Ryžtingų latvių byla prieš švedų valdžią
Giedrius Kadziauskas,
Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis
ekspertas
1993-iaisiais Prancūzijos ūkininkai, streikuodami
prieš braškių importą iš Ispanijos ir pomidorų iš Belgijos, blokavo
magistralinius kelius ir kitaip trukdė pigesnėms prekėms pasiekti
parduotuves. Blokavo taip ilgai ir efektyviai, kad remdamasi verslininkų
skundais Europos Komisija padavė Prancūziją į Europos teisingumo
teismą (ETT), kuris pripažino, kad Prancūzija savo teritorijoje
neužtikrino laisvo prekių judėjimo ir taip pažeidė savo įsipareigojimus,
duotus kitoms Europos Sąjungos (ES) valstybėms.
Dabar ant ETT stalo labai panaši byla, kurioje
Švedijos profsąjungos, proteguodamos savo narius, trukdo laisvam
darbuotojų judėjimui ES. Byloje reikės atsakyti į esminius klausimus
dėl laisvo darbuotojų ir paslaugų judėjimo ir profsąjungų vaidmens
darbo rinkoje.
Byla kilo iš Latvijos įmonės ir Švedijos statybininkų
profsąjungų ginčo, kai Latvijos įmonė atsisakė savo darbuotojams,
legaliai dirbantiems Švedijoje, mokėti Švedijos profsąjungų su Švedijos
darbdaviais sutartus atlyginimus. Akivaizdu, kad latviai mokėjo
mažesnius atlyginimus ir todėl laimėjo valstybinį konkursą statyti
mokyklą Švedijos Vaksholmo mieste. Švedų profsąjungos blokavo latvių
darbus, Švedijos vyriausybė padėjo profsąjungoms, latvių įmonė bankrutavo
ir padavė Švedijos vyriausybę į teismą. Švedijos verslininkai atsiprašė
latvių verslininkų ir žmonių už savo vyriausybę.
Identiškos problemos kamuoja ir Danijoje dirbančius
Lenkijos statybininkus, ir Lenkijos ambasadą Danijoje, kuri užrūstino
profsąjungas, patarusi savo piliečiams, kad jie neturi laikytis
profsąjungų nustatytos minimalios algos. Lietuvių statybininkai
Švedijoje irgi priimami su profsąjungų priekaištais dėl užmokesčio
ir darbo sąlygų, ir jau yra Lietuvos įmonių, kurios buvo priverstos
pasitraukti iš kitų ES šalių darbo rinkos vien dėl profsąjungų spaudimo.
Šią bylą ETT svarstys platesnių diskusijų dėl
ES integracijos ir socialinio modelio kontekste, kuriame ypač svarbus
darbo santykių reguliavimas, profesinių sąjungų statusas ir laisvas
paslaugų judėjimas ES.
Verdiktas profesinių sąjungų susitarimams
Minimalus darbo užmokestis ir daugelis kitų darbo
santykių reguliavimo klausimų Danijoje ir Švedijoje nustatomi ne
Vyriausybės aktais ar įstatymais kaip Lietuvoje, o profsąjungų ir
darbdavių organizacijų susitarimu. Greta kitų klausimų ETT turi
atsakyti, ar tokių sutarčių turi laikytis ir kiti vietos profsąjungai
nepriklausantys darbuotojai.
Lietuvoje, kitaip nei kitose Europos valstybėse,
pavyzdžiui, Vokietijoje, kolektyvinės sutartys galioja įmonės darbuotojams,
kurie ne tik nėra sutartį sudariusios profesinės sąjungos nariai,
bet ir balsavo prieš šią sutartį darbuotojų susirinkime. Akivaizdžiai
sutarčių laisvės principą pažeidžiančios kolektyvinės sutartys net
tik pamina darbuotojo galimybę susitarti dėl labai asmeniškų darbo
santykių aspektų atskirai su darbdaviu, bet ir mažina darbo rinkos
ir įmonių galimybes prisitaikyti prie dinamiškų rinkos pokyčių.
Taigi Teismas, spręsdamas, ar profsąjungų susitarimai
yra privalomi, narplios Lietuvos įmonėms rūpimą klausimą dėl konkurencijos
skandinavų ir kitose ES rinkose ir palies kolektyvinių sutarčių
galiojimą nesusitarusiesiems.
Paslaugų direktyvos teikiamas šansas
Bylos kontekste svarbus ir ES siekis abipusio
pripažinimo principą įgyvendinti ne tik prekių, bet ir paslaugų
teikimo rinkose. Europos Sąjungos valstybių draugijoje abipusio
pripažinimo principas sako, kad valstybės narės laiko viena kitą
pakankamai civilizuotomis, besirūpinančiomis žmonėmis ir gamta,
kad visos jos laikosi panašių vertybių ir siekia panašių tikslų
(gal kiek skirtingomis priemonėmis), todėl valstybės narės be atskiros
kontrolės pripažįsta kitose valstybėse narėse pagamintas prekes
ar teikiamas paslaugas. Gyvenimas ir taikomos taisyklės skirtingose
valstybėse ES erdvėje, nors kokybiškai ir skiriasi daugeliu kriterijų,
tačiau yra labai homogeniški, palyginti su bet kuriuo kitu Žemės
rutulio regionu.
Paslaugų direktyva, kuri leistų įmonei, įsteigtai
Lietuvoje ir veikiančiai pagal Lietuvos įstatymus, laisvai teikti
paslaugas kitose valstybėse narėse, užstrigo ES sprendimų priėmimo
mašinoje. Europos Konstitucijos atmetimo išvakarėse Paslaugų direktyva
buvo padėta į šalį pirmiausia dėl senųjų valstybių baimės, jog įmonės
iš naujųjų valstybių nukonkuruos vietines, teikdamos pigesnes statybos,
buities, aptarnavimo ir kitas paslaugas. Tokia direktyva sudarytų
galimybes Lietuvos įmonėms plėstis, teikti paslaugas ES valstybėse
ir uždirbti daugiau negu Lietuvoje.
Nuogąstaujantiems dėl biudžeto įplaukų reikia
priminti, kad Lietuvos įmonės, nors ir vykdančios veiklą ES valstybėse
ir įdarbinančios lietuvius, pelno, gyventojų pajamų mokesčius ir
valstybinio socialinio draudimo įmokas moka į Lietuvos biudžetus.
Seni receptai esamoms problemoms
Bendrosios rinkos stiprinimas, barjerų laisvam
judėjimui ES naikinimas ir iš to kylantis konkurencinis naujųjų
valstybių spaudimas turėtų būti pagrindinis ES tikslas siekiant
paskatinti senąsias ES valstybes imtis būtinų reformų. Kenčianti
nuo struktūrinių reformų trūkumo, kamuojančio sveikatos, pensijų
ir švietimo vartotojus, senoji Europa savo prieše laiko laisvą asmenų,
prekių ir kapitalo judėjimą, nors tai ir yra didžiausias ES turtėjimo
šaltinis. Susikūrus ES išlaisvėjęs prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo
judėjimas davė impulsus išnaudoti santykinius valstybių privalumus,
įmonėms atsivėrė naujos rinkos, vartotojai pajuto įmonių iš kitų
ES šalių spaudimo vietinėms įmonėms naudą, nacionaliniai čempionai,
priversti žaisti aukštesnėje lygoje, turėjo iš naujo peržiūrėti
savo pajėgumus.
Tokiose bylose valstybės narės, paremdamos vieną
ar kitą pusę, gali išsakyti savo nuomonę ne tik dėl teisinių aspektų,
bet ir pareikšti savo poziciją dėl ES ekonominės politikos. Lietuvos
Vyriausybė, ypač už tai atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija,
turėtų rimtai apsvarstyti ir pateikti savo argumentus šioje byloje
ir dėl ekonomių, ir dėl politinių paramos Latvijos įmonei paskatų.
Pagrindinis klausimas ar išlaikys naujosios valstybės narės savo
įtakoje dar ES neharmonizuotas sritis sveikatos, socialinę apsaugą
ir kai kuriuos darbo santykių klausimus?
Ar bus galimybės atskiroms valstybėms ieškoti
individualių sprendimų, mokytis iš viena kitos ir konkuruoti, ar
vis dėlto nugalės bendro kurpalio idėja? Pagal kieno koją senųjų
europiečių, skandinavų ar anglosaksų bus gaminamas naujasis socialinis
modelis? Latvijos įmonė, švedų profsąjungos ir ETT prie šių pokyčių
prisidės.
ELTA,LLRI
© 2005 "XXI amžius"
|