Afrikiečių nenustebino riaušės „rasistinėje“ Prancūzijoje

Prancūzakalbių Afrikos gyventojų nenustebino buvusioje metropolijoje nuvilniję neramumai. Daugelis afrikiečių mano, kad riaušes išprovokavo rasistinė Prancūzijos visuomenės prigimtis. Prancūzijoje gimę afrikiečiai ir arabai, taip pat ir baltaodžiai jaunuoliai, dvi savaites be perstojo naktimis degino automobilius ir dalyvavo riaušėse prieš policiją visoje Prancūzijoje įsikūrusiuose miestuose ir miesteliuose. Taip jie išreiškė protestą dėl didelio nedarbo lygio ir rasinės segregacijos.

„Įvykius Prancūzijoje lėmė vyriausybės nesugebėjimas per 30 metų įveikti imigracijos problemų“, – sakė Miludas Belchadis, Maroke veikiančio Kasablankos universiteto dėstytojas.

Daugiausia riaušių kilo Paryžiaus ir kitų miestų priemiesčiuose, kurie buvo skirti apgyvendinti imigrantus, kai septintajame dešimtmetyje nepriklausomybę išsikovojo Prancūzijos kolonijos Afrikoje.

Neramumai prieš daugiau nei dvi savaites kilo Paryžiaus rajonuose. Juos iš pradžių sukurstė dviejų jaunuolių, kurie bėgo nuo policijos, mirtis, tačiau protestai netrukus virto į plataus masto kampaniją prieš rasizmą, policijos elgesį ir menkas galimybes įsidarbinti.

„Maištas yra loginė ilgai trukusios diskriminacinės politikos išdava. Šimtams į gatves išėjusių jaunuolių tai jau buvo įgrisę. Jie sukilo po to, kai suprato, kad Prancūzijos pilietybės gavimas nekeičia padėties“, – sakė Džamelis Henis, taksi vairuotojas Alžyro sostinėje Alžyre.

Prancūzijos vidaus reikalų ministras Nikolia Sarkozis įsakė iš šalies išsiųsti visus užsieniečius, kurie pripažinti kaltais dėl dalyvavimo riaušėse, įskaitant ir asmenis, turinčius leidimus gyventi šalyje.

„Ten esantys mūsų broliai prisideda prie Prancūzijos raidos, – sakė Hijasintė Vinjon, medicinos sesuo Benine, kurios brolis nelegaliai atvyko į Prancūziją ir dabar ten dirba. – Jų išsiuntimas atgal prilygtų karo Trečiajam pasauliui paskelbimui“.

Daugelis Senegalo sostinėje Dakare, kuris kadaise buvo vienas svarbiausių Prancūzijos Vakarų Afrikos miestų, sutiktų žmonių, kurie yra dirbę Paryžiuje, dažniausiai skundėsi dėl dviejų priežasčių – šalto klimato ir visuomenės priešiškumo.

„Toli nuo šeimos, nuo namų, pilkame Paryžiuje (...), niekas net nekalba metro“, – sakoma vienos garsiausių Senegalo hiphopo grupių „Daara J.“ dainoje.

Vis dėlto, nepaisant pasakojimų apie vargus, iš Prancūzijos grįžtantys senegaliečiai, nors ir dirbę menkai apmokamą darbą, parsiveža pakankamai pinigų, kad galėtų pasistatyti nedidelį namą ar nusipirkti automobilį. Tai daugeliui kitų afrikiečių tėra tik neišpildoma svajonė.

„Apie Prancūziją jie girdi nuo pat vaikystės. Yra daugybė senegaliečių, kurie išvyksta ir grįžta su pinigais“, – sakė Isas Sisė, 84 metų Senegalo karo veteranas, kuris Antrajame pasauliniame kare kovojo Prancūzijos kariuomenės gretose. „Vaikai tą mato ir jie taip pat nori išvykti. Tačiau mūsų kultūra skiriasi. Europa ir Afrika nėra tas pats. Toks gyvenimas, kokį gyvenau Senegale, Prancūzijoje būtų neįmanomas“, – sakė jis.

Kai kurie buvusios Vakarų Afrikos gyventojai, kurių nacionalinės konstitucijos dažniausiai paremtos Prancūzijos modeliu, kaltina Prancūziją dėl nesugebėjimo įgyvendinti idealų „Laisvė. Lygybė. Brolybė“.

„Daug kalbama apie tai, kad Prancūzijos Respublika nuo kitų valstybių skiriasi dėl savo laisvės, lygybės ir brolybės. Tačiau iš tiesų kasdieniame Prancūzijos gyvenime susiklosčiusi ostrakizmo situacija“, – teigė Papis Aljunas Nda, lingvistikos profesorius iš Dakaro universiteto, kuris 16 metų gyveno Prancūzijoje. „Prancūzija privalo rasti drąsos pripažinti, kad problema egzistuoja“, – sakė jis.

Reuters-ELTA

© 2005 "XXI amžius"