Neblėstantis Lietuvių Chartos aktualumas

Tik dabar, po penkiasdešimt metų sugrįžusi į gimtąją Lietuvą, visiškai pradedu suvokti savo Tėvelio išgyvenimus jam rašant dienoraščio pirmąsias eilutes: „1944 m. spalio 7 d. Sudiev, Tėvyne, priešo pavergtoji!.. Apie 20 val. ant greitųjų susikrovę, apleidome Karūžiškę. Patekome į ilgą karišką gurguolės koloną ir iki Požerės (apie 5 km) važiavome bent 4-5 val. Iš kolonos pasukome pro Gulbius į Maciškę. Prieš plentą vokiečių grandinė apkasuose“. Jam buvo sunku palikti Karūžiškę, kurioje praleisdavo vasaras, sunku buvo palikti biblioteką Kaune, sunku buvo mus, tris vaikus su Mamyte, sodinti į vežimą ir tamsų vakarą vežti į nežinią, bet sunkiausia buvo ištarti: „Sudiev, Tėvyne, priešo pavergtoji!..“ Nes dėl Tėvynės, jai paskelbus nepriklausomybę, jis paliko radistų tarnybą ledlaužyje ir iš Anglijos grįžęs į gimtąjį kraštą visas jėgas ir įgytas žinias skyrė jos kūrimui, stiprinimui ir švietimui. Įsivaizduoju, kaip jis džiaugėsi, kai, jam vadovaujant, 1926 m. birželio 12 d. į pasaulį prabilo pirmą kartą Kauno radijas! O štai po 18 metų plūstant į Lietuvą raudonųjų būriams, bėgdamas nuo sunaikinimo, turėjo tarti: „Sudiev, Tėvyne, priešo pavergtoji!..“

Paliktosios tėvynės skausmu liko persunktos visos jo gyvenimo dienos.

Atsidūrus Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, jis rūpinosi, kad mes, vaikai, nepraleistume nė vienos dienos tuščiai. Kaip ir daugelis tikėjo, kad karui pasibaigus pasaulio sąžinė atitaisys Lietuvai padarytą skriaudą ir Lietuva vėl bus laisva. Gyvenant sunkiomis pabėgėlių sąlygomis, prisidėjęs prie mokyklų organizavimo, mus ragindamas mokytis pabrėždavo, kad turime stropiai dirbti, nes negalime tuščiomis rankomis grįžti į Tėvynę. Kas ten rašė knygas, leido laikraščius, tapė paveikslus, kas mokėsi, tas tą patį turi tęsti ir pasikeitusiomis sąlygomis, nes gimtajai žemei reikės ne nusvirusių rankų, o energingų ir kuriančių žmonių – iš tolimos vaikystės ataidi ir dabar Tėvelio balsas.

Tačiau pasaulio sąžinė buvo kurčia ir akla Lietuvos skriaudai. Greitai sugrįžti į laisvą ir nepriklausomą Lietuvą perspektyvų nesimatė. Todėl pabėgėlių stovyklose pradėjo organizuotis bei atsinaujinti įvairios draugijos ir organizacijos lietuvybei palaikyti ir jaunajai kartai patriotiškai ugdyti. Viena tokių įtakingiausių organizacijų buvo Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK’as), kuris, paaiškėjus, kad pabėgėlių stovyklos bus likviduojamos ir reikės ieškotis vietos pastoviau įsikurti, paskelbė Lietuvių Chartą, kurioje sudėjo nuorodas po pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams lietuviais išlikti.

Aišku, šios Chartos nuostatai daugeliui vyresniųjų buvo giliai įsišakniję širdyse. Jie jais gyveno skelbiant Lietuvos nepriklausomybę, jais vadovavosi statant ir stiprinant Lietuvos valstybę, jų vedami savo gyvenimą tvarkė ir raudonojo sunaikinimo šmėklos išvyti iš Tėvynės. Jaunajai kartai, augančiai ir bręstančiai tarp svetimųjų, šiuos nuostatus reikėjo žodžiu ir gyvenimo būdu sėti į jos širdį bei sąmonę. Iki gyvenimo pabaigos aidės tėvų žodžiai mano ausyse. „Vaikai, atminkite, kad jums, išėjus iš namų, aplinkiniai, matydami jūsų elgesį, nesakys, kad tą ar tą padarė Liutaveras, Snieguolė ir Juozas, bet kad taip pasielgė lietuviai. Palikę namus, jūs tampate Lietuvos pasiuntiniais. Būkite geri pasiuntiniai!“

Po daugelio metų, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybės atkūrimą ir Amerikos televizijos ekranuose suplevėsavus trispalvei, po kelių dienų į duris pasibeldė kaimynai juodaodžiai, nieko bendra neturintys su Lietuva, su jos istorija ar kultūra, ir pasakė: „Lietuvai išsilaisvinus iš okupanto, jūs važiuosite į savo tėvynę. Mes apėjome pusę Filadelfijos siuvyklų, kol suradome, kas apsiimtų pasiūti vėliavą. Gal ji ne visai tokia, kokios reikalauja standartai, bet priimkite ją kaip mūsų susižavėjimą jūsų meile gimtajam kraštui ir nuoširdų palinkėjimą sėkmės laisvoje Lietuvoje“. Su jauduliu priėmiau šią nelauktą dovaną ir jiems pažadėjau, kad ši vėliava – ne tik mūsų, vaikų, pastangų išlaikyti lietuvybę, bet ir tėvų pasėtos sėklos gyvybingumo įvertinimas – švenčių metu visada plazdės prie mano namo. Aplinkybėms laimingai susiklosčius, ši vėliava, kaip svetimšalių susižavėjimas ne tik mano tėvų, bet ir visos kartos prisirišimu prie gimtosios žemės, švenčių dienomis visada plevėsuoja Kauno Laisvės alėjos vėjyje.

Chartoje nemažai vietos skiriama lietuvių kalbai, spausdintam žodžiui ir lietuviškoms mokykloms. Ir tai suprantama. Nes be kalbos, be spausdinto žodžio, be mokyklos tauta lieka be ateities.

Didžioji dauguma lietuvių ne tik žinojo, kad Lietuvių Charta skelbė, jog „lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė“, bet kasdieniame gyvenime tą vykdė ir diegė savo vaikams. Namuose ir tarp savųjų buvo kalbama tik lietuviškai, tėvai, vyresnieji neleisdavo vaikams teršti kalbos tarptautiniais, o juo labiau iškraipytomis svetimybėmis. Jau Vokietijoje, gyvendami tarp griuvėsių, savo jėgomis suorganizuotose mokyklose vaikai mokėsi iš lietuvių išleistų vadovėlių, o tvirčiau įsikūrus įvairiuose pasaulio kraštuose buvo organizuojamos šeštadieninės lituanistinės mokyklos, kuriose be atlyginimo mokytojavo gebantys tai daryti mokytojai, o tėvai į jas veždavo savo atžalas, nes giliai širdyje ruseno: „Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė“, o „mokykla yra tautinės dvasios židinys“.

Gyvenant tarp svetimųjų lietuvybei išlaikyti ypač padėjo spausdintas žodis. Dar Vokietijoje biuletenių, laikraštėlių, vėliau ir knygų leidimas, jų skaitymas skatino rašančiuosius rašyti, o skaitančiuosius – neatitrūkti nuo spausdinto žodžio ir tęsti paliktoje tėvynėje pradėjusias vešėti gražias tradicijas. Įsikūrus didžiajai daliai pabėgėlių Amerikoje, rašančiųjų noro ir pareigos jautimo kelti ir šviesti tėvynainius, o skaitančiųjų troškimo remti spausdintą žodį dėka buvo išleista 37 tomų „Lietuvių enciklopedija“, B.Kviklio keturių tomų „Mūsų Lietuva“ ir šešių tomų „Lietuvos bažnyčios“, daug filosofijos, istorijos ir meno klausimais knygų. O kiek dar vaikų ir grožinės literatūros! Juk ji, tegu ir nevienodai aukšto meninio lygio, buvo Nojaus laivu svetimšalių jūroje, į kurį atsirėmę lietuviai išlaikė gražią, švarią savo kalbą, savo papročius ir tradicijas. Ir visa tai buvo padaryta remiantis Lietuvių Chartos priesaku: „Lietuvis organizuoja ir remia spausdintą lietuvišką žodį“.

Lietuvių Chartai, kurią paskelbė Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, vadovaujamas prel. Mykolo Krupavičiaus, jau 56 metai, Lietuvai, atkūrusiai Nepriklausomybę, – 15 metų. Pagrįstas klausimas: ar Charta nepaseno, ar ją reikia šiandien prisiminti ir apie ją kalbėti?

Manyčiau – reikia ir būtina. Nes Lietuvių Chartoje kiekvienam lietuviui primenamas šūkis, kuris visus priesakus maitina ryžtu, valia ir viltimi. Tik jo suvokimas, tik juo vadovavimasis visam žmogaus gyvenimui, visai jo raiškai teikia išskirtinį ir savitą charakterį, be kurio žmogaus asmenybė gali būti daug kuo, tik ne lietuviu. Chartos priesakas aiškus: „Lietuvio šūkis: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt!“

Man, daugelį metų gyvenusiai tarp svetimtaučių, apsilankiusiai daugelyje pasaulio šalių ir turinčiai šiokią tokią gyvenimo patirtį, grįžusiai į Lietuvą atrodo, kad nedaug Lietuvoje yra lietuviais gimusių. Jie gimė Lietuvoje, bet ne lietuviais. Gimti lietuviu, vadinasi, gimti lietuviškoje šeimoje. Tai tokia šeima, kurioje branginama gimtoji žemė, lietuvių kalba, lietuvių papročiai, tradicijos bei istorija – nes tai protėvių nueitas kelias. Tai šeima, kurioje branginama Lietuvos valstybė ir stengiamasi prisidėti prie jos kūrimo bei stiprinimo. Tose šeimose, kuriose viso to nėra, negali išaugti lietuviška dvasia persisunkusi asmenybė, nes negalima duoti kitam to, ko pats neturi. Todėl nieko stebėtina, kad šiandien žmonės, net pašaukti Lietuvai vadovauti, ją šviesti ir ją kelti, Lietuvos nemyli, jos negerbia ir jai nesiaukoja.

Nors vieną dieną paklausykite radiją ir pažiūrėkite televiziją – ar daug kartų išgirsite lietuvišką dainą, muziką, ar daug kartų išgirsite žodį Lietuva? Net Prezidentas išvyksta į užsienį ne iš Lietuvos, o iš „šalies ar krašto“, oro pranešimai dažnai skaitomi laužyta kalba ne Lietuvai, bet „kraštui ar respublikai“. Numelioruotos dvasios šeimoje išauga numelioruoto santykio su gimtąja žeme žmonės. O negimusiam lietuviu, nesubrendusiam lietuviška dvasia kaip asmenybė net ir Saliamonas, manau, nepatartų, kaip įvykdyti Lietuvių Chartos skelbiamo šūkio antrąją dalį: „Lietuviais turime ir būt!“

Dažnai girdžiu kaltinant globalizaciją, kad ji kiša į mūsų kalbą svetimus žodžius, kad ji užgožia mūsų meną, muziką ir architektūrą, – gi prieš kelerius metus išvykusiųjų į užsienį vaikai jau nekalba lietuviškai, ir tėvai savo išgyvenimais dalijasi darkyta lietuvių kalba.

Mano įsitikinimu, ne globalizacija čia kalta, o nesuvokimas, kuo mes esame, nesuvokimas, neišgyvenimas visų tų vertybių, kurios iš gausaus tautų margumyno žmogų iškelia ir paženklina lietuvio vardu.

Ne kelių tiesimas, ne tarptautinių festivalių organizavimas Lietuvą išlaikys lietuviška, o jaunajai kartai jos lietuviškumą pabrėžiančių vertybių diegimas ir ugdymas ją išmokys mylėti ir branginti gimtuosius namus. Jeigu kartais likimas išves iš šių namų, tai meilė jiems, prisirišimas prie jų, jų branginimas, net ir pakeliavus gražiausiais pasaulio keliais, vieną dieną parves juos atgal, nešant virš galvos trispalvę. Jeigu to norime ir trokštame, sugrįžkime prie Lietuvių Chartos nuostatų, padarykime juos savo širdies savastimi, o jie padarys mus tikrais lietuviais.

Snieguolė JURSKYTĖ-AKSTINIENĖ

© 2005 "XXI amžius"