„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. spalio 26 d., Nr. 19 (112)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

„Mažeikių nafta“ ir grėsmės nacionaliniam saugumui

Rasa Juknevičienė,

LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė

„Mažeikių nafta“ beveik visą laiką po Nepriklausomybės atkūrimo yra minima kaip Lietuvos nacionaliniam saugumui svarbus objektas. Daliai visuomenės tai savaime suprantama, nes jau vien Rusijos kompanijų atėjimas jiems kelia susirūpinimą, kiti (pvz., Laisvosios rinkos institutas) šią įmonę mato tik kaip ekonomikos subjektą ir grėsmių nacionaliniam saugumui apskritai neįžvelgia.

„Mažeikių nafta“ perspektyva nagrinėtina tik žinant visą energetikos situaciją Lietuvoje, o ji, deja, šiandien daugiausia nacionalinio saugumo atžvilgiu rūpesčių kelianti sritis – visiška žaliavų tiekimo priklausomybė nuo Rusijos, didėjanti šios valstybės energetikos kompanijų priklausomybė nuo Kremliaus ir jo oficialiai deklaruojama „Energetikos diplomatija“. Pastaroji yra pagrindinis Rusijos užsienio politikos įrankis stiprinant savo politinę įtaką kitose valstybėse. Toks Rusijos interesas yra priskirtinas prie grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui. Šiame kontekste verta kalbėti ir apie „Mažeikių nafta“.

Rusijos „Energetinės diplomatijos“ santykis su „Mažeikių nafta“ taigi ir grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui, esmė:

1. „Mažeikių naftą“ tiesiogiai (pvz., „Gazprom“) arba netiesiogiai (pvz., „Lukoil“) valdys Kremlius.

2. Žiniasklaidos, ypač spaudos, pirkimas tiek ją pritildant, tiek agresyviai „daužant“ nepageidaujamas partijas ar asmenis.

3. Politinių partijų, rinkimų kampanijų finansavimas siekiant visuose lygiuose turėti prorusiškus politikus ir pareigūnus.

4. Dar didesnis korupcijos įsigalėjimas.

5. Neabejotina, kad įmonėje, taigi ir Lietuvoje, sustiprės Rusijos specialiųjų tarnybų įtaka (tai jau yra įvykęs faktas kitose Lietuvoje dirbančiose Rusijos energetikos įmonėse).

Skirtingai nuo situacijos, kuri buvo tik atkūrus Nepriklausomybę, ekonominės su „Mažeikių nafta“ susijusios grėsmės (ekonominė blokada, degalų stygius) nėra tokios svarbios. Turėdama atviras sienas, Lietuva neliks be naftos produktų, o ir savo įmonei Rusija vargu ar naftą užsuktų. Šis variantas labiau tikėtinas, jei būsima „Mažeikių naftos“ šeimininkė itin netiktų Kremliui, nors Ukrainoje „oranžinės“ revoliucijos įkarštyje „Lukoil“ buvo paskelbęs vienos įmonės „ilgalaikį remontą“.

Beje, ekonominio saugumo prasme labiausiai tikėtina grėsmė – rinkos monopolizavimas. Ypač tai būtų pavojinga, jei į „Mažeikių naftą“ ateitų „Lukoil“, kuris valdo daugiau kaip pusę Lietuvos degalinių tinklo.

Europa darosi vis priklausomesnė nuo Rusijos žaliavų. Ne tik vokiečiai (dujotiekis Baltijos jūros dugnu), bet ir norvegai, užmiršę žmogaus teises ir demokratijos plėtrą, svarsto bendro naftos ir dujų biznio su rusais galimybes. Tą patį stebime ir britų politikoje.

Tenka konstatuoti, kad Vakarų geoenergetinė politika nėra palanki Lietuvai. Baltijos valstybėse stambiausios ES ar JAV naftos, dujų, elektros kompanijos neturi jokių interesų. Atvirkščiai, stebimas procesas, kai JAV kompanijos, pabandžiusios verslą Europoje, iš jos traukiasi (taip įvyko Lietuvoje, Gruzijoje). Pastebėtina, kad į „Mažeikių naftą“ nerodo noro tiesiogiai ateiti nė viena didžiųjų Vakarų naftos bendrovių. Tai ypač susirūpinti verčiantis reiškinys.

Gali būti, kad kurį laiką būsime palikti vieni ir Rusija tikrai pasinaudos palankiomis jai aplinkybėmis. Aplinkybės, deja, Rusijai palankios ir iš Lietuvos vidaus – prorusiška, savanaudiška, neskaidriai ir uždarai dirbanti valdanti koalicija.

Esant tokioms aplinkybėms, Lietuva turėtų itin valstybiškai ir atsakingai spręsti „Mažeikių naftos“ likimą. Didelė atsakomybė, bandant daryti įtaką procesams, tenka ir Tėvynės sąjungai, kad ir kaip nepalanku ar nepopuliaru jai būtų kalbėti apie „Mažeikių naftą“. Deja, šiandien, keičiantis „Mažeikių naftos“ valdytojams, susiklostė tokia situacija, kad nacionalinio saugumo požiūriu labai gerų sprendimų nėra.

Teoriškai galima filosofuoti apie keletą idealių variantų:

1. „Mažeikių naftą“ valdo Vakarų kompanija viena, be Rusijos kompanijų.

2. Rusija tampa demokratine valstybe, Kremlius atsisako agresyvios energetinės politikos, „Mažeikių naftos“ savininkai iš Rusijos dirba skaidriai, neša pelną ne tik sau, bet ir Lietuvos biudžetui.

Kadangi abu šie teoriniai variantai, ypač antrasis, neįmanomi, todėl tenka rinktis tarp labai blogų ir mažiau blogų.

Galimi variantai grėsmių nacionaliniam saugumui požiūriu:

1. „Gazprom“, vos ne absoliutus monopolis dviejose energetikos sektoriuose, visiška ir tiesioginė Kremliaus kontrolė – pats blogiausias variantas.

2. „Lukoil“ – taip pat itin neigiamos pasekmės, nes tai visiškai lojali Kremliui kompanija, praktiškai jo įrankis. Privatumas ir „Conoco Philip“ partnerystė situacijos nekeičia, amerikiečių įtakos kompanijos valdyme nėra, todėl manytina, kad tai tik viešųjų ryšių elementai. „Lukoil“ pastarasis pasirodymas Lietuvoje tik patvirtino nuogąstavimus, kaip agresyviai bus veikiama per žiniasklaidą („Respublikoje“, „Vakaro žiniose“, užsakyti straipsniai ir palanki tyla „Lietuvos ryte“). Naftos sektoriaus monopolizavimas.

3. „Rosneft“ – per „Vitoil group“. „Rosneft“ yra vienas svarbiausių Kremliaus įrankių griaunant „Jukos“, joje dirba daugiausia buvusių SSRS saugumo struktūrų darbuotojų. Kol kas viešai nesireiškia, gali būti bandoma ją atvesti per teismus ir aukcionus.

4. TNK BP – mažiausia blogybė, nes nėra taip stipriai ir tiesiogiai susijusi su Kremliumi. 50 proc. akcijų turi britų kompanija „British Petroleum“. Atrodo, kad į ją palankiausiai žiūri ir „Jukos“. Tačiau kaip ir visos su Rusija susijusios kompanijos nėra prognozuojama.

5. Įmonės nacionalizacija. Nacionalinio saugumo požiūriu tai būtų geras variantas, tačiau jį reikia nagrinėti atskirai.

Atrodo, kad yra ir daugiau kandidatų, tarp jų ir Kazachijos prezidento sūnaus valdoma kazachų įmonė. Tačiau ypatingų aplinkybių, išskyrus tai, kad jų naftotiekiai keliauja per Rusiją, nėra.

Grėsmes beveik visada įmanoma neutralizuoti, tai galima padaryti ir „Mažeikių naftos“ atveju. Tačiau A. Brazausko Vyriausybė nėra pasirengusi grėsmes atremti, nes, atrodo, jų iki tol, kol Tėvynės sąjunga nesukėlė didelio triukšmo, net ir nematė. Neatrodo, kad ji turėtų aiškų supratimą, kokių galutinių tikslų Vyriausybė norėtų pasiekti.

Nacionalinio saugumo požiūriu tikslas turėtų būti toks: Vakarai ir Rytai „Mažeikių naftoje“dirba kartu, taip užtikrinamas skaidrumas, vakarietiška vadyba, Rusijos žaliavos.

Aiškiai suformuluotam tikslui pasiekti reikia:

1. Vieningo politikos veiksnių veikimo (deja, jo nesimato net tarp valdančios koalicijos partnerių, ką jau kalbėti apie jų bendradarbiavimą su opozicija).

2. Darnaus ir sklandaus valstybės institucijų darbo (Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, Ūkio, Užsienio reikalų ministerijos, Valstybės saugumo departamentas).

3. Aktyvios diplomatijos tiek Rytuose, tiek Vakaruose.

4. Atviro, skaidraus sprendimų priėmimo.

5. Sąžiningo žiniasklaidos dėmesio.

6. Visuomenės aktyvumo ir bendradarbiavimo.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija