„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. lapkričio 16 d., Nr. 20 (113)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

„Neblogai pasikalbėta“

Petras KATINAS

Spalio 27 dieną Londone įvyko Europos Sąjungos valstybių vadovų neformalus susitikimas. Jo darbas buvo numatytas dviem dienoms, tačiau dabar pirmininkaujančios ES šalies – Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras susitikimo išvakarėse paskelbė, jog ES vadovams visiškai pakaks ir vienos dienos. Tai buvo padaryta neatsitiktinai. T.Bleiras puikiai suprato, jog aštrių nesutarimų ir ginčų tarp atskirų ES šalių vadovų išvengti nepavyks, ypač dėl ilgalaikio ES biudžeto, todėl ir nusprendė sutrumpinti susitikimo trukmę. Ir Didžiosios Britanijos premjeras buvo teisus. Nė vienu jokiu konkrečiu klausimu nebuvo sutarta ir net nebandyta tartis, apsiribojant bendromis deklaracijomis, kurios iš anksto buvo žinomos. Tebuvo paskelbta, jog santykiai tarp ES valstybių „pagerėjo“. Vieninteliu klausimu, dėl ko buvo vieningai sutarta, – tai išreikštas bendras ES nerimas dėl Irano prezidento M.Achmadinedžado pareiškimo, jog Izraelis neturi teisės egzistuoti ir turi būti nušluotas nuo žemės paviršiaus. Tai padaryti Irano prezidentas žadėjo viso musulmoniškojo pasaulio pagalba ir palestiniečių pasipriešinimo dėka. Pasak M.Achmadinedžado, tokį uždavinį Iranui ir visam pasauliui iškėlė Irano revoliucijos lyderis ir dvasinis vadovas ajatola Chomeinis, ir jis privalo būti įvykdytas. Šį pareiškimą galima vertinti ne tik kaip islamo radikalų poziciją ir tolesnį tarptautinio terorizmo kurstymą, bet ir kaip Irano valdžios vykdomą jėgos demonstravimą kuriant ir panaudojant branduolinį ginklą.

Mažai kas abejoja, kad Iranas branduolines technologijas gavo ir tebegauna iš Rusijos, iš dalies ir stalinistinės Šiaurės Korėjos. Galbūt prisideda ir komunistinė Kinija. Deja, tik paskutiniuoju metu ES vadovams pradeda atsiverti akys, kokią grėsmę ne tik regiono, bet ir pasaulio taikai kelia reakcingų mulų valdomas Teherano režimas. Aišku, Irano prezidentas, nepaisant jo zoologinės neapykantos Jungtinėms Valstijoms, o ypač Izraeliui, vargu ar skelbtų tokius visą pasaulį šiurpinančius pareiškimus, jeigu nejaustų už savo nugaros stovinčių Maskvos ir Pekino. Juk neatsitiktinai Maskvoje jau kalbama apie vadinamosios Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos plėtrą, įtraukiant į šią organizaciją, kurią galima pavadinti ne tik ekonominiu, bet ir kariniu bloku, ne vien Indiją, bet ir Iraną. Be to, Kremlius aiškiai pademonstravo savo poziciją dėl beprecedenčio Irano pareiškimo, teigdamas, jog nepritaria ne tik Izraelio premjero Arielio Šarono, bet ir iš kitų pasaulio sostinių pasigirdusiems raginimams pašalinti Iraną iš Jungtinių Tautų Organizacijos. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, švelniai pataręs Irano prezidentui, jog tokiais žodžiais švaistytis nedera, tuo pačiu kategoriškai pareiškė, jog apie Irano pašalinimą iš JTO negali būti ir kalbos. Tai labai daug ką pasakantis faktas, dar kartą įrodantis, jog Rusija, ypač jos užsienio politika, nedaug kuo pasikeitė nuo Stalino laikų. Tai yra nuo tada, kai tuometinė Tautų Sąjunga dėl agresijos prieš Suomiją pašalino Sovietų Sąjungą iš Tautų Sąjungos. Aišku, jeigu toks klausimas ir iškiltų dėl Irano pašalinimo, tai neabejotinai Rusija ir Kinija JT Saugumo Taryboje balsuotų prieš. Taip pat ir dėl sankcijų Iranui paskelbimo. Susidariusioje gana nepatogioje situacijoje atsidūrė Rusijos draugai Europos Sąjungoje. Juos irgi neramina Teherano elgesys ir visiškas nesiskaitymas su tarptautine bendruomene, tačiau kartu nenori įžeisti ir „strategine partnere“ paskelbtos Rusijos.

O Londono ES viršūnių pasitarime tik vienas kitas iš naujų ES šalių vadovų drįso užsiminti, kuo gali baigtis Europos Sąjungos vadinamoji partnerystė su Rusija. Jau artimiausioje ateityje, tai yra nepraėjus ir dešimt metų, ES visiškai priklausys nuo Rusijos energoresursų. Tai neišvengiamai reiškia ir dalinę politinę priklausomybę. Vargu ar kas nors išgirdo Lietuvos prezidento V.Adamkaus raginimą kurti bendrą ES energetinę politiką ir paspausti Maskvą, kad ji pagaliau ratifikuotų sienos sutartis su ES narėmis Latvija ir Estija. Maskva, matanti senosios Europos vadovų pataikavimą jai, netgi drįsta pareikšti, jog pagaliau atėjo metas pasinaudoti tuo palankumu ir „atsiskaityti su Pribaltika“. Apie tai be užuolankų pareiškė Rusijos Federacijos tarybos pirmininkas Sergejus Mironovas. Jis netgi įžiūrėjo, kad akivaizdi krizė ES viduje kilo būtent dėl naujųjų ES valstybių, pirmiausia Baltijos šalių antirusiškos pozicijos. „Europietiškai orientuota Europa žiūri į Rusiją pirmiausia dėl bendrų ekonominių interesų“, – pabrėžė S.Mironovas.

Taigi Londono ES viršūnių susitikimas net nepajudino iš vietos pašalinant nors vieną Bendrijai iškilusią kliūtį. Kol kas visiškoje nežinioje ES finansinė perspektyva 2007-2013 metams. Faktiškai nerandama bendros kalbos net dėl artimiausių ES vystymosi perspektyvų: ES neturi nei biudžeto, nei Konstitucijos. Ir gruodžio mėnesį įvyksiančiame jau oficialiame ES šalių vadovų susitikime vargu ar bus žengtas nors vienas žingsnis sutarimo link. Juk pasibaigus Londono viršūnių susitikimui, Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas pareiškė, jog Prancūzija kategoriškai nesutiks ir blokuos bet kokį susitarimą dėl žemės ūkio finansavimo tvarkos pakeitimo. Tai yra atmes Didžiosios Britanijos premjero T.Bleiro projektą ženkliai sumažinti paramą žemės ūkui, kas dabar sudaro vos ne pusę viso ES skiriamo finansavimo.

Londono susitikimą labai taikliai įvertino Europos Komisijos prezidentas Ž.Barozas, pareiškęs, kad jame buvo visai „neblogai pasikalbėta“. Tai ir viskas?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija