Neblogai pasikalbėta
Petras KATINAS
Spalio 27 dieną Londone įvyko Europos Sąjungos
valstybių vadovų neformalus susitikimas. Jo darbas buvo numatytas
dviem dienoms, tačiau dabar pirmininkaujančios ES šalies Didžiosios
Britanijos premjeras Tonis Bleiras susitikimo išvakarėse paskelbė,
jog ES vadovams visiškai pakaks ir vienos dienos. Tai buvo padaryta
neatsitiktinai. T.Bleiras puikiai suprato, jog aštrių nesutarimų
ir ginčų tarp atskirų ES šalių vadovų išvengti nepavyks, ypač dėl
ilgalaikio ES biudžeto, todėl ir nusprendė sutrumpinti susitikimo
trukmę. Ir Didžiosios Britanijos premjeras buvo teisus. Nė vienu
jokiu konkrečiu klausimu nebuvo sutarta ir net nebandyta tartis,
apsiribojant bendromis deklaracijomis, kurios iš anksto buvo žinomos.
Tebuvo paskelbta, jog santykiai tarp ES valstybių pagerėjo. Vieninteliu
klausimu, dėl ko buvo vieningai sutarta, tai išreikštas bendras
ES nerimas dėl Irano prezidento M.Achmadinedžado pareiškimo, jog
Izraelis neturi teisės egzistuoti ir turi būti nušluotas nuo žemės
paviršiaus. Tai padaryti Irano prezidentas žadėjo viso musulmoniškojo
pasaulio pagalba ir palestiniečių pasipriešinimo dėka. Pasak M.Achmadinedžado,
tokį uždavinį Iranui ir visam pasauliui iškėlė Irano revoliucijos
lyderis ir dvasinis vadovas ajatola Chomeinis, ir jis privalo būti
įvykdytas. Šį pareiškimą galima vertinti ne tik kaip islamo radikalų
poziciją ir tolesnį tarptautinio terorizmo kurstymą, bet ir kaip
Irano valdžios vykdomą jėgos demonstravimą kuriant ir panaudojant
branduolinį ginklą.
Mažai kas abejoja, kad Iranas branduolines technologijas
gavo ir tebegauna iš Rusijos, iš dalies ir stalinistinės Šiaurės
Korėjos. Galbūt prisideda ir komunistinė Kinija. Deja, tik paskutiniuoju
metu ES vadovams pradeda atsiverti akys, kokią grėsmę ne tik regiono,
bet ir pasaulio taikai kelia reakcingų mulų valdomas Teherano režimas.
Aišku, Irano prezidentas, nepaisant jo zoologinės neapykantos Jungtinėms
Valstijoms, o ypač Izraeliui, vargu ar skelbtų tokius visą pasaulį
šiurpinančius pareiškimus, jeigu nejaustų už savo nugaros stovinčių
Maskvos ir Pekino. Juk neatsitiktinai Maskvoje jau kalbama apie
vadinamosios Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos plėtrą, įtraukiant
į šią organizaciją, kurią galima pavadinti ne tik ekonominiu, bet
ir kariniu bloku, ne vien Indiją, bet ir Iraną. Be to, Kremlius
aiškiai pademonstravo savo poziciją dėl beprecedenčio Irano pareiškimo,
teigdamas, jog nepritaria ne tik Izraelio premjero Arielio Šarono,
bet ir iš kitų pasaulio sostinių pasigirdusiems raginimams pašalinti
Iraną iš Jungtinių Tautų Organizacijos. Rusijos užsienio reikalų
ministras Sergejus Lavrovas, švelniai pataręs Irano prezidentui,
jog tokiais žodžiais švaistytis nedera, tuo pačiu kategoriškai pareiškė,
jog apie Irano pašalinimą iš JTO negali būti ir kalbos. Tai labai
daug ką pasakantis faktas, dar kartą įrodantis, jog Rusija, ypač
jos užsienio politika, nedaug kuo pasikeitė nuo Stalino laikų. Tai
yra nuo tada, kai tuometinė Tautų Sąjunga dėl agresijos prieš Suomiją
pašalino Sovietų Sąjungą iš Tautų Sąjungos. Aišku, jeigu toks klausimas
ir iškiltų dėl Irano pašalinimo, tai neabejotinai Rusija ir Kinija
JT Saugumo Taryboje balsuotų prieš. Taip pat ir dėl sankcijų Iranui
paskelbimo. Susidariusioje gana nepatogioje situacijoje atsidūrė
Rusijos draugai Europos Sąjungoje. Juos irgi neramina Teherano elgesys
ir visiškas nesiskaitymas su tarptautine bendruomene, tačiau kartu
nenori įžeisti ir strategine partnere paskelbtos Rusijos.
O Londono ES viršūnių pasitarime tik vienas kitas
iš naujų ES šalių vadovų drįso užsiminti, kuo gali baigtis Europos
Sąjungos vadinamoji partnerystė su Rusija. Jau artimiausioje ateityje,
tai yra nepraėjus ir dešimt metų, ES visiškai priklausys nuo Rusijos
energoresursų. Tai neišvengiamai reiškia ir dalinę politinę priklausomybę.
Vargu ar kas nors išgirdo Lietuvos prezidento V.Adamkaus raginimą
kurti bendrą ES energetinę politiką ir paspausti Maskvą, kad ji
pagaliau ratifikuotų sienos sutartis su ES narėmis Latvija ir Estija.
Maskva, matanti senosios Europos vadovų pataikavimą jai, netgi drįsta
pareikšti, jog pagaliau atėjo metas pasinaudoti tuo palankumu ir
atsiskaityti su Pribaltika. Apie tai be užuolankų pareiškė Rusijos
Federacijos tarybos pirmininkas Sergejus Mironovas. Jis netgi įžiūrėjo,
kad akivaizdi krizė ES viduje kilo būtent dėl naujųjų ES valstybių,
pirmiausia Baltijos šalių antirusiškos pozicijos. Europietiškai
orientuota Europa žiūri į Rusiją pirmiausia dėl bendrų ekonominių
interesų, pabrėžė S.Mironovas.
Taigi Londono ES viršūnių susitikimas net nepajudino
iš vietos pašalinant nors vieną Bendrijai iškilusią kliūtį. Kol
kas visiškoje nežinioje ES finansinė perspektyva 2007-2013 metams.
Faktiškai nerandama bendros kalbos net dėl artimiausių ES vystymosi
perspektyvų: ES neturi nei biudžeto, nei Konstitucijos. Ir gruodžio
mėnesį įvyksiančiame jau oficialiame ES šalių vadovų susitikime
vargu ar bus žengtas nors vienas žingsnis sutarimo link. Juk pasibaigus
Londono viršūnių susitikimui, Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas
pareiškė, jog Prancūzija kategoriškai nesutiks ir blokuos bet kokį
susitarimą dėl žemės ūkio finansavimo tvarkos pakeitimo. Tai yra
atmes Didžiosios Britanijos premjero T.Bleiro projektą ženkliai
sumažinti paramą žemės ūkui, kas dabar sudaro vos ne pusę viso ES
skiriamo finansavimo.
Londono susitikimą labai taikliai įvertino Europos
Komisijos prezidentas Ž.Barozas, pareiškęs, kad jame buvo visai
neblogai pasikalbėta. Tai ir viskas?
© 2005 "XXI amžius"
|