„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. spalio 26 d., Nr. 19 (112)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Šimtmečio degradacija

Rusų publicistas ir politologas Sergejus Bilykas dienraštyje „Rossijskije vesti“ paskelbė gana įdomų straipsnį, pavadintą: „Rusiją visada įklampina „aukščiausieji kadrai“. Straipsnis pirmiausia turi būti įdomus tiems, kurie iki šiol Rusijoje įžiūri ne tiktai „išsigelbėjimą“ nuo visų problemų, bet ir kažkokius joje vykstančius neva demokratinius procesus. Štai ką rašo autorius: „Nesigilinant į tam tikrus skelbiamus Rusijos laimėjimus, pasiektus pastaraisiais metais, įdomu išsamiau pažvelgti į svarbius Rusijos istorijos aspektus. Analizuojant paskutiniųjų 100 metų Rusijos istoriją, visiškai aiškiai peršasi labai nelinksmos, dargi bauginančios išvados: šalis lėtai, bet nuosekliai šliaužia į bedugnę.

Prieš šimtą metų (1904 m.) Rusijos imperija driekėsi nuo Suomijos ir Lenkijos vakaruose iki Kamčiatkos ir Sachalino rytuose. Rusiškas kapitalas ne tik įsisavino rusiškąjį Turkestaną, bet ir veržėsi į Kiniją ir Persiją (Iraną). Rusija turėjo pačią didžiausią pasaulyje armiją ir neblogą karinį laivyną. Gyventojų skaičiaus augimas taip pat buvo vienas didžiausių. Rusų mokslas ir kultūra buvo irgi labai vertinami. Rusijos ekonomika, stojusi ant rinkos bėgių, vystėsi sparčiau nei Vakarų Europos šalyse. Perspektyvoje Rusija galėjo tapti vienu iš pasaulio hegemonų ir stipria konkurente Vakarams. Todėl Vakarai ir ėmėsi priemonių Rusijos įtakai susilpninti. Carui Nikolajui II nepakako valios atsakyti „ne“ Anglijos ir Prancūzijos spaudimui įtraukiant Rusiją į kovą su Vokietija. Tas ir atvedė į Romanovų dinastijos žlugimą. Visa valdžia įvairiausių intrigų pagalba atsidūrė radikalių bolševikų rankose. Ir jie pradėjo Rusijos strateginės izoliacijos ir visuotinio griovimo procesą. Iš Rusijos išplaukė kapitalas. Prasidėjo masinis šviesiausių protų – geriausių mokslininkų, kultūros veikėjų – bėgimas iš šalies. Tuo pačiu tie, kuriems nepavyko pabėgti iš bolševikinės Rusijos, milijonais buvo žudomi, mirdavo gulage arba iš bado. Glaudėsi barakuose kaip buvę „buožės“ ir kiti, paskelbti klasiniais priešais. Be milžiniškų žmonių netekčių, katastrofiškus nuostolius patyrė ir visa visuomenė.

Aišku, ir SSRS pasiekimai tuo laikotarpiu buvo pasiekti tokia milžiniška masinio žmonių išnaudojimo ir vergiško darbo kaina, kas galutinai nualino ir užsmaugė šalį. To pasekmes jaučiame ir dabar. Ir nors SSRS skelbėsi Antrojo pasaulinio karo nugalėtoja, tačiau patyrė tokių grandiozinių žmonių ir ekonominių nuostolių ne tik dėl karo aukų, bet ir nesibaigiančių represijų, jog tie nuostoliai daugybę kartų viršijo pralaimėjusių karą valstybių – Vokietijos ir Japonijos – nuostolius. O dar labiau padidėjusi po karo sovietinių vadų įvesta savo valstybės izoliacija pavertė SSRS pergalę pralaimėjimu. Todėl Vakarų pradėtas puolimas praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, JAV prezidentui R.Reiganui paskelbus SSRS blogio imperija, buvo dėsningas. Tam puolimui šį kartą labai padėjo pati SSRS vadovybė, padariusi katastrofišką klaidą – nusprendusi okupuoti Afganistaną.

Gorbačiovinės „perestrojkos“ ir po jos sekusios strimgalviškos B.Jelcino ir A.Gaidaro „reformos“ vėl akivaizdžiai parodė pagrindinius XX amžiaus Rusijos politikos trūkumus. Pirmiausia vėl pasikartojusį konfliktą tarp liaudies ir valdžios. Taip pat intelektualinę ir kadrinę valstybės bei visuomenės degradaciją, valstybiškai mąstančio elito nebuvimą.

Liūdna, bet tai yra faktas: per praėjusį šimtmetį Rusijos valdžia išgyveno keletą revoliucijų ir bandė visaip organizuoti visuomenę – nuo karinio komunizmo iki kriminalinės „oligarchijos“. Ir visi tie modeliai tiek šalies viduje, tiek užsienyje sukėlė didžiausią neapykantą. Perėjimas į rinką praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje reikalavo didelio intelektualinio potencialo. O vietoje to Maskva savo piliečiams ir visam pasauliui demonstravo tai kažkokį „išsigimėlių paradą“, kaip GKČP (1991 metų rugpjūčio perversmo organizatoriai – red.), tai visą kriminalinę įvairių avantiūristų kompaniją, pasivadinusią „liberaliais reformatoriais“. Tuo tarpu Vakarai ir toliau siekia realizuoti „Bžezinskio planą“, orientuotą į tolesnę Rusijos dezintegraciją. Tiksliau, kas dar liko iš kažkada buvusios didžiosios Rusijos. Ir niekas kitas nekaltas dėl visų Rusijos bėdų, išskyrus ją pačią.

Kaipgi atrodo praktikoje dabartinis rusiškas visuomenės organizavimo modelis – Rusijos tiesa-2005? Visiška valdininkų savivalė („bespredel“), korupcija, banditų susiliejimas su milicija. Ir šitoks modelis išliko visoje posovietinėje erdvėje.

Tad nereikia stebėtis, kad tokios nesikeičiančios ir nesprendžiamos problemos per visą šimtmetį pavertė Rusiją pačių jos piliečių ir kaimynų akyse nevykusia ir nekenčiama valstybe, atstumiančia nuo jos žmonių širdis ir protus. Bet blogiausia tai, jog, nepaisant tokios liūdnos diagnozės, kol kas net nesimato jokios kitokios ateities daigų, išskyrus nuolat pasikartojantį plėšikiškos, perdėm korumpuotos ir kriminalizuotos nomenklatūrinės sistemos krachą. Į patyrusios tą krachą grupuotės vietą stoja kita, bet lygiai tokia pati. Rusijos jaunimas, negalintis realizuoti savęs tėvynėje, pasirenka Vakarų orientyrus.

Jeigu pažvelgtume į praeitį, tai buvo atvejų, kai Rusiją gelbėjo Aukščiausiosios jėgos. Tai būdavo tada, kai Rusijos priešai patys pralaimėdavo dėl savų problemų. Tačiau dabar vargu ar galima tikėtis didelės krizės, kuri gali ištikti Vakarų visuomenę. Skirtingai nuo Rusijos, Vakarai (JAV ir ES) jau seniai išmoko spręsti kylančius visuomeninius konfliktus ir dargi paversti buvusius priešus savo draugais. Rusija gi elgiasi atvirkščiai. Per paskutinįjį šimtmetį ji nieko kito ir nedarė, kaip tik vertė buvusius draugus priešais ir nuolat kovojo pati su savimi“.

Aišku, ne su visais politologo S.Bilyko teiginiais, vertinant Rusijos šimtmečio istoriją ir dabartį, galima sutikti. Tačiau jis visiškai teisus teigdamas, jog bolševikų pastangos pasiekti aukščiausią visuomenės degradaciją palietė ir visą, be išimties, posovietinę erdvę. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija