Kremlius kuria priešus
Kremliui pavaldžios Rusijos televizijos kompanijos,
jau nekalbant apie nacionalizmu ir imperiniu patriotizmu persunktus
laikraščius bei radijo stočių komentatorius, pagrindiniu savo propagandos
taikiniu, be Baltijos šalių, pasirinko Gruziją. Ukraina jau atsiduria
antroje vietoje, nes Kijevas ėmė aiškiai daryti reveransus Maskvos
pusėn. Tai ir beprecedentis žingsnis perpus sumažinant rusų naftos
tranzito tarifus į Odesos uosto terminalą bei kitos nuolaidos. Neatsitiktinai
į Kijevą artimiausiu metu su oficialiu vizitu rengiasi atvykti Rusijos
prezidentas V.Putinas. Rusijos spaudoje jau pasirodė politikos specialistų,
kurie po oranžinės revoliucijos keikė prezidentą V.Juščenką, o
dabar ragina Kremlių bendradarbiauti su juo, komentarai. Pabrėžiama,
jog apie V.Juščenką konsoliduojasi didelė Ukrainos politinio ir
verslo elito dalis, o ta dalis verčia jį ieškoti glaudesnių santykių
su Maskva. Tačiau kiti įspėja, kad pasitikėti V.Juščenkos žodžiais
apie gerų santykių su Maskva būtinumą negalima, tuo labiau kad jam
labai didelės įtakos turi nacionalistas valstybės ministras Olegas
Rybačukas, kuriuo esą visiškai negalima pasitikėti. Todėl Rossijskaja
gazeta politikos apžvalgininkas Vitalijus Tretjakovas ragina palaikyti
dar visai neseniai Rusijos prieše laikytą buvusią premjerę Juliją
Timošenko. Taip pat nepamiršti ir buvusio Kremliaus favorito V.Janukovičiaus.
Tačiau grįžkime prie Gruzijos, kuri dabar paskelbta
Rusijos prieše, netgi keliančia grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui.
Šiomis dienomis Rusijos užsienio reikalų ministerijos informacijos
ir spaudos departamentas paskelbė rūstų pareiškimą Gruzijos adresu,
kurį pakartojo net du Rusijos URM viceministrai. Maskvos pyktį sukėlė
Čekijos vyriausybės sprendimas nemokamai perduoti Gruzijai gana
kuklų kiekį šaudmenų bei kitos ginkluotės. Rusijos URM pareiškime
primenama, kad tai jau ne pirmas kartas, kai NATO šalys aktyviai
dalyvauja Gruzijos kariuomenės perginklavime. Atsakydamas į tokią
nervingą Maskvos reakciją dėl čekiškos ginkluotės, Gruzijos parlamento
Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Gabašvilis
pareiškė: Šalis, kuri palaikė ir palaiko teroristus ir separatistus,
kuri padarė Kalašnikovo vardą savo simboliu visame pasaulyje, neturi
teisės daryti tokių pareiškimų. Daugelis Rusijoje nori matyti Gruziją
silpną, visiškai atviromis sienomis valstybę. Tuo tarpu Gruzijoje
vyksta atvirkštiniai procesai. O tai ir sukelia didelį Maskvos galvos
skausmą.
Rusijos laikraščio Tribuna apžvalgininkas Sergejus
Maslovas, pritardamas Rusijos URM pareiškimui, akcentuoja, kad Tbilisis
tarsi koks kultūristas sparčiai augina savo karinius raumenis ir
siekia destabilizuoti padėtį visoje Užkaukazėje. Tą padėties destabilizavimą
Maskva supranta kaip teisėtą Gruzijos reikalavimą išvesti Rusijos
taikdarius iš Abchazijos ir Pietų Osetijos. Tai yra iš Maskvos
statytinių separatistų valdomų Gruzijos teritorijų, kurias oficialioji
Rusijos valdžia neneigia priklausant Gruzijai. Tačiau daro viską,
kad Abchazija ir Pietų Osetija būtų atplėštos nuo Gruzijos, ir jau
net nebeslepia norų, kad šios separatistų valdomos teritorijos taptų
Rusijos Federacijos dalimi. Vienas gana aukštas Rusijos URM pareigūnas,
nenorėjęs skelbti savo pavardės, šiomis dienomis taip ir pareiškė:
Tai mes (rusai red.) esame didžiosios kultūros palikuonys ir
jos sergėtojai. Ta pati trečioji Roma. Ir štai dabar, kai euroatlantinė
civilizacija jau atgyveno savo, mes gavome unikalų istorinį šansą:
atėjo mūsų laikas. Nereikia laukti spyrių į nugarą, kuriuos dažnai
gaudavome. Reikia statyti tai, ką galima statyti. Būtina susijungti
su Baltarusija, išsiaiškinti su Ukraina ir Šiaurės Kazachstanu (užuomina
apie jų prijungimą prie Rusijos red.). O mes tuo tarpu įsikibome
į Rytų Prūsiją, kuri jau seniai nuplaukė iš mūsų rankų. Reikia laikyti
tai, ką galima ir privalome išlaikyti savo rankose! Abchazija, Pietų
Osetija jau seniai privalėjo būti prijungtos prie Rusijos.
Pirmiausia taikomasi į Pietų Osetiją, nes šio
anklavo prezidentas Eduardas Kokoity, beje, daugiau laiko praleidžiantis
Maskvoje, o ne Cchinvalyje, nuolat šaukia spaudos konferencijas
ir, daužydamas kumščiu į stalą, grūmoja Gruzijos prezidentui Michailui
Saakašviliui. Šiomis dienomis Maskvoje E.Kokoity surengė dar vieną
brifingą, kuriame griežtai pasmerkė Gruzijos reikalavimą išvesti
rusų taikdarių karinį kontingentą iš Pietų Osetijos. Įspėdamas
Maskvą jokiu būdu nenusileisti tokiems Tbilisio reikalavimams, E.Kokoity
pareiškė, jog atsitikus tokiai nelaimei Pietų Osetijos saugumą
apgins jos pačios armija. Jeigu Gruzijos pusė denonsuos susitarimą
dėl taikdariškų pajėgų buvimo, tai mes patys stosime ginti savo
teritorijos, pareiškė Pietų Osetijos prezidentas. Be to, jis
išdėstė, jog Gruzija neturi teisės spręsti klausimo dėl rusų taikdarių
buvimo Pietų Osetijoje. Esą tai ne M.Saakašvilio reikalas spręsti,
kokios taikdarių pajėgos turi būti Pietų Osetijoje. Be to, E.Kokoity
irgi ne pirmą kartą atvirai prakalbo apie tai, ką nuolat skelbia
Rusijos Valstybės Dūmos deputatai, ypač iš D.Rogozino frakcijos
Rodina, jau nekalbant apie Rusijos armijos generolus. Tai yra,
kad Pietų Osetija, Abchazija ir Padniestrė jau dabar yra suverenios
valstybės ir todėl pačios turi teisę nuspręsti, ar tapti Rusijos
Federacijos dalimis, ar likti nepriklausomos. Pietų Osetija, Abchazija
ir Padniestrė jau pasiekė tokį valstybingumą, kad jau dabar jas
privalu vadinti nepriklausomomis valstybėmis. Mūsų sąjunga ir sutartys
su Abchazija ir Padniestre dar kartą akivaizdžiai įrodo, jog pagaliau
atėjo metas atsisakyti tokių terminų, kaip niekieno nepripažintos
respublikos. Mes esame pačios save pasiskelbusios (samoprovozglašionnymi)
respublikos, išdėstė Pietų Osetijos separatistų vadeiva.
Dar daugiau, po įvykių Kabardos Balkarijos sostinėje
Nalčike iš gana aukštų Rusijos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų
pasigirdo absurdiškų aiškinimų, jog čečėnų banditai įsiskverbė
į Kabardos Balkariją iš Gruzijos
Tai visiška nesąmonė, ypač žinant,
jog Kabardos Balkarija turi bendrą sieną su Abchazijos ir Pietų
Osetijos nepriklausomomis respublikomis, kurias visiškai kontroliuoja
Rusijos taikdarių ginkluotosios pajėgos. Tačiau tai jau nieko
nebestebina. Vis labiau įsiliepsnojant neramumų židiniams Šiaurės
Kaukaze, Maskva jau visiškai susipainiojo. Todėl tokie prezidentai
kaip E.Kokoity, kuris pareiškė, jog neįsileisiąs į Pietų Osetiją
jokių kitų tarptautinių taikdarių, tik rusus, dabar Kremliui ypač
reikalingi.
Petras KATINAS
© 2005 "XXI amžius"
|