Mažeikių nafta ir grėsmės nacionaliniam saugumui
Rasa Juknevičienė,
LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto
narė
Mažeikių nafta beveik visą laiką po Nepriklausomybės
atkūrimo yra minima kaip Lietuvos nacionaliniam saugumui svarbus
objektas. Daliai visuomenės tai savaime suprantama, nes jau vien
Rusijos kompanijų atėjimas jiems kelia susirūpinimą, kiti (pvz.,
Laisvosios rinkos institutas) šią įmonę mato tik kaip ekonomikos
subjektą ir grėsmių nacionaliniam saugumui apskritai neįžvelgia.
Mažeikių nafta perspektyva nagrinėtina tik žinant
visą energetikos situaciją Lietuvoje, o ji, deja, šiandien daugiausia
nacionalinio saugumo atžvilgiu rūpesčių kelianti sritis visiška
žaliavų tiekimo priklausomybė nuo Rusijos, didėjanti šios valstybės
energetikos kompanijų priklausomybė nuo Kremliaus ir jo oficialiai
deklaruojama Energetikos diplomatija. Pastaroji yra pagrindinis
Rusijos užsienio politikos įrankis stiprinant savo politinę įtaką
kitose valstybėse. Toks Rusijos interesas yra priskirtinas prie
grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui. Šiame kontekste verta kalbėti
ir apie Mažeikių nafta.
Rusijos Energetinės diplomatijos santykis
su Mažeikių nafta taigi ir grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui,
esmė:
1. Mažeikių naftą tiesiogiai (pvz., Gazprom)
arba netiesiogiai (pvz., Lukoil) valdys Kremlius.
2. Žiniasklaidos, ypač spaudos, pirkimas tiek
ją pritildant, tiek agresyviai daužant nepageidaujamas partijas
ar asmenis.
3. Politinių partijų, rinkimų kampanijų finansavimas
siekiant visuose lygiuose turėti prorusiškus politikus ir pareigūnus.
4. Dar didesnis korupcijos įsigalėjimas.
5. Neabejotina, kad įmonėje, taigi ir Lietuvoje,
sustiprės Rusijos specialiųjų tarnybų įtaka (tai jau yra įvykęs
faktas kitose Lietuvoje dirbančiose Rusijos energetikos įmonėse).
Skirtingai nuo situacijos, kuri buvo tik atkūrus
Nepriklausomybę, ekonominės su Mažeikių nafta susijusios grėsmės
(ekonominė blokada, degalų stygius) nėra tokios svarbios. Turėdama
atviras sienas, Lietuva neliks be naftos produktų, o ir savo įmonei
Rusija vargu ar naftą užsuktų. Šis variantas labiau tikėtinas, jei
būsima Mažeikių naftos šeimininkė itin netiktų Kremliui, nors
Ukrainoje oranžinės revoliucijos įkarštyje Lukoil buvo paskelbęs
vienos įmonės ilgalaikį remontą.
Beje, ekonominio saugumo prasme labiausiai tikėtina
grėsmė rinkos monopolizavimas. Ypač tai būtų pavojinga, jei į
Mažeikių naftą ateitų Lukoil, kuris valdo daugiau kaip pusę
Lietuvos degalinių tinklo.
Europa darosi vis priklausomesnė nuo Rusijos žaliavų.
Ne tik vokiečiai (dujotiekis Baltijos jūros dugnu), bet ir norvegai,
užmiršę žmogaus teises ir demokratijos plėtrą, svarsto bendro naftos
ir dujų biznio su rusais galimybes. Tą patį stebime ir britų politikoje.
Tenka konstatuoti, kad Vakarų geoenergetinė politika
nėra palanki Lietuvai. Baltijos valstybėse stambiausios ES ar JAV
naftos, dujų, elektros kompanijos neturi jokių interesų. Atvirkščiai,
stebimas procesas, kai JAV kompanijos, pabandžiusios verslą Europoje,
iš jos traukiasi (taip įvyko Lietuvoje, Gruzijoje). Pastebėtina,
kad į Mažeikių naftą nerodo noro tiesiogiai ateiti nė viena didžiųjų
Vakarų naftos bendrovių. Tai ypač susirūpinti verčiantis reiškinys.
Gali būti, kad kurį laiką būsime palikti vieni
ir Rusija tikrai pasinaudos palankiomis jai aplinkybėmis. Aplinkybės,
deja, Rusijai palankios ir iš Lietuvos vidaus prorusiška, savanaudiška,
neskaidriai ir uždarai dirbanti valdanti koalicija.
Esant tokioms aplinkybėms, Lietuva turėtų itin
valstybiškai ir atsakingai spręsti Mažeikių naftos likimą. Didelė
atsakomybė, bandant daryti įtaką procesams, tenka ir Tėvynės sąjungai,
kad ir kaip nepalanku ar nepopuliaru jai būtų kalbėti apie Mažeikių
naftą. Deja, šiandien, keičiantis Mažeikių naftos valdytojams,
susiklostė tokia situacija, kad nacionalinio saugumo požiūriu labai
gerų sprendimų nėra.
Teoriškai galima filosofuoti apie keletą idealių
variantų:
1. Mažeikių naftą valdo Vakarų kompanija viena,
be Rusijos kompanijų.
2. Rusija tampa demokratine valstybe, Kremlius
atsisako agresyvios energetinės politikos, Mažeikių naftos savininkai
iš Rusijos dirba skaidriai, neša pelną ne tik sau, bet ir Lietuvos
biudžetui.
Kadangi abu šie teoriniai variantai, ypač antrasis,
neįmanomi, todėl tenka rinktis tarp labai blogų ir mažiau blogų.
Galimi variantai grėsmių nacionaliniam saugumui
požiūriu:
1. Gazprom, vos ne absoliutus monopolis dviejose
energetikos sektoriuose, visiška ir tiesioginė Kremliaus kontrolė
pats blogiausias variantas.
2. Lukoil taip pat itin neigiamos pasekmės,
nes tai visiškai lojali Kremliui kompanija, praktiškai jo įrankis.
Privatumas ir Conoco Philip partnerystė situacijos nekeičia, amerikiečių
įtakos kompanijos valdyme nėra, todėl manytina, kad tai tik viešųjų
ryšių elementai. Lukoil pastarasis pasirodymas Lietuvoje tik patvirtino
nuogąstavimus, kaip agresyviai bus veikiama per žiniasklaidą (Respublikoje,
Vakaro žiniose, užsakyti straipsniai ir palanki tyla Lietuvos
ryte). Naftos sektoriaus monopolizavimas.
3. Rosneft per Vitoil group. Rosneft yra
vienas svarbiausių Kremliaus įrankių griaunant Jukos, joje dirba
daugiausia buvusių SSRS saugumo struktūrų darbuotojų. Kol kas viešai
nesireiškia, gali būti bandoma ją atvesti per teismus ir aukcionus.
4. TNK BP mažiausia blogybė, nes nėra taip stipriai
ir tiesiogiai susijusi su Kremliumi. 50 proc. akcijų turi britų
kompanija British Petroleum. Atrodo, kad į ją palankiausiai žiūri
ir Jukos. Tačiau kaip ir visos su Rusija susijusios kompanijos
nėra prognozuojama.
5. Įmonės nacionalizacija. Nacionalinio saugumo
požiūriu tai būtų geras variantas, tačiau jį reikia nagrinėti atskirai.
Atrodo, kad yra ir daugiau kandidatų, tarp jų
ir Kazachijos prezidento sūnaus valdoma kazachų įmonė. Tačiau ypatingų
aplinkybių, išskyrus tai, kad jų naftotiekiai keliauja per Rusiją,
nėra.
Grėsmes beveik visada įmanoma neutralizuoti, tai
galima padaryti ir Mažeikių naftos atveju. Tačiau A. Brazausko
Vyriausybė nėra pasirengusi grėsmes atremti, nes, atrodo, jų iki
tol, kol Tėvynės sąjunga nesukėlė didelio triukšmo, net ir nematė.
Neatrodo, kad ji turėtų aiškų supratimą, kokių galutinių tikslų
Vyriausybė norėtų pasiekti.
Nacionalinio saugumo požiūriu tikslas turėtų būti
toks: Vakarai ir Rytai Mažeikių naftojedirba kartu, taip užtikrinamas
skaidrumas, vakarietiška vadyba, Rusijos žaliavos.
Aiškiai suformuluotam tikslui pasiekti reikia:
1. Vieningo politikos veiksnių veikimo (deja,
jo nesimato net tarp valdančios koalicijos partnerių, ką jau kalbėti
apie jų bendradarbiavimą su opozicija).
2. Darnaus ir sklandaus valstybės institucijų
darbo (Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, Ūkio, Užsienio reikalų ministerijos,
Valstybės saugumo departamentas).
3. Aktyvios diplomatijos tiek Rytuose, tiek Vakaruose.
4. Atviro, skaidraus sprendimų priėmimo.
5. Sąžiningo žiniasklaidos dėmesio.
6. Visuomenės aktyvumo ir bendradarbiavimo.
© 2005 "XXI amžius"
|