„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. lapkričio 16 d., Nr. 20 (113)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Antrojo pasaulinio karo dalyviai reikalauja pripažinimo

Edmundas SIMANAITIS

Spalio 15 dieną, šeštadienį, Kijeve susirėmė dvi demonstrantų kolonos: Antrojo pasaulinio karo (APK) dalyvių, kariavusių sovietų armijos daliniuose, ir Ukrainos sukilėlių armijos karių, kovojusių dėl savo šalies nepriklausomybės prieš sovietus ir prieš nacius. Sukilėliai rengėsi Nepriklausomybės aikštėje paminėti savo organizacijos įkūrimo 63-ąsias metines. Turėjo įsikišti policija.

Lietuvių ir ukrainiečių istorijos greta

Šis faktas duoda dingstį išskirti keletą lietuvių ir ukrainiečių XX amžiaus istorijos paralelių. Po Stalino ir Hitlerio 1939 metų slaptojo suokalbio pasidalyti Rytų Europos bei Baltijos nepriklausomų valstybių teritorijas, buvo sutartinai užpulta ir nukariauta Lenkija. Vakarų Ukrainos žemės atiteko Sovietų Sąjungai. Agresija buvo tęsiama pagal sulygtą planą: okupuotos trys Baltijos šalys, užpulta, bet neįveikta Suomija. 1941 metų birželį suokalbininkai susirėmė tarpusavyje. Abi šalys patyrė raudonąją ir rudąją okupacijas.

Tų metų birželį Lietuva sukilo. Kauno radijas paskelbė pasauliui apie atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau naciai skrupulingai laikėsi susitarimo su buvusiu sąjungininku ir Lietuvos laikinajai vyriausybei nebuvo leista veikti.

Stipriausiai priešintasi Lietuvoje ir Vakarų Ukrainoje

Vakarų ukrainiečiai, jų tuomet buvo daugiau nei septyni milijonai, taip pat siekė atkurti 1922 metais karine jėga atimtą šalies nepriklausomybę. Sukilėlių armijoje buvo apie šimtas tūkstančių kovotojų. Lietuvių ir Vakarų ukrainiečių ginkluoti pasipriešinimai buvo ne tik gerai organizuoti, bet ir stipriausi sovietų okupuotose šalyse. Ši paralelė yra išskirtinės svarbos. Ji akivaizdžiai parodo ir liudija, kokią milžinišką ir net lemiamą reikšmę tautų ir valstybių istorijoje turi jos piliečių tautinė savimonė, ištikus krizei ar katastrofai. Tokių tautų laisvės siekio agresoriai nepajėgia numalšinti net žiauraus genocido politiką vykdydami. Šį istorijos faktą patvirtina ir spalio 15-osios demonstrantų susirėmimai Kijeve. Žymiai didesnė plotu ir gyventojų skaičiumi Rytų Ukraina jau buvo stipriai susovietinta. Gyventojų tautinės savimonės ir pilietinės savivokos lygmuo buvo gerokai susilpnintas.

Tiek Lietuvai, tiek ir Ukrainai, taip pat ir kitoms šalims, ištrūkusioms iš Sovietijos narvo, kelia daug rimtų problemų sovietmečio palikimas. Ukrainos Atgimimo šauklys – oranžinė revoliucija prasidėjo tik 15-aisiais metais po Sąjūdžio susiformavimo Lietuvoje. Dabar abi šalys siekia abipusiai naudingų santykių su Rusija, tačiau raidos perspektyvą sieja su Vakarais. Tokią paralelę diktuoja istorinė patirtis ir Europos kolektyvinių sistemų nelygintini pranašumai. Slogi totalitarinių režimų praeitis verčia padaryti išvadas ir apsispręsti.

Statusas – teisingumo ir garbės reikalas

Minėtas demonstrantų susirėmimas Kijeve išryškino jau nenaują pilietinio orumo ir kartu teisinę problemą, būdingą abiem šalims. Ukrainiečių sukilėliai siekia, kad jiems būtų pripažintas Antrojo pasaulinio karo (APK) dalyvio statusas. To paties siekia ir Lietuvos kariuomenės kariai savanoriai – laisvės kovų veteranai, ginklu kovoję prieš okupantus. Ši paralelė rodo esant laisvės kovotojų solidarumą.

Kita šios paralelės pusė taip pat turi bendrumo požymių. Organizacija, jungianti ukrainiečius, kovojusius prieš vermachtą sovietų armijos sudėtyje, protestuoja prieš APK dalyvio statuso suteikimą sukilėliams. Lietuvoje panaši padėtis, kurią itin reljefiškai išryškino žurnalisto E.Jakilaičio gegužės 3 dieną surengtas „TV Forumas“. Laidoje buvo leidžiama okupacinės armijos gretose kariavusiems piliečiams neigiamai vertinti laisvės kovas, taigi ir tautos siekimą atkurti nepriklausomybę, o laisvės kovotojams, net Seimo nariui, pareikšti nuomonę šiuo principiniu ir nepriklausomoje Lietuvoje jau nediskutuotinu klausimu nebuvo leista. Vargu ar tai galima paaiškinti vien tik laidos vedėjo pilietinės savivokos stoka. Buvo aiškiai pataikauta raudonarmiečiams.

Birželio sukilėlių iniciatyva

Lietuvoje APK dalyvio statuso klausimas pirmą kartą viešai buvo iškeltas ir išsamiai aptartas praėjusių metų spalį Kaune vykusioje mokslinėje konferencijoje, surengtoje Lietuvos Birželio sukilimo dalyvių iniciatyva. Priimtame kreipimesi į Vyriausybę buvo išdėstyti argumentai ir pasiūlymai, kaip derėtų spręsti šią problemą. Kadangi rezoliucija buvo skelbta spaudoje, tai, jos nekartojant, norėtųsi atkreipti skaitytojų dėmesį į svarbiausius argumentus ir motyvus.

Rytų imperinės politikos proveržiai stabdančiai veikia pilietinės visuomenės formavimąsi Lietuvoje. Pakanka prisiminti dvi itin piktas antilietuviškas kampanijas Rusijos žiniasklaidoje. Viena, kai prezidentas V.Adamkus atsisakė vykti į Maskvą ir tokiu būdu parodyti dėkingumą už pusę amžiaus trukusią okupaciją ir masinius genocido nusikaltimus, padarytus Lietuvoje. Antrąjį antilietuviškumo pliūpsnį sukėlė Rusijos karo lėktuvo Su-27 katastrofa Šakių rajone, įvykusi dėl rusų tarnybų pavojingai aplaidaus ir nemokšiško skrydžių organizavimo ir jų kontrolės.

Ir sovietai, ir naciai Lietuvoje vykdė ne tik karo ir genocido nusikaltimus. Pavergtos šalies piliečiai buvo verčiami tarnauti ir vieno, ir kito okupanto ginkluotosiose pajėgose. Panaši padėtis buvo ir Vakarų Ukrainoje. Būta ir esminio skirtumo – vokiečių pusėje kariavusieji puoselėjo viltį sulaukti momento, kai bus reikalinga parama atkuriant ir ginant nepriklausomybę. Sovietų pusėje vien užsiminus apie tokią galimybę grėsė mirtis nuo politruko-čekisto kulkos arba gulagas.

Koviniai partizanų vienetai

Lietuviai, kaip ir Vakarų ukrainiečiai, priešinosi ir vienam, ir kitam okupaciniam režimui. Lietuvos partizanai buvo organizuoti Lietuvos Respublikos kariuomenės pavyzdžiu. Koviniai vienetai buvo pavaldūs centrinei vadovybei, vadovavosi statutais bei partizanų apygardų teisės aktais, vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformą. Laisvės kovos vyko okupacijos sąlygomis ir tęsėsi Lietuvoje iki 1953 metų. Ir be komentarų aišku, kad APK Lietuvoje baigėsi ne 1945 metais, kada kapituliavo Vokietija, o būtent 1953-iaisiais, kai žuvo paskutinieji laisvės kovotojai. Sovietai, išstūmę iš Lietuvos vermachto dalinius, nepasitraukė iš užimto krašto. Tarptautinė teisė okupantų pasikeitimo netraktuoja kaip išvadavimo.

Nacionalsocializmo įvykdyti nusikaltimai buvo įvertinti, nusikaltusieji nuteisti Niurnbergo tribunolo 1946 metais, o komunizmo piktadarystes 2000-aisiais įvertino Vilniaus tarptautinis visuomeninis tribunolas.

Teisės aktų kolizija ir moralinė žala

Lietuvos Respublikos įstatymu numatyta APK dalyvio statusą suteikti tik tiems Lietuvos gyventojams, kurie kariavo sovietų pusėje. Taigi mūsų bendrapiliečiai, kariavusieji vokiečių pusėje, diskriminuojami, nors Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 7 str. skelbia, kad „visi turi teisę į lygią apsaugą nuo visokios diskriminacijos“.

Įstatymas dėl Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos suteikė svarbiam tautos pasipriešinimo istorijos faktui be galo svarbų valstybinės teisės akto statusą – patvirtino istorinį faktą, kad LLKS Taryba buvo „vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje“. Minėtos mokslinės konferencijos rezoliucijoje buvo išryškinta susidariusi paradoksali teisės aktų kolizija. Teisėtos valdžios kontroliuojami LLKS Gynybos pajėgų laisvės kovotojai – kariai savanoriai diskriminuojami, nes jiems nesuteikiamas APK dalyvio statusas, o okupacinės sovietų armijos kariai jį gauna. Rezoliucija – kreipimasis į Vyriausybę – buvo nusiųsta premjerui A.Brazauskui.

Migla apie „atskirą ir savitą reiškinį“

Į Vyriausybės kanclerio A.Z.Kaminsko pavedimą Krašto apsaugos ministerija 2004 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 26-8812 atsakė: „Pritariame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LLGRTC) nuomonei, kad Antrojo pasaulinio karo ir 1944-1953 metais vykusio ginkluoto lietuvių pasipriešinimo negalima sutapatinti, net jei ir buvo pašalintos visos Antrojo pasaulinio karo pasekmės. Lietuvių ginkluotas pasipriešinimas, prasidėjęs Antrojo pasaulinio karo metu, istoriškai buvo atskiras ir savitas reiškinys. Todėl nepritariame siūlymui suteikti Antrojo pasaulinio karo dalyvio (veterano) statusą visiems, kurie kariavo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos kariniuose daliniuose ir savisaugos batalionų kariams“.

Taigi LGGRTC ir KAM nuomone, karas Lietuvoje APK metu ir po APK nebuvo joks karas. Tai koks gi tas „atskiras ir savitas reiškinys“? Kas slepiama po šiais iš pažiūros nekaltais, tariamai neutraliais žodžiais? Gal ir kario savanorio vardas bus pakeistas „atskira ir savita“ pravarde? Prisiminkime – laisvės kovų metais peršami „istrebitelis“ ar „liaudies gynėjas“ tos pačios, dar nespėtos ištremti į Sibirą, liaudies buvo pakeisti „stribu“, „skrebu“ ir veikiai tapo norminiais terminais. Liežuvis neapsiverčia kartoti KGB-FSB žargono, kuriuo jie teršė ir tebeteršia visus, be išimties, laisvų šalių piliečius, ginklu kovojusius prieš agresoriaus kariauną ir kolaborantus.

Sektina Europos tautų patirtis

Partizanų kovos prieš okupantus Europos valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, buvusioje Jugoslavijoje, Norvegijoje, Lenkijoje, jau minėtoje Vakarų Ukrainoje ir kitose šalyse nelaikomos nei „atskiru“ nei „savitu“ reiškiniu, o kyla iš pirmųjų priežasčių. O šios dėsningai kartojosi visose agresiją patyrusiose šalyse. Totalitariniai režimai pirmiausia imdavo intensyviai skleisti propagandą, persunkta demagogijos, tikslingai prasimanytų kaltinimų ir grasinimų. Po to sekdavo agresyvūs ultimatumai, užpuolimas, okupacija. Ir, kaip natūrali pavergtos tautos reakcija, kylanti iš prigimtinės teisės gintis nuo užpuoliko – pasipriešinimas okupantui visomis įmanomomis priemonėmis. Minėtose šalyse partizaninės kovos laikomos to paties karo su agresoriumi dalimi ir ne kitaip, o partizanai, kombatantai yra gerbiami kaip valstybės gynėjai, kariai savanoriai. Ten nekyla abejonių, kurie kovotojai priskirtini APK dalyvių kategorijai. Tokia yra Europos patirtis, teisė ir praktika. Beje, laisvės kovotojai visada pagrįstai laikė pirmąją okupacijos dieną Sovietų Sąjungos karo prieš Lietuvą pradžia. Savo ruožtu, sovietų karas prieš Baltijos šalis buvo tik APK dalis, bet ne „atskiras ir savitas reiškinys“.

Piliečio teisė ir pareiga

Ką byloja Lietuvos Respublikos Konstitucijos apie valstybės gynybą? „Visi Respublikos piliečiai dalyvauja jos teritorijos gynime įstatymuose nurodyta tvarka“ (76 str. 1922 ir 1928 m. redakcija).

„Valstybę gina visi piliečiai. Gynimo branduolį sudaro kariuomenė“ (133 str. 1938 m. redakcija).

„139 str. Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga“ (139 str. priimtas referendumu 1992 m.). Ar dar reikia kokių nors įrodymų, kad savigyna ginklu nuo agresoriaus yra kovos veiksmai?

Vertas išskirtinio dėmesio „Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymas“ , kurio 5 str. 1d. skelbia „Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai veiksmai prasideda nuo pat agresijos akto pradžios“. Nors įstatymas pasirodė tik 2000 metais, tačiau partizanai visą laiką vadovavosi šia nuostata. Įstatyme aptarta ir agresijos akto sąvoka: „Užsienio valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į Lietuvos Respublikos teritoriją arba jos užpuolimas… teritorijos bombardavimas… jūrų uostų ar krantų blokada, taip pat jos sausumos teritorijos ar oro erdvės blokada …“. Įstatymas akumuliavo partizaninio karo patirtį. Vadinasi, ginti valstybę nuo agresoriaus buvo yra, tikriausiai liks ir ateityje, kiekvieno piliečio teisė ir pareiga, o ginkluota gynyba – garbinga ir atsakinga tiesioginė kario prievolė, bet ne „atskiras“ ir ne „savitas“ migloto turinio reiškinys.

Namas ant smėlio nestatomas

Iš tiesų daugelyje Europos šalių ginkluotas pasipriešinimas užgeso kartu su APK pabaiga. Ne Lietuva kalta, kad jos žemėje karas dar tęsėsi aštuonerius metus. Ir ne okupuota Lietuva liko atsakinga už tai, kad Niurnbergo procese nebuvo įvardyti visi APK sukėlėjai ir nusikaltėliai. Tai iš tiesų atskira ir savita aktualija, kurią anksčiau ar vėliau teks panagrinėti Europos Sąjungos Temidei ir sudėlioti taškus. Bendrieji Europos namai negali būti statomi ant biraus („klasinio“?) smėlio. Teks pripažinti, kad iš žilųjų amžių mūsų metą pasiekusi nuostata „Justitia est fundamentum regnorum“ (teisingumas yra valstybių pagrindas – lot.) neturi alternatyvos. Lietuvos, o ir visų kitų ištrūkusių iš Sovietijos narvo tautų, patyrimas taip pat yra Europos paveldo dalis, kuri nei istoriškai, nei teisės, nei moraliniu požiūriais dar nėra iki šiol įvertinta.

Pripažinus, kad Europoje būta dviejų agresorių, dviejų okupacijų, – rudojo ir raudonojo genocido, – Vakaruose nekėlęs jokių neaiškumų dėl APK dalyvio statuso klausimas būtų išspręstas ir Lietuvoje. Regis, būtų šventvagiška abejoti vieno ar kito valstybės pareigūno neapsisprendimu – ar Lietuva buvo okupuota ar nuo ko nors „išvaduota“? Ar buvo su okupantu kovota ar tik „savitai ir atskirai“ reikštasi?

Kadangi LGGRTC ir KAM atsakyme nėra nei teisinio, nei paprotinio, nei precedentu paremto pagrindimo, galima spėti, kad tokio mindžikavimo priežastis gali būti perdėta baimė „pabloginti santykius“ su Rytų kaimynu.

Būtina pataisyti įstatymą

Viena iš LGGRTC funkcijų – formuoti „okupacinių režimų vykdyto genocido ir pasipriešinimo šiems režimams tyrimų valstybinę politiką“, bet gynybos arba pasipriešinimo politiką nustato teisės aktų visuma. Naujų teisės aktų rengimas, esamų įstatymų taisymas – Seimo prerogatyva. Matyt, išryškėjusi teisinė kolizija bus pašalinta. Tikėtina, kad papildomų biudžeto lėšų dėl APK dalyvio statuso suteikimo laisvės kovotojams neprireiks. Karių savanorių socialinės teisės yra ginamos kitais teisės aktais. Išsprendus teisinę koliziją dėl APK dalyvio statuso dingtų ir moralinis diskomfortas, kurį patiria kariai savanoriai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija