Pasauliškių apaštalavimas

Antanas Maceina

Daug savo kūrybos krikščionybės vietai pasaulyje, jos santykiui su kultūra, jos išganančiajam veiksmui kaip niekas daugiau yra paskyręs didysis lietuvių religinis mąstytojas Antanas Maceina. Į jo neįsivaizduojamai gilų mąstymo būdą reikia ir reikia kasdien atsigręžti kiekvienam lietuviui – katalikui ir nekatalikui, tikinčiam ir netikinčiam. A. Maceinos kūriniai jau iš anksto visada buvo nukreipti į ateitį, žengimui į priekį. Tą aiškiai galime matyti iš žemiau publikuojamo teksto apie pasauliečių apaštalavimo galimumą ir net būtinybę. Tekstas rašytas 1931 metais, atspausdintas „Ateityje“, toli pranoko tuometinius ir net dabartinius svarstymus šioje srityje. Juk išties pasauliečių apaštalavimo klausimas visu aštrumu tebuvo iškeltas Antrajame Vatikano susirinkime, tačiau dar ir dabar sunkiai realizuojamas, ką neretai matome ir šiandienės Lietuvos katalikų bendruomenėje. Tai, kad A. Maceinos mintys šiuo klausimu buvo paskelbtos prieškario „Ateityje“, rodo ne tik jo, kaip religinio filosofo, minties modernumą, bet ir tai, kad ateitininkiškas žurnalas tada turėjo skvarbius mąstytojus (ko ne visada pasakysi apie dabartinį žurnalo variantą). Krikščioniškoji mintis turi vystytis, negali būti užsidariusi savame kiaute, turi žvelgti į dabarties ir ateities problemas. A.Maceina daug kur pralenkė savo laiką, ir tai buvo jo talento pasireiškimas. Spausdindami minėtas mąstytojo mintis apie pasauliečių apaštalavimą, mes kartkartėmis dar grįšime prie beveik prieš dvidešimt metų mirusio A.Maceinos šiuolaikiškų įžvalgų.

Atėjo laikai, kada kiekvienas katalikas turi būti tam tikra prasme Kristaus Bažnyčios gynėjas ir jo mokslo platintojas. Savo pavyzdžiu, savo žodžiais, savo raštais ir darbais jis turi kovoti su patamsių galybėmis, kurios dirba kiekviename žingsnyje, kėsindamosi išgriauti Kristaus Karalystę žemėje. Dabar nė vienam nevalia pasakyti: „Kas man darbo! Aš tikiu, ir man užtenka. Tikėjimą ginti – tai jau kunigų dalykas!“ Ne! Šiandien tikėjimo gynėjais turi būti visi. Pasauliškiai turi ateiti pagalbon dvasininkams ir tuo būdu sudaryti nenugalimą Kristaus armiją, pažymėtą šv. Kryžiaus ženklu. Ši pasauliškių pagalba ir vadinasi pasauliškių apaštalavimas. Jis apima visas gyvenimo sritis, kur tik reikia įnešti Kristaus dvasios. Jojo šūkis: „Visa atnaujinti Kristuje!“

„Nepriėmusieji šventimų krikščionys negali būti tik pasyvi ir nesąmoninga statomoji medžiaga kunigo rankose. Ne! Jie patys turi būti statytojai, jie patys turi būti kunigai ir apaštalai tolimesne to žodžio prasme… Tautiškojo krizio metu kiekvienas pilietis turi būti kareivis, religinio krizio metu kiekvienas krikščionis – apaštalas. Ateis laikai, pasakė kartą vyskupas Ketteleris, kada šeima perims beveik visas kunigystės funkcijas. Žodis „pasauliškių apaštalavimas“ yra puikiausias dalykas paskutinių laikų Bažnyčios istorijoje. Šį apaštalavimą išplėsti yra didžiausias ganytojavimo rūpestis… Pasauliškių apaštalavimas eina ne Bažnyčios vietoje, bet šalia Bažnyčios, ankštai susirišęs su josios viršininkais“ (arkivyskupas dr. M.Faulhaber. Cit. Hoffmann, Der Katholische Akademiker und die neue Zeit, p. 65).

Pasauliškių apaštalavimo tikslas yra atnaujinti visą mūsų pasaulio civilizaciją taip visumoje, taip kiekviename atskirame josios elemente. Liečiant atskiras sritis, pasauliškių apaštalavimo tikslus galima taip suskirstyti:

1. Asmens atžvilgiu: grąžinti Kristų į žmonių širdis, į jų protus ir į jų valias. Gražiu pavyzdžiu ir įsitikinimų suderinimu su praktika pamokyti pasaulį įkūnyti religinius idealus taip privatiškame, taip viešame gyvenime.

2.. Šeimos atžvilgiu: grąžinti Kristų į šeimynas; kiekvieną šeimą padaryti panašią į šventąją Nazareto šeimynėlę, kurioje viskas buvo remiama meilės ir maldingumo dvasia. Kovoti su moterystės ardymu ir josios tikslo iškreipimu.

3. Visuomenės atžvilgiu: stengtis gerinti žemesniųjų luomų reikalus, skiepijant didžturčių ir darbdavių širdyse paskelbtąjį Kristaus meilės dėsnį, teisingas pažiūras į nuosavybę ir į darbą. Stengtis panaikinti tokius įstatymus, kurie negloboja nuskriaustųjų, varžo katalikiškąjį veikimą ar kėsinasi kuo nors prieš Bažnyčios laisvę. Įdiegti žmonėse tikrąjį žmoniškosios valdžios supratimą, kuri atstovauja Dievo valdžiai žemėje.

4. Mokslo atžvilgiu: rūpintis, kad visas mokslas, o ypač filosofija, būtų kuriamas sintetinio integralizmo keliu, kad į jį būtų žiūrima kaip į priemones tobulinti žmogų, o ne kaip į galutinį tikslą; pašalinti tą prietarą, kad mokslas prieštaraująs tikėjimui.

5. Meno atžvilgiu: stengtis atgaivinti bažnytinį meną, ypač muziką ir tapybą; rūpintis, kad ir pasauliniame mene spindėtų amžinosios tiesos, kad jis būtų palenktas tiesos ir dorovės dėsniams; galutinai išrauti šūkį „menas menui“, kuris yra ir nelogiškas, ir nekrikščioniškas.

6. Religijos atžvilgiu: grąžinti Kristų į mokyklas, grąžinti religijai prideramą vietą dėstomųjų dalykų eilėje; rūpintis Bažnyčios teisių praplatinimu ir budėti, kad jos būtų uoliai pildomos ir saugojamos.

Tokie yra svarbesnieji pasauliškių apaštalavimo tikslai. Pražūtingos Renesanso mintys visą civilizaciją padarė prieškrikščionišką. Dabar mes turime ją vėl sukrikščioninti – dar daugiau, sukatalikinti, pakreipti į tuos kelius, kurie ją vestų prie josios tikslo. Tai yra labai aukšti ir kilnūs dalykai. Jų realizavimas turėtų būti viso mūsų gyvenimo uždavinys, turėtų būti kartu ir nenuilstančių jėgų žadintojas, ir dvasios skaidrintojas. Reikia manyti, kad katalikiškoji Lietuvos jaunuomenė tinkamai įvertins šį dalyką ir stos Bažnyčiai pagalbon kovoje su chaoso gaivalais.

Pasauliškių apaštalavimas šiandien yra būtinas. Vieni kunigai daugeliu atvejų negali padaryti tiek, kiek reikalauja spartus mūsų laikų pažangos tempas. Be to, kunigų yra mažas kiekis. Tad būtinai jiems pagalbon turi ateiti pasauliškiai, pirmoje eilėje jaunuoliai, ir padėti jiems eiti apaštalų pareigas. Reikia padėti ganytojams plėsti ir ugdyti visa tai, kas tik priklauso prie katalikų veikimo: visas organizacijas, visas įstaigas ir centrus. „Šis uždavinys gali pasirodyti sunkus ganytojams ir tikintiesiems; bet jis yra aiškiai reikalingas, ir jį reikia pastatyti pirmaeilių ganytojavimo ir krikščioniškojo gyvenimo pareigų tarpe“ (popiežius Pijus XI, cit. „Katalikų veikimo kodeksas“, p. 19).

„Veikimo, štai to reikalauja šie laikai, bet veikimo, kuris be rezervų eina pilnutinio ir skrupulatiško Dievo ir Bažnyčios įsakymų pildymo, atviro ir drąsaus religijos išpažinimo, gailestingumo vykdymo visose formose, be jokios atodairos į save ir į žemiškuosius gerumus, keliais“ (popiežius Pijus XI, cit. „Katalikų veikimo kodeksas“, p. 18). Ir suprantama! Nes kas pats nėra savyje tų siekiamų idealų realizavęs, kokiu būdu jis galės juos kituose realizuoti? Toks darbas bus be vaisių, o jų tikėjimas bus tik savęs apgavimas. „Gerai atlikti katalikiškajam veikimui reikalinga yra dieviškoji malonė, ir apaštalas jos negauna, jei jis nėra susijungęs su Jėzumi Kristumi. Tiktai tada, kada mes būsime Jėzų Kristų suformavę mumyse, mes lengviau galėsime jį grąžinti šeimoms ir visuomenei. Todėl visi, kurie yra pašaukti vadovauti arba kurie pasišvenčia išjudinti katalikiškam darbui, privalo būti katalikai visokiam išmėginimui“ (popiežius Pijus XI, cit. „Katalikų veikimo kodeksas“, p. 20). Katalikai vyrai, o ne nendrės, siūbuojamos kiekvieno vėjelio, pučiančio nuo pelningesnės vietos ar gardžiai apkrauto stalo. Šiandien mums reikia dvasios milžinų, nepajudinamų karžygių, drįstančių kiekvienam į akis pasakyti tiesą ir kovojančių be atsitraukimo ir be gėdingo pabėgimo. „Iš seno jau turėjome maldingų žmonių, kurie mokėjo melstis, kaip Mozė ant kalno; šiandien be jų mums reikia dar turėti kovos žmonių, kurie sugebėtų kovoti, kaip Jozuė lygumoje“ (Dehon).

Kad šis darbas pasisektų, reikia tam tikrų sąlygų. Be minėtų – sentire cum Ecclesia ir vidaus gyvenimo – paliesime čia dar keletą svarbesniųjų. Pirmoje eilėje nereikia laukti kitų palankumo. Yra tokių, kurie manydami patrauksią savo priešus, daro nusileidimų, kartais net ir principų dalykuose. Bet tai yra didelė klaida. Nusileidžiant priešas tik įgaus daugiau drąsos ir, susitaikęs iš vienos pusės, dar smarkiau puls iš kitos. Mūsų pusėje yra amžina tiesa, visiškai nepareinanti nuo laiko užgaidų. Jokių nusileidimų ar išsižadėjimų čia būti negali.

Toliau reikia tinkamai suprasti krikščioniškąją artimo meilę. Kai kas mano, kad artimo meilė neleidžia mums kovoti su priešais. Tai nesusipratimas! Kristus liepė mylėti priešo asmenį, bet ne jo įsitikinimus. Mes kovojame ne prieš asmenis, bet prieš klaidingas nuomones, ir jas toleruoti anaiptol nėra krikščioniškosios meilės pareiga.

Svarbiausia sąlyga yra katalikų vienybė ir drausmė. Kai tik yra susiskaldymo, kai vieni stato, o kiti griauna, – tada jokių vaisių, žinoma, pasiekti negalima. To tarp katalikų nieku būdu negali būti. Nei politinės, nei mokslinės, nei meninės pažiūros jų neturėtų skaldyti. Tikėjimas yra aukščiau už visus žemės dalykus, ir kai kyla jo gynimo klausimas, tada šalin visoks pažiūrų skirtumas. Deja, Lietuvos katalikams tokio vieningo susipratimo dar labai daug trūksta. Todėl mes ir tūpčiojame vietoje. Būtų jau laikas praregėti, labai laikas. Bent jaunieji turėtų tai pamatyti ir visomis jėgomis stengtis palaikyti tarp savęs kuo tampriausią vienybę. Kitaip mes galime savo smulkmeniško skaldymosi ateityje labai gailėtis.

Labai svarbi sąlyga yra ir klusnumas Bažnyčiai. „Klusnumas privalo būti tobulas, kadangi jis priklauso tikėjimo esmei ir jis su tikėjimu turi tą bendrą, kad negali būti padalintas. Dar daugiau, jei jis nėra visiškas ir tobulas visais atžvilgiais, jis dar gali turėti klusnumo vardą, bet jis jau nieko bendro su klusnumu neturi“ (popiežius Leonas XIII, cit. „Katalikų veikimo kodeksas, p. 20). Jis turi apimti ne tik dogmas, tai yra tokias tiesas, kurių atmetimas sudaro nusikaltimą, vadinamą erezija, bet ir tas tiesas, kurios nors nėra viešai Bažnyčios paskelbtos, bet visuotinai pripažįstamos ir skelbiamos.

Toliau, „dar reikalinga, kad katalikai laikytų savo pareiga būti valdomi ir vedami vyskupų ir ypatingai Apaštalų Sosto valdžios“ (popiežius Leonas XIII, cit. „Katalikų veikimo kodeksas“, p. 21). Kitaip pasauliškių veikimas gali labai greitai iškrypti iš tikro kelio ir nueiti Bažnyčios priešų tarnybon. Taigi visos tos organizacijos, kurių įstatai nėra vyskupų patvirtinti, neturi teisės savintis pasauliškių apaštalavimo ar katalikiškojo veikimo. Klausyti reikia ne tik įsakymų, bet ir patarimų, ypač jei jie išeina iš popiežiaus valios. Geras sūnus pildo motinos ne tik įsakymus, bet ir kiekvieną patarimą, kiekvieną net norą. Dievas yra mūsų Tėvas, bet, kaip yra pasakęs šv. Augustinas, niekas negali turėti Dievo Tėvu, kas neturi Bažnyčios Motina. Pačio Kristaus buvo tokia valia, kad tikintieji klausytų Bažnyčios. Tam jis Jai ir neklaidingumo dovaną yra suteikęs.

Tokioms sąlygoms esant, pasauliškių apaštalavimas gali duoti labai daug naudos. Josios šiandien laukia visas pasaulis, laukia ir mūsų tėvynė. Todėl jaunieji turi imtis šito atnaujinančio žemę darbo, imtis visu užsidegimu, visu jaunu pasiryžimu. Ateitis turi būti mūsų!

© 2005 "XXI amžius"