Senojoje Europoje bręsta pokyčiai

Petras KATINAS

Rusijos dienraščio „Nezavissimaja gazeta“ politikos apžvalgininkė J.Petrovskaja paskelbė straipsnį „Trys minus trys“. Jame teigiama, kad Rusijos prezidentas iki 2008 metų, kai baigsis jo antroji kadencija, praras visus tris pagrindinius savo bičiulius ir Rusijos rėmėjus Europoje. Kalbama apie baigiantį savo kadenciją Vokietijos kanclerį Gerhardą Šrioderį, Prancūzijos prezidentą Žaką Širaką ir Italijos premjerą Silvijų Berluskonį. Pastarasis paskelbė, jog parlamento rinkimai Italijoje įvyks 2006 m. balandžio 9 d., todėl, pasak vieno Romos laikraščio, kaip tik tą dieną vienas artimiausių V.Putino partnerių Europoje bus priverstas pasitraukti iš politinės arenos. Po G.Šrioderio pralaimėjimo, Maskva jau neteko vieno labai įtakingo savo draugo Europos Sąjungoje. Visos prognozės ir apklausų duomenys rodo, jog netrukus neteks ir antrojo – S.Berluskonio. Beveik neabejojama, kad prarastų Kremliaus draugų sąraše trečiuoju taps Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas. Tiesa, to praradimo dar reikės kiek palaukti. Mat Prancūzijos prezidento rinkimai įvyks 2007 metais. Paryžiuje irgi beveik neabejojama, kad Ž.Širakui teks užleisti vietą Eliziejaus rūmuose atvirai besiskelbiančiam JAV vykdomos politikos šalininku, labai žymiam politikui Nikolia Sarkoziui.

Tačiau pirmiausia – Italijoje, kurioje galutinai išryškėjo vienas stiprus opozocijos kandidatas – buvęs Europos Komisijos vadovas Romanas Prodis. Nepaisant jo diplomatinių reveransų Maskvai jam būnant šiame poste, R.Prodis nuolat kritikavo Kremlių dėl demokratijos procesų užgniaužimo, žmogaus teisų nesilaikymo ir nesibaigiančio Čečėnijos karo. G.Šrioderis, Ž.Širakas ir S.Berluskonis apie tokius dalykus net neužsimindavo. Žinomas Italijos-Rusijos santykių specialistas Džiovanis Bensis neabejoja, jog, R.Prodžiui tapus Italijos premjeru, santykiai tarp Romos ir Maskvos ženkliai pablogės: „Italija yra viena svarbiausių Rusijos ekonominių partnerių Europoje ir šioje srityje jokių permainų neturėtų būti, tačiau politinėje sferoje atšalimas neišvengiamas. Pirmiausia todėl, kad R.Prodis, skirtingai nuo S.Berluskonio, būtinai kels žmogaus teisių ir demokratijos klausimus V.Putinui“, – sakė Dž.Bensi.

Taigi V.Putinas, kuris savo užsienio politikoje vienu pagrindinių akcentų laiko draugiškus santykius su vedančiųjų ES šalių lyderiais, išėjus S.Berluskoniui praras ne tik bičiulį. Juk S.Berluskonis, bent jau kol kas, –vienintelis ES politikas, pasisakantis už Rusijos narystę Europos Sąjungoje. Beje, netgi kiti Maskvos draugai ES – G.Šrioderis ir Ž.Širakas supranta, jog S.Berluskonio pažadai priimti Rusiją į ES yra tiktai dabartiniam Italijos premjerui įprasta demagogija. Tačiau Maskva tuo naudojasi ir dažnai remiasi S.Berluskoniu, kuris nemato Rusijoje jokių demokratijos ir žmogaus teisių pažeidimų, o Čečėnijos karą laiko kova su teroristais.

Vargu ar Kremliaus valdovas gali sulaukti didelio palankumo ir iš naujosios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel. Nepaisant to, jog V.Putino draugui G.Šrioderiui pavyko pasiekti, kad naujojoje Vokietijos vyriausybėje būtų net aštuoni jo Socialdemokratų partijos ministrai, tai dar nereiškia, kad jiems pavyks išlaikyti G.Šrioderio politikos Rusijos atžvilgiu kursą. Štai ką pareiškė Vokietijos užsienio politikos tarybos Rusijos ir NVS šalių programos direktorius Aleksandras Raras: „Merkel padarys viską, kad susitaikytų su Vašingtonu ir sustiprintų ašį su Paryžiumi ir Varšuva, bet tiktai ne su Maskva“. Pasak šio politikos eksperto, Maskvai ir Berlynui nepavyks išvengti nesutarimų politinėje plotmėje, tačiau bus išlaikytas ekonominis bendradarbiavimas, ypač energetikos srityje.

Tuo tarpu Prancūzijos prezidentui Ž.Širakui, nors Konstitucija jam ir nedraudžia balotiruotis trečiajai kadencijai, tačiau vargu ar jis ryšis, nes, apklausų duomenimis, daugiau kaip 65 proc. prancūzų nepatenkinti jo veikla. Aišku, artimiausias Ž.Širako bendražygis premjeras Dominikas de Vilpenas pasirengęs tęsti suartėjimo su Maskva kursą, tačiau jo niekas nelaiko politiniu lyderiu. Tuo labiau kad jis niekada nebuvo renkamas, o tik skiriamas į aukštus postus.

Todėl labiausiai tikėtina, kad N.Sarkozio tapimas Prancūzijos prezidentu gana negatyviai atsilieps Paryžiaus ir Maskvos santykiams. Tuo įsitikinęs geriausiu Rusijos reikalų specialistu laikomas Paryžiaus strateginės informacijos biuletenio TTU vyriausiasis redaktorius Arno Kalika. Pasak šio eksperto, proamerikietiškai nusiteikęs N.Sarkozis pablogins Paryžiaus ir Maskvos santykius. Dabar Prancūzijos kairiųjų stovykloje faktiškai nėra rimto pretendento į prezidento postą, galinčio mesti iššūkį N.Sarkoziui. Nebent į politinę areną grįžtų buvęs socialistų lyderis Lionelis Žospenas, kurio grįžimo trokšta Maskva. Bet mažai tikėtina, kad L.Žospenas, jau praradęs autoritetą netgi Socialistų partijoje, ir paprašytas vargu ar sutiktų kandidatuoti į prezidentus.

© 2005 "XXI amžius"