Apsivalymas be tribunolo

Petras KATINAS

Paskutiniuoju metu, kaip galima spręsti iš kai kurių Lietuvos valdžios veiksmų, vykdoma beveik tiesi ir grubi resovietizacija. Visų pirma, tai lemia nepaprastai gausus buvusios okupacinės vadžios atstovų atėjimas į nepriklausomos Lietuvos valdžios institucijas. Skatinant aukščiausiuose valdžios postuose esančių buvusios kompartinės nomenklatūros viršūnių, „demokratiniu“ būdu (per rinkimus, kuriuose „nugalėtojai“ laimi demagogijos keliu) atėjusių į valdžią, visas valdžios pakopas užima jų bendraminčiai iš sovietinių laikų. Ir ne tik bendraminčiai, bet ir sovietinių represinių struktūrų, visų pirma KGB darbuotojai. Jų ir jų ideologinių įkvėpėjų sumanymu rezgami planai uždaryti bet kokį priėjimą prie KGB bylų, kuriose užfiksuota lietuvių kova prieš sovietinius okupantus ir patirtos kančios. Sovietinės kolaborantų valdžios viršūnes, dabar įsitvirtinusias nepriklausomos Lietuvos institucijose, ypač gąsdina tai, kad KGB dokumentuose kartais pasitaiko slapyvardžiais nurodyti agentai, tarnavę okupaciniam represiniam aparatui, todėl šių asmenų pastangomis minėti archyvai jau beveik aklinai uždaromi. Uždaromi net 70 metų nuo bylos užbaigimo, tai reiškia, kad 1980 metų bylą bus galima pamatyti tik 2050 metais, o Stalino piktadarysčių bylos bus atskleistos visuomenei (ir tai dar neaišku, kokiu laipsniu) – tik apie 2020 metus. Tai yra didžiulis nusikaltimas prieš okupacijos naštą nešusią tautą, prieš kovotojų už nepriklausomybę atminimą, prieš visus nukankintuosius ir nužudytuosius. Seimas jau rengiasi priimti įstatymo „pataisas“ (esą atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių teismo sprendimus), kurios susiaurins SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD,NKGB, MGB, KGB) kadriniams darbuotojams draudimą eiti atsakingas pareigas iki tokių, kur tik susijusios su įslaptintos informacijos naudojimu. Netrukus bus įvestos pataisos ir Liustracijos įstatyme, pagal kurias dar didesnei grupei KGB agentų bus leista pasislėpti nuo bet kokio jų „diskriminavimo“. Šie ir kiti čia nesuminėti pavyzdžiai leidžia manyti, kad į Lietuvą pamažu ateina resovietizacija kad ir ne pačiu bjauriausiu savo pavidalu, bet vis vien naikinanti tautos atmintį, t.y. daranti mus mankurtais.

Neseniai duodamas interviu Lietuvos televizijai buvęs čekistas, daugelio knygų apie bolševizmo ir komunizmo baisius nusikaltimus žmonijai ir civilizacijai autorius Viktoras Suvorovas prisiminė ir Niurnbergo procesą prieš nacistinius nusikaltėlius. V.Suvorovas palygino du didžiausius XX amžiaus diktatorius – Hitlerį ir Staliną. Ir palyginimas buvo didžiausio pasaulio kraugerio – Stalino – nenaudai. Skirtumas tas, kad Hitleris naikino daugiausia žydus, iš dalies ir kitų tautų piliečius, bet masiškai nežudė savo tautiečių vokiečių. Tuo tarpu Stalinas naikino visus. Pirmiausia savo valdomos imperijos piliečius. Tačiau hitlerininkams buvo surengtas Tarptautinis Niurnbergo tribunolas, kai kurie nacių vadovai atsidūrė kartuvėse. Apie panašų procesą komunizmui, atnešusiam žmonijai nesuskaičiuojamų aukų, net nekalbama (pasauliniu mastu). Sveiku protu net sunku suvokti, kodėl demokratinis pasaulis, besididžiuojantis savo šimtametėmis civilizacijos tradicijomis, tarsi nemato ir negirdi dar gyvų komunizmo baisybių liudininkų, iš kurių liudijimų netgi pragaras neatrodo baisus. Todėl teisus V.Suvorovas ir visi kiti, iškentėję komunistinį siaubą, kurie teigia, jog tokių žmonių, ypač iš čekistinių organų bei panašių represinių organizacijų, nė per patrankos šūvį negalima prileisti prie valdžios, o ypač jaunimo auklėjimo. Deja, pokomunistinėse šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, į tokius raginimus žiūrima netgi priešiškai. Žmonės, siekiantys užsiminti kad ir apie elementariausią teisingumą, išvadinami „megztomis beretėmis“, rusofobais, netgi banditų palikuonimis. Žodis „banditas“, taikomos Lietuvos partizanams, jau skamba beveik atvirai, o taip sakantys užima gana aukštus postus valdžioje. Neatsitiktinai komunistinė ir „pragmatiška“ Lietuvos valdžia uždarė minėtus KGB archyvus, kad niekas niekada nesužinotų ir nesidomėtų jų pirmtakų bei jų pačių piktadarybėmis, kad nuo tautos amžiams būtų paslėpti KGB bendradarbiai, tarnavusieji okupantams ir kankinusieji tautą. O juk istoriniai faktai rodo, kad su ideologiniais nukrypimais susijusieji nusikaltimai įvertinami teisiškai. Štai Vokietijoje tuoj po karo (kalbu apie Vakarų Vokietiją – Federacinę Respubliką) netgi įsivaizduoti nebuvo galima, kad gestapo ar kitų nacistinių represinių struktūrų naciai užimtų valdžios postus, dirbtų policijoje, teismuose ir pan.

Rugsėjo pradžioje įvykusioje tarptautinėje konferencijoje „Vilnius 2005“ Vokietijos teisininkas Giunteris Rudolphas pasakojo apie Vokietijoje vykusią tvarką likviduojant komunistinio režimo pasekmes. Kokie gi įstatymai ir teisės aktai dėl komunizmo tironijos pasmerkimo ir tos tironijos padarytos žalos atlyginimo galioja suvienytoje Vokietijoje? Jau 1992 metais Vokietijos Bundestagas (parlamentas) sudarė komisiją Vokietijos vieningosios socialistų partijos (taip Maskvos nurodymu buvo pavadinti Rytų Vokietijos komunistai) Vokietijoje istorijai ir tos partijos diktatūros pasekmėms tirti. 1995-aisiais šios komisijos veikla išplėsta įtraukiant į jo darbą specialų fondą VVSP diktatūros pasekmėms likviduoti. To fondo veiklos užduotys labai įvairios. Tarp jų – finansuoti, remti ir konsultuoti žmones, vykdančius visuomenei reikšmingus, komunistinės diktatūros pasekmes likviduojančius projektus, privačius archyvus ir buvusių komunizmo aukų organizacijas, mokslą ir politinį švietimą. Jie remia buvusio persekiojimo aukas, jas konsultuoja, finansuoja tarptautines komunistinių diktatūrų pasekmes likviduojančias ir tyrinėjančias organizacijas.

Įvairios teisėtvarkos institucijos pateikia medžiagą apie komunizmo nusikaltimus ir visuomenei, ir nacionaliniam Vokietijos istorijos muziejui, Federaliniam istorijos institutui bei penkiolikai muziejų ir atminimo vietų, kurios įsikūrusios buvusiuose sovietų lageriuose ir kalėjimuose. Teisinį komunizmo nusikaltimų įvertinimą vykdo keturi tyrimų ir dokumentacijos centrai. Nukentėjusiems nuo komunistinio režimo bei buvusiems ištremtiesiems į Sovietų Sąjungą mokamos piniginės kompensacijos po 306,78 euro per mėnesį. Kalėjimo laikas įskaičiuojamas nustatant socialinio draudimo pensijas, teikiama materialinė parama nukentėjusių asmenų našlėms bei našliams.

Skirtingai nuo Lietuvos, kiekvienas turi teisę gauti informaciją, susipažinti ir gauti dokumentus iš buvusios VDR saugumo tarnybos (STASI) centrinio dokumentų archyvo. Taip pat prievartinis darbas komunistinėje Rytų Vokietijoje prilyginamas įkalinimui. Jei prievartinį darbą dirbo suimtieji, tai, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo nuteisti, ar ne, šis darbas jiems materialiai atlyginamas 307 eurų per mėnesį.

Beje, Vokietijoje vykdomas komunistinio laikotarpio nusikaltėlių, tarp jų ir partinių funkcionierių, baudžiamasis persekiojimas. Jiems pateikiami kaltinimai už piktnaudžiavimą tarnyba, korupcija, išdavystes ir VDR „valstybės“ vardu įvykdytus nusikaltimus. Beje, pirmasis po Vokietijos susijungimo parlamentas įstatymu įgaliojo visą Vokietijos teisėsaugą vykdyti VVSP (komunistų) partijos baudžiamąjį persekiojimą. Iki šiol paskelbti nuosprendžiai 250 buvusios VDR piliečių. Daugiausia atsakingiems asmenims už šaudymą žmonių, bandžiusių bėgti iš „socializmo vitrinos“ (taip Maskvos ir Rytų Berlyno propagandininkai vadino komunistinę VDR). Nuteisti ir buvę gana aukšto rango VDR partiniai funkcionieriai bei VVSP politbiuro nariai. Vokietijos Konstitucinis teismas vienareikšmiai patvirtino visų šių nuosprendžių teisėtumą.

Taigi demokratinėje Vokietijoje su buvusiais kolaborantais ir faktiškais tautos išdavikais elgiamasi gana griežtai. Aišku, niekas nedraudžia buvusiems partiniams veikėjams užsiimti verslu ar panašiais dalykais. Tačiau į valdžią, mokyklas ir universitetus kelias jiems uždarytas. Sunku net įsivaizduoti, kad Vokietijoje Honekerio ar Gotvaldo tipo partiniai bosai vadovautų ne tik valstybei, bet ir mažo miestelio municipalitetui. O ką jau kalbėti apie STASI karininkus ar agentus.

Tuo tarpu Lietuvoje viskas atvirkščiai. Palanka tik paminėti faktišką Lietuvos valdovą, buvusį pirmąjį LKP sekretorių, „LSSR“ agropromo vadą, tapusį „darbiečiu“, J.Jagminą, dabar Seime tvarkantį žemės ūkio reikalus; LKP centro komiteto ideologijos sektoriaus darbuotoją, buvusį Seimo pirmininką Č.Juršėną ir t.t. Ką jau kalbėti apie diplomatinį korpusą, kuris kimšte prikimštas buvusių partinių funkcionierių! O jau KGB agentų – devynios galybės įvairiausiuose valdžios lygiuose. Visokie „karaliai“, „vadimai“ ir „šatrijos“ vartosi tarsi inkstai taukuose – juos saugo (!) įstatymas (arba patys pasislėpė po savo globotinių sparneliu). Neatsitiktinai dabartinės Lietuvos valdantieji taip sunerimo ir susinervino dėl naujojo kaimyninės Lenkijos prezidento ir ministrų pareiškimų, skelbiančių, jog buvę komunistinių laikų veikėjai ir aktyvistai be ceremonijų bus vejami iš visų valdžios postų, ypač policijos ir kariuomenės. Dar labiau Lietuvos komunistinius-kagėbistinius veikėjus trikdo naujosios Lenkijos valdžios sprendimas atidaryti visuomenei komunistinio represinio aparato slaptuosius archyvus ir net Varšuvos pakto dokumentus.

Tuo tarpu pasaulis prisiminė Niurnbergo tarptautinio tribunolo teismo prieš nugalėtosios Vokietijos nacių vadovus 60-ąsias metines. Galima priminti, jog tada, prieš 60 metų, mirties bausme buvo nuteisti hitlerinės Vokietijos vadovai – H.Geringas, J.Ribentropas, V.Keitelis, E.Kaltenbruberis, A.Rozenbergas, H.Frankas, V.Frikas, J.Štreicheris, F.Zaukeris, A.Jodlis, A.Zeisas-Inkartas ir (už akių) M.Bormanas. R.Hesas, V.Funkas ir E.Rederis buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Kiti teisiamieji buvo nuteisti kalėti nuo 10 iki 20 metų. Tribunolas paskelbė nusikalstamomis organizacijomis SS, SD, gestapo ir Nacionalsocialistų partijos valdantįjį branduolį. Niurnbergo tribunolas pripažino agresiją sunkiausiu tarptautiniu nusikaltimu, kaip ir masines žmonių žudynes bei represijas. Jame buvo pateikti nacių nužudytųjų žmonių skaičiai, tarp jų ir Antrojo pasaulinio karo aukos, kurios iki to laiko toli gražu dar nebuvo suskaičiuotos. Tačiau kaip paaiškėjo jau daug vėliau, prasidėjus M.Gorbačiovo „pertvarkai“ Sovietų Sąjungoje, nacių nusikaltimai nė iš tolo neprilygo Stalino ir komunizmo nusikaltimų mastams. Bet iki šiol apie panašų procesą prieš komunizmą Lietuvos „demokratinė“ valdžia ne tik negalvoja, bet tik dar labiau įvedinėja naujus, komunizmo nusikaltimus dar labiau slepiančius įstatymus. Taip Lietuva tampa paskutiniuoju sovietinio saugumo prieglobsčiu...

© 2005 "XXI amžius"