„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. spalio 26 d., Nr. 19 (112)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Vėl „limitrofai“?

Pasak A.Brazausko, geriausias
variantas Lietuvai būtų, jeigu
kancleriu išliktų V.Putino
bičiulis G.Šrioderis
EPA-ELTA nuotrauka

Jeigu dar prieš keliolika metų kažkas būtų išdrįsęs prognozuoti, kad Prancūzijos ir Vokietijos vadovai taps geriausiais Kremliaus valdovo draugais, tai niekas nebūtų tuo patikėjęs arba net toks politologas būtų apšauktas puspročiu. Nors, tiesą sakant, Paryžius dar nuo prezidento generolo Šarlio de Golio laikų nuosekliai flirtavo su Sovietų Sąjunga. Ypač gerai Maskva įvertino Prancūzijos pasitraukimą iš NATO karinės struktūros. Sovietinė propaganda pagrindinę savo antivakarietiškos propagandos ugnį nukreipdavo prieš JAV ir Didžiosios Britanijos „imperialistus“ ir Vokietijos „revanšistus“.

Kaip pažymėjo Londono „Financial Times“, vis ryškėjantis Rusijos prezidento V.Putino, švelniai tariant, labai savotiškas požiūris į laisvę ir demokratiją iškelia didelę dilemą pasaulio lyderiams. Jie svarsto, su kokia Rusija jie turi reikalų: ar bandančia pripažinti ir laikytis demokratinių principų, ar su valstybe, kurią V.Putinas veda į diktatūrą net neslėpdamas savo imperinių ambicijų, ypač buvusių sovietinių „respublikų“ atžvilgiu. Kiti Vakarų politikai paprasčiausiai bijo ką nors atvirai kalbėti dėl Rusijoje vykstančių antidemokratinių procesų, nes baiminamasi susilaukti jos atsakomosios reakcijos. Iš esmės, ir JAV, ir Europos Sąjunga, deklaruodamos gerų santykių su Maskva svarbą, Rusijos atžvilgiu vykdo panašią politiką. Tačiau JAV ir Europos Sąjungos požiūriai į Rusiją skiriasi. Jeigu Jungtinės Valstijos nesibaimina kritikuoti Rusijos, tai, anot vieno britų dienraščio, Europa daugiau linkusi į savotišką kolaboravimą su ja. Vašingtonas pastebimai stiprina Rusijos kritiką pirmiausia dėl jos nutolimo nuo demokratijos. Tai prasidėjo po vasarį vykusio prezidentų Džordžo Bušo ir Vladimiro Putino susitikimo Bratislavoje. Nors JAV prezidentas ir vengia aštrios kritikos savo „bičiulio Volodios“ adresu, tačiau jį smarkiai spaudžia įtakingi amerikiečių politikai iš abiejų partijų –Respublikonų ir Demokratų. Jie vis labiau pradeda abejoti V.Putino ir Kremliaus požiūriu į demokratiją, nors balandį Maskvoje viešėjusi JAV valstybės sekretorė Kondoliza Rais pareiškė, kad ji nemananti, jog Rusija sparčiai grįžta į SSRS laikus. Tačiau ji reikšmingai pridūrė, jog pastarojo meto Rusijos vadovų politinės tendencijos nesuteikia pagrindo optimizmui.

JAV politikams kelia nerimą tai, kad V.Putinas savo rankose sukoncentruoja vis didesnę valdžią. Todėl Vašingtone vis garsiau skelbiami reikalavimai sugriežtinti poziciją Maskvos atžvilgiu. Du JAV Kongreso nariai iš Kalifornijos pateikė Kongresui įstatymo pataisą pašalinti Rusiją iš labiausiai išsivysčiusių šalių klubo – „Didžiojo aštuoneto“. Tie kongresmenai teigia, kad Rusija neatitinka demokratinio pasaulio standartų. Du žinomi senatoriai – respublikonas Džonas Makeinas ir demokratas Džo Libermanas – pateikė analogišką įstatymo projektą JAV Senatui. Pavasarį Maskvoje pompastiškai minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-ąsias metines, JAV prezidentas, atvykęs į iškilmes Maskvoje, demonstratyviai aplankė Latviją ir Gruziją, kas sukėlė sunkiai slepiamą labai neigiamą Kremliaus reakciją.

Tuo tarpu Europos (senosios) požiūris į Rusiją visiškai skiriasi. Tą parodė kovo mėnesį Paryžiuje įvykęs Prancūzijos prezidento Ž.Širako, Vokietijos kanclerio G.Šrioderio ir Ispanijos premjero Chosė Sapatero susitikimas su Rusijos prezidentu V.Putinu. Susitikimo dalyviams pietaujant Eliziejaus rūmuose, kaip rašė Paryžiaus laikraščiai, visi trys politikai (ypač Ž.Širakas ir G.Šrioderis) tarsi varžėsi tarpusavyje, kuris labiau įtiks svečiui iš Maskvos, ir demonstravo, jog trokšta būti Kremliaus valdomi. Neatsiliko ir Ispanijos premjeras socialistas Ch.Sapateras, susilaukęs V.Putino pagyrimų dėl Ispanijos karių išvedimo iš Irako. Ispanijos premjeras pabrėžė, kad jis labai gerbia ir supranta V.Putino vykdomą vidaus politiką. Kitaip tariant, daryk šalies viduje ką nori, sulygink su žeme Čečėniją ar paskutiniuosius demokratijos daigelius. Visi trys Europos „demokratijos stulpai“ nė žodeliu neužsiminė apie Čečėnijos skerdynes, kad, gink Dieve, neįžeistų V.Putino. Kaip komentuoja britų laikraščiai, nors ES politikoje daug vidinių nesutarimų, o jos naujosios narės, tokios kaip Lenkija ir kitos pokomunistinės šalys, siekia pristabdyti agresyvią Maskvos politiką ir ragina senąsias Europos valstybes liautis nuolaidžiauti Maskvai, konstatuojama, jog kolaborantinis požiūris į Rusiją ima viršų.

Spalio pradžioje Rusijos prezidentas V.Putinas lankėsi Londone. Čia, skirtingai nei Berlyne ar Paryžiuje, Kremliaus valdovas nesulaukė pernelyg didelių komplimentų. Didžioji Britanija pareiškė susirūpinimą padėtimi Čečėnijoje. Savo ruožtu V.Putinas pakartojo tradicinius kaltinimus Londonui už politinio prieglobsčio suteikimą vienam iš čečėnų laisvės kovotojų lyderių Achmedui Zakajevui. Spaudos konferencijoje V.Putinas dar kartą užsipuolė Baltijos valstybes ir netiesiogiai ragino Londoną nekreipti dėmesio į Baltijos valstybių „rezgamas pinkles“ Rusijos atžvilgiu bei aiškiai pabrėžė, jog Baltijos šalys yra „nevisavertės valstybės“. Aišku, gyrė Vokietiją ir Prancūziją, kurios nuoširdžiai draugauja su Maskva. V.Putinas taip pat pabrėžė, jog strateginė partnerystė tarp Rusijos ir Europos Sąjungos jau duoda savo vaisių. Šią partnerystę Rusija supranta tik kaip savo įtakos stiprinimą. Tiekiant Europai naftą ir dujas nepamirštama paminėti, jog netrukus Rusija aprūpins Europą 70 proc. naftos produktais ir dujomis.

Tą „strateginę partnerystę“ pernai gegužę labai įdomiai įvertino italų politikas, tikintis laimėti būsimuosius Italijos parlamento rinkimus, buvęs Europos Komisijos pirmininkas Romanas Prodis. Gegužės 21 dieną Maskvoje vykusiame ES ir Rusijos viršūnių susitikime jis ištarė savo garsiąją frazę, kurią didžiulėmis antraštėmis skelbė visi didieji Rusijos, Vokietijos ir Prancūzijos laikraščiai: „Rusija ir Europos Sąjunga papildo viena kitą kaip ikrai ir degtinė“.

Aišku, ir prorusiški Lietuvos politikai stengiasi įnešti savo indėlį šlovindami Maskvos bičiulius Europos Sąjungoje. Štai, nespėjus paskelbti Vokietijos parlamento rinkimų rezultatams paaiškėjus, jog Vokietijos socialdemokratai surinko beveik lygiai balsų su krikščionimis demokratais, premjeras A.Brazauskas bemat paskubėjo pareikšti, kad geriausias variantas Lietuvai būtų, jeigu kancleriu išliktų V.Putino bičiulis G.Šrioderis. Tą patį pakartojo ir Premjero partijos bičiulis europarlamentaras J.V.Paleckis. Tai gali reikšti tiktai viena – Lietuvos neokomunistai pritaria kuriamai Maskvos-Berlyno-Paryžiaus ašiai. O jeigu tokia ašis bus sukurta, tai mažosios „artimojo užsienio“ šalys vėl bus paliktos Maskvos malonei arba, kaip kažkada sakė rusų generolas Denikinas, Baltijos šalis pavadinęs „limitrofinėmis valstybėmis“, jas anksčiau ar vėliau Rusija vėl atsiims. O tai, kad Europos Sąjungos senbuvės nekreipia jokio dėmesio į Lietuvos politikų nuogąstavimus dėl savo saugumo, pirmiausia rodo ES vadovų reakcija į klausimą dėl Kaliningrado srities demilitarizavimo. Atrodo, Briuselio biurokratai nekreipia jokio dėmesio, kad vienos ES valstybės – Lietuvos – pašonėje sutelktos didžiulės karinės pajėgos, kurios bet kada gali „pakilti į žygį“. Tą pirmiausia rodo šioje srityje nuolat rengiamos Baltijos karinio jūrų laivyno ir sausumos pajėgų pratybos.

Tačiau neseniai vykusiame ES šalių parlamentų užsienio reikalų ir gynybos komitetų pasėdyje apie Kaliningrado demilitarizavimo klausimą net nebuvo užsiminta. Visai nesvarbu, kad Rusijos Valstybės Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas D.Rogozinas pabrėžė „būtinumą“ didinti Rusijos karines pajėgas Kaliningrade ir Baltarusijoje. Tai reiškia viena – tas pajėgas nukreipti pirmiausia prieš Baltijos šalis ir Lenkiją. Juk kitų „priešiškų“ valstybių aplink Kaliningradą nėra. Mat Vokietija paskelbta vos ne geriausia Rusijos drauge.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija