„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. lapkričio 16 d., Nr. 20 (113)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Stabilizacija ar sovietizacija?

Petras KATINAS

Nekonstituciniam organui, vadinamajai Politinei tarybai, faktiškai tapusiai sovietinio politbiuro kopija, dabar labiausiai rūpi ne tiek „stabilumo garanto“ Premjero išsaugojimas, kiek „Mažeikių naftos“ reikalai. Juk derybose su potencialiu šios įmonės pirkėju Rusijos ir Didžiosios Britanijos koncerno TNK-BP vadovais dalyvavo ir „darbietis“ V.Uspaskichas, ir „valstietė“ K.Prunskienė. Pastarieji savo dalyvavimu aiškiai parodė, kad siekia gauti ir savo dalį nuo to, kas liks nuo A.Brazausko stalo. Tik, atrodo, dividendus dalys ne Premjeras, o V.Uspaskichas. Kiek teiksis, tiek ir duos. Gana netikėtai Vyriausybės vadovas prakalbo, kad „Mažeikių naftą“ arba bent jau jos dalį galėtų įsigyti labai neaiški Austrijoje registruota bendrovė „Baltic Holding“. Bet yra žinoma, kad tai ne Austrijos firma, o Rusijos „Gazprom“ specialiai įsteigta priedangos bendrovė. Kaip tik šią bendrovę rekomendavo ir jai savo palankumą rodė būdamas ūkio ministru V.Uspaskichas. Paradoksas, nes puikiai žinoma, kad toje „Baltic Holding“ nėra nė vieno austro.

Kad ir kaip ten būtų, bet „Mažeikių naftos“ reikalus išspręs ne koks Amsterdamo teismo sprendimas dėl „Jukos“ akcijų likimo, o Maskva. Kremlius jau superka iš oligarchų svarbiausius jų anksčiau „prichvatizuotus“ naftos, dujų ir kitus koncernus. Buvęs Rusijos vicepremjeras Borisas Nemcovas tokius procesus išperkant iš oligarchų jų įmones, pavadino šliaužiančia nacionalizacija. Pasak jo, vietoje oligarchų privatininkų atsiranda oligarchai biurokratai. Jeigu pirmieji savo objektuose bent jau diegė šiuolaikines technologijas ir valdymo metodus, tai valdžios biurokratai elgiasi kaip vagys, puikiai žinantys, jog bet kada jie patys gali būti pakeisti naujais. Todėl jie yra ypač gobšūs. Be to, ekonominė valdžia atsiduria monopolijų rankose. Vadinasi, didės tarifai ir toliau bus apiplėšiami žmonės. O su Abramovičiumi, Deripaska ir kitais oligarchais už jų turtą bus atsiskaityta visų mokesčių mokėtojų pinigais. B.Nemcovas įsitikinęs, kad viso turto perėmimas valstybės nuosavybėn yra ne atsitiktinis reiškinys, o vienas iš Kremliaus globalinio plano elementų. „Valdžia ima kontroliuoti ne tik žiniasklaidą, parlamentą ir gubernatorius, bet ir visus finansinius srautus. Kremlius nuosekliai įgyvendina idėją, kad jis privalo kontroliuoti viską. Administracinė vertikalė jau atstatyta. Partinė irgi baigiama atstatyti „Jedinnaja Rossija“ bazėje. Jeigu Ostankino televizijos bokštas jau tapo valdžios vertikalės ideologiniu ramsčiu, tai „Gazprom“ dangoraižis Maskvoje simbolizuoja finansinę-ekonominę vertikalę. Kremlius skuba paimti į savo rankas viską: dujas, naftą, bankus, strategines įmones ir t.t. Dėl viso pikta. Kad niekas nesugalvotų kaip Jelcino sumaišties laikais ar kaip 1917 metais bolševikai – užimti „tiltus, paštą ir telegrafą“, – sakė B.Nemcovas.

Užtat tokia įvykių eiga labai patenkinti Kremliaus ideologai. Vienas jų, nuolat minimas iš Rusijos spaudos puslapiuose, Aleksandras Cipko ragina V.Putiną nedelsiant imti visą valdžią į savo rankas, nes esą priešiškos jėgos gali susitarti su Š.Basajevu, ir tas surengs naują Dubrovką ar Beslaną. „Jėgos, kurios sugriovė SSRS, aktyviai palaikė Čečėniją pirmojo Čečėnijos karo metu, nenusiramino ir dabar“, – gąsdina A.Cipko. O žinomas imperininkas Rusijos Valstybės Dūmos deputatas Viktoras Alksnis irgi labai patenkintas tokia įvykių eiga. Jis pareiškė: „Pribaltika jau įstojo į NATO. Dabar ten rengiasi Ukraina. Ką gi, tai jų teisė, bet mūsų teisė – užsukti jiems dujas“. Pasakyta pakankamai aiškiai.

Apie šį imperijos atkūrimo ir revanšo ideologą vertėtų pakalbėti atskirai. Pastarosiomis dienomis Rusijos žiniasklaidoje šis buvęs sovietinės armijos pulkininkas paskelbė duomenis, kaip baisiai ir klastingai buvusios „broliškosios respublikos“ apiplėšė Rusiją, o dabar siekia apiplėšti dar labiau. Pasak V.Alksnio, labiausiai apiplėšė Rusiją nedėkingi baltiečiai. Jis pateikia Rusijos turto fondo ataskaitą, kurioje teigiama, kad vien dėl sovietų armijos išvedimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos Rusija prarado 32,3 mlrd. rublių ir dar penkis milijardus kainavo tų armijos dalinių įkurdinimas Rusijoje. V.Alksnis nusišnekėjo iki to, kad 1991 metais vienas rublis prilygo vienam JAV doleriui! Tokios nesąmonės dėl rublio dar neteko girdėti netgi iš aršiausių sovietinės praeities šlovintojų. Dar daugiau. Pasirodo, Baltijos šalys iš „centro“ gaudavo daugiausia investicijų. Esą dabartinėmis kainomis tos investicijos siekė daugiau kaip 220 mlrd. dolerių. Vien keltas iš Klaipėdos į buvusią Rytų Vokietiją kainavo tris milijardus dolerių, o Zoknių aerodromas, kuriame, dideliam V.Alksnio apmaudui, neva dislokuoti NATO bombonešiai, – vienas milijardas. Nuo V.Alksnio kliūva ne tik Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet ir kitoms buvusioms „sesėms“. Pasirodo, visa Rusija ir Sovietų Sąjunga ištisus dešimtmečius buvo priversta gerti gruzinišką arbatą, kurios ir arbata pavadinti negalima. Ir Azerbaidžano naftos versloves įkūrė rusų pirklys, o dabar štai tie nedėkingi azerbaidžaniečiai nutiesė naftotiekį į Turkiją net neatsiklausę Rusijos. Taigi plėšikai tie buvę Maskvos kolonijų žmonės! „Be tiesioginių investicijų, buvo naudojamas ir kitas Rusijos liaudies išnaudojimo ir eksploatavimo mechanizmas. Pavyzdžiui, penktajame ir šeštajame dešimtmečiais Smolensko srities kolchoznikas už darbadienį gaudavo 900 gramų grūdų ir 15 kapeikų, o estas – 1,85 kg grūdų ir pusantro rublio“. Be to, visas rusų elitas, netgi mokytojai buvo siunčiami kelti „broliškų respublikų“ kultūros ir mokyti tuos beraščius atsilikėlius, o Rusijos mokyklos buvo uždaromos… V.Alksnis savo samprotavimų pabaigoje konstatuoja: „Studentai iš SSRS respublikų, kurie mokėsi Rusijoje, nuvykę į provinciją kasti bulvių, būdavo labai nustebę, kai išvysdavo, kokiame baisiame skurde, palyginti su jų respublikomis, gyvena paprasti Rusijos žmonės. Štai kas ir lėmė tą didžiulę demografinę duobę, į kurią pakliuvo Rusija nuo pirmųjų „perestrojkos“ metų. Liaudis pavargo, nes iš jos iščiulpė visus gyvenimo syvus“.

Keli Rusijos laikraščiai paskelbė lentelę, ko už sovietinės okupacijos metus iš Rusijos reikalauja nedėkingos respublikos: Latvija – 100 mlrd. dolerių, Lietuva – 20 mlrd., Ukraina – 12,1 mlrd. ir 42,1 tonos aukso, Gruzija – 6 mlrd., Estija – 4 mlrd., Azerbaidžanas – 1 mlrd. dolerių. Iš viso 143,1 mlrd. dolerių plius 42,1 tonos aukso. V.Alksnis su bičiuliais Valstybės Dūmoje reikalauja, kad Rusija pateiktų savo sąskaitą jos „skriaudėjams“, ne mažesnę kaip du trilijonai dolerių.

Taigi tokios pretenzijos. Ir jas pagarsinti pasirenkami V.Alksnio tipo revanšistai, nors lygiai taip pat mąstoma ir Kremliaus kabinetuose.

Ir kodėl gi nešūkauti apie tik Maskvos dėka klestėjusį okupuotų šalių „liaudies ūkį“, jeigu ir Lietuvoje yra daugiau negu reikia visai taip pat galvojančių?! Pradedant Ministru Pirmininku. O ką jau kalbėti apie V.Andriukaitį ir panašius politikus! Štai praėjusią savaitę parlamentaras Julius Veselka pareiškė, kad jį labai stebina, kodėl buvusios sovietinės „respublikos“ taip nemyli ir negerbia Rusijos, apipila ją purvais, šmeižia. „Tai melas, kad Rusijoje nėra demokratijos. Šiandien Rusija kardinaliai keičiasi ir dargi Dž.Bušas pripažino, jog Rusijoje negali būti tokios demokratijos, kokia yra JAV. Mes jau praradome kelis šimtus milijonų dėl savo netoliaregiškos politikos. Manau, jog ne tik Lietuvoje yra politikų, kurie siekia pabloginti Rusijos ir ES santykius. Tačiau Vakarai pragmatiškai supranta, jog, santykiams pablogėjus, nukentės tiktai ES, o ne Rusija. Rusija vienintelė gali išgyventi autonomiškai – ji turi visko!“ – išdėstė J.Veselka.

Aišku, jeigu jau lankstaisi Maskvai, tai privalai atiduoti duoklę ir Minskui. Tai yra jos valdovui A.Lukašenkai. Suniekinęs prezidentą, kuris, lankydamasis Vokietijoje, kalbėjo apie Baltarusijos karinę grėsmę Lietuvai, J.Veselka pralenkė visas iki šiol girdėtas liaupses A.Lukašenkai, besipilančias jo paties kontroliuojamoje Baltarusijos žiniasklaidoje: „Iš visų buvusių sovietinių respublikų vadovų šis kolchoznikas mąsto velniškai strategiškai teisingai. Jis priešinasi Vakarų invazijai, siekiančiai užgrobti visus geriausius Baltarusijos ūkinius subjektus. O opozicija kalba apie demokratiją tik todėl, kad nori viską parduoti Vakarams. A.Lukašenka padarė viską atvirkščiai nei Lietuvoje – neleido išgrobstyti valstybinio turto“, – aiškino J.Veselka.

Visa bėda, kad taip mąsto visas valdantysis nomenklatūrinis klanas. Geriausiu atveju – su labai mažomis išimtimis. Bet blogiausia, jog visa tai vadinama stabilizacija.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija