„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. lapkričio 30 d., Nr. 21 (114)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Rusijos Prūsija vietoje Kaliningrado

Petras KATINAS

Naujasis Rusijos prezidento V.Putino paskirtas Rytprūsių anklavo – Kaliningrado srities gubernatorius Georgijus Bosas paskelbė pradedantis žemės surašymą, nes srities valdžia faktiškai neturi jokių duomenų, kam priklauso ta žemė. Pasak G.Boso administracijos pareigūnų, pastaruoju metu neaiškūs asmenys „už kapeikas“ supirkinėja didelius žemės ūkiui vystyti tinkamus žemės plotus ir tikisi, atėjus palankiam metui, labai pelningai parduoti tą žemę galbūt lietuviams, lenkams ar vokiečiams. Taip iš žemės ūkiui naudingų žemės plotų jau parduota 8,5 tūkst. hektarų. Dauguma atvejų nežinomi tų nupirktų plotų savininkai. Gubernatorius pareiškė, jog, atlikus žemės ūkio naudmenų surašymą, Kaliningrado žemdirbiams bus iškeltas uždavinys per artimiausius penkerius metus pasiekti, kad žemės ūkio gamyba srityje prilygtų Lietuvos ir Lenkijos ūkininkų pajėgumui. Tačiau atėjus G.Bosui Kaliningrade vėl labai sustiprėjo diskusijos, kaipgi pagaliau turi vadintis šis regionas. Niekam ne paslaptis, jog daugelis kaliningradiečių, ypač jaunimas labai nemėgsta Kaliningrado pavadinimo ir jau seniai vadina jį Kionigu – sutrumpintai nuo senojo istorinio Karaliaučiaus pavadinimo – Kenigsbergas. Tiesa, senojo ar „modernizuoto“ pavadinimo grąžinimo Karaliaučiui klausimas imamas sieti ir su viso anklavo pavadinimo problema. Tuo klausimu Rusijos žiniasklaidoje vėl prasidėjo anksčiau kiek pritilusios diskusijos ne tik dėl Kenigsbergo, bet ir visos Rytų Prūsijos. Kaip jau įprasta, pastaruoju metu pirmiausia akcentuojama, jog negali būti ir kalbos apie „šventos rusų žemės“ perdavimą kam nors kitam. Apibendrinant daugybę pastarojo meto publikacijų apie Karaliaučių-Kaliningradą, reikia pabrėžti, kad dauguma istorikų ir publicistų pripažįsta, jog laikas pagaliau ištaisyti tą anachronizmą – dabartinį miesto pavadinimą.

Įdomu, kad dar 1931 metais „visasąjunginis seniūnas“ M.Kalininas, kurio vardu dabar pavadintas Kenigsbergas, pasirašė „ukazą“ apie Tverės miesto pervadinimą savo vardu. Aišku, šis beraštis Stalino pakalikas tokį dekretą pasirašė Stalino liepiamas. Tverei jau seniai grąžintas jos istorinis pavadinimas, o štai Kaliningradas lieka bene vieninteliu Rusijos miestu, turinčiu Stalino pastumdėlio vardą. Nebėra nei Vorošilovo, Dzeržinskio, Kaganovičiaus, Molotovo vardais pavadintų miestų, miestelių, šimtų kolchozų, fabrikų ir gamyklų.

Kitų metų pavasarį Kaliningrado sritis minės savo įkūrimo ir pavadinimo 60-metį. Todėl vis dažniau kalbama, kad geriausia dovana anklavo gyventojams būtų pavadinti sritį nauju vardu – Rusijos Prūsija. Kalbama, jog tuo klausimu gali būti surengtas net referendumas.

Žinomas rusų publicistas, imperininkas, labai dažnai savaip vertinantis ne tik Rusijos, bet ir Europos istoriją, Vladimiras Nyrko pateikia net keturis argumentus, kodėl Kaliningrado sritis turi vadintis Rusijos Prūsija. Pirmiausia Prūsija yra absoliučiai nevokiškas pavadinimas, o senovėje čia gyvenusių prūsų, kurie buvo nukariauti teutonų riterių ir asimiliavosi su vokiečiais, žemė. O prūsai, pasak „istoriko“, buvo gimininga rusams slavų gentis. Taip pat žodžiai „rusiškoji Prūsija“ reikštų, pirmiausia, kad ši žemė priklauso Rusijos Federacijai. „Ypač turint galvoje, kad kaimynai, nors neoficialiai, reiškia pretenzijas į šį kraštą. Pavyzdžiui, lietuviai nuo pat gorbačiovinės pertvarkos laikų atkakliai bando įrodyti, jog tai istorinė lietuvių žemė. Todėl dargi Kenigsbergą vadina Karaliaučiumi“. Pagaliau pagrindinis V.Nyrko ir kitų rusų imperininkų argumentas – Prūsija jau buvo Rusijos žemė kelerius XVIII amžiaus metus. Ir tai neva nebuvusi okupacija, nes dauguma Kenigsbergo gyventojų vos ne su džiaugsmu priėmė Rusijos valdymą. 1757 metais Kenigsbergas esą laisva valia atsidavė Rusijos imperijos karūnai, o visą Rytų Prūsiją užėmė rusų kariuomenė ir buvo paskirtas rusų gubernatorius. Giriamasi, jog 1757 m. sausio 11 d. rusų armija, vadovaujama Vilio Fermoro (šis anglų kariškis už labai dosnų atlyginimą kurį laiką tarnavo Rusijos carui), iškilmingai įžengė į Kenigsbergą. Cituojami kažkokio to žygio dalyvio A.Bolotovo prisiminimai, išleisti Sankt Peterburge 1873 metais, kuriuose rašoma, kaip Rytų Prūsijos ir Kenigsbergo gyventojai su didžiulėmis iškilmėmis sutiko rusus ir kaip jie džiaugėsi. Beje, nepamirštama priminti, kad Memelio (Klaipėdos) komendantu tuomet buvo paskirtas tada dar majoras būsimasis generalisimas Aleksandras Suvorovas, o jo tėvas buvo Kenigsbergo generalgubernatorius. Tuo paminėjimu leidžiama suprasti, jog Memelis – irgi yra „senoji rusų žemė“. „Tad dabartinis Kaliningrado gubernatorius G.Bosas gali didžiuotis turėjęs tokius didžiuosius pirmtakus“, – teigia V.Nyrko.

Apgailestaujama, jog Rusija neišnaudojo puikiausios progos XIX a. pradžioje, kai Napoleonas pasiūlė imperatoriui Aleksandrui I pasidalyti Prūsiją. Esą tiktai Aleksandro I „neformali draugystė“ su Prūsijos karaliumi Fridrichu Vilhelmu II ir jo žmona Luiza neleido imperatoriui priimti Napoleono pasiūlymą. Ir vėl pabrėžiama, kad tik Rusijos armija pridengė Prūsiją nuo prancūzų ir tuo tikslu kurį laiką Prūsijos sostine buvo Memelis (Klaipėda). Taigi, pagal dabartinės Rusijos istorikus, publicistus ir viešųjų ryšių specialistus, dabartinė Rusija turi visas teises ne tik į Rytų Prūsiją, bet ir Klaipėdą, kurią atkakliai, V.Žirinovskio pavyzdžiu, vėl imta vadinti Memeliu. Visos tos diskusijos ir publikacijos turi du tikslus: pademonstruoti Rusijos „sudemokratėjimą“, bet labiausiai pabrėžti, jog Rytų Prūsija yra ne tik Antrojo pasaulinio karo grobis ar okupuota teritorija, o istoriškai Rusijai priklausanti žemė.

Beje, dar 1941 metų žiemą, po to, kai buvo sustabdytas vokiečių puolimas prie Maskvos, į Rusijos sostinę atvykusiam tuomečiam Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrui Antoniui Idenui Stalinas siūlė pasirašyti slaptą protokolą, kuriame, po Vokietijos sutriuškinimo, ji būtų padalyta į kelias neva nepriklausomas valstybes, o Rytų Prūsija ir Kenigsbergas būtų 20-iai metų perduoti SSRS, kaip jos patirtų kare nuostolių kompensacija. Sprendžiant iš 1996 metais Maskvoje paskelbtos knygos „SSRS ir Vokietijos klausimas 1941-1949 m.“, Stalinui pirmiausia rūpėjo po karo gauti neužšąlančius Kenigsbergo ir Memelio uostus. Dabar gi amžina Rytų Prūsijos priklausomybe Rusijai Maskva daugiausia remiasi 1990 m. rugsėjo 12 d. pasirašytu Maskvoje dokumentu dėl galutinių SSRS santykių su Vokietija sureguliavimo. Tada šį dokumentą pasirašė SSRS, JAV, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos Federacinės Respublikos ir jau paskutines dienas gyvenusios vadinamosios Vokietijos demokratinės respublikos užsienio reikalų ministrai. Taip pat 1975 metų Helsinkio sutartimi apie sienų neliečiamumą. Rusijos agentūra „Rosbalt“ paskelbė pareiškimą, kodėl reikia pakeisti Kaliningrado srities pavadinimą į Rusijos Prūsiją. Esą tai bus puikus „brendas“, padėsiantis vystyti turizmą, pritraukti užsienio investicijas pramonei vystyti. Agentūra „Rosbalt“ konstatuoja: „Pažvelkime į paprastą dalyką: ant daugumos aukštos kokybės rusiškų gaminių puikuojasi pavadinimas: „Pagaminta Peterburge“. O ką gali ant savo gaminių ir prekių užrašyti Kaliningrado įmonės? „Pagaminta Kaliningrado srityje? Arba Kenigsberge?“ O štai užrašas „Pagaminta Rusijos Prūsijoje“ būtų kur kas geresnis ir skambesnis“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija