„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. lapkričio 30 d., Nr. 21 (114)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Nūdienos būtinybė – suvokti skirtybes

Edmundas SIMANAITIS

Teisininkas Kęstutis Čilinskas savo straipsnyje „Žmogaus teisių gynimas – visada kam nors nemielas?“ (Bernardinai.lt, 2005 11 03) rašo: „Gerai politiškai orientuotas oponentas man primins, kuo skiriasi JAV nuo stalininės Sovietų Sąjungos, o Irakas nuo Lietuvos“.

Nesiimu teigti, kiek esu „gerai orientuotas politiškai“, tačiau nuomonę apie minėtus skirtumus susidariau palaipsniui. Laisvės kovų, nelaisvės gulage, sovietmečio, Sąjūdžio ir III Respublikos metais ta nuomonė kristalizavosi, bet iš principo nepasikeitė. Teisininko klausimai provokuoja kur kas išsamesnį atsaką, bet straipsnio apimtis ribota. Be to, numanu, ką autorius turi omenyje. Esu linkęs laikytis JAV lietuvių išeivijos politiko, Oklahomos universiteto profesoriaus Vytauto Stasio Vardžio (1924-1993) maksimos – svarbu siekti ne žvelgimo į vieną tašką, o žiūrėjimo viena kryptimi.

Ėmiausi atsakymo dar ir todėl, kad lapkričio 23 dieną minėjome Kariuomenės dieną. Straipsnio autorius griežtokai įspėja: „Bet Lietuva, smerkdama kitus, neturi užmiršti, jog pasiuntė savo karius į Iraką padėti karinę agresiją vykdančioms valstybėms“.

Kuo skiriasi jav nuo Sovietų Sąjungos?

Esminių skirtybių rastųsi labai daug, tačiau gvildenama tema bene geriausiai tiktų paminėti tokį skirtumą. Abi šalys dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Ir vienos, ir kitos šalies karinės pajėgos vykdė karines operacijas. Buvo išvaduojamos vermachto užkariautos svetimų valstybių žemės, buvo okupuojamos priešo teritorijos.

Amerikiečiai visose laikinai užimtose teritorijose atlikdavo denacifikaciją ir išvesdavo iš jų savo kariuomenės dalinius. Nėra faktų, rodančių, kad JAV būtų prisiskyrusios sau išvaduotą kraštą ar okupuotą priešo teritorijos dalį.

Sovietų politika buvo diametraliai priešinga. Visose svetimose teritorijose išstūmus vermachto dalinius buvo vykdomos masinės represijos vietinių gyventojų atžvilgiu ir kuriamos marionetinės vyriausybės. Sovietų armija „pamiršdavo“ po „išvadavimo“ išeiti namo arba labai vėluodavo tai padaryti. Baltijos šalys po reokupacijos vėl buvo prijungtos prie sovietų imperijos. Skaudu, bet verta priminti Rytprūsių ar Kurilų salų likimą. Kremliaus propaganda skelbė, kad susigrąžinamos „senosios rusų žemės“ (iskonno russkije zemli, – rus.) Nukariautuose Rytprūsiuose visi ten užklupti gyventojai, tarp jų daug baltų kilmės mūsų gentainių, buvo išžudyti arba ištremti. Visi vietovardžiai ir net hidronimai buvo surusinti, susovietinti. Tai grobikiškos politikos juodieji vaisiai.

O kuo skiriasi Irakas nuo Lietuvos? Daug skirtumų, bet nagrinėjamos temos požiūriu bene ryškiausias skirtumas būtų nedraugiška politika kaimynių šalių atžvilgiu. Irakas 1980 metais užpuolė Iraną ir kariavo iki 1988-ųjų. 1990 metais Irako kariuomenė įsiveržė į Kuveitą ir jį okupavo. Irako tautos čia niekuo dėtos. Diktatoriaus valia lėmė agresiją. Verta būtų paminėti ir islamo bei krikščionybės esminės svarbos skirtumus, bet tai geriau padarytų religijotyros specialistas atskiru analitiniu straipsniu.

Antroji Lietuvos Respublika buvo nusiteikusi palaikyti geros kaimynystės santykius su visomis kaimynėmis valstybėmis, bet Vilniaus krašto laikinas praradimas, o vėliau Stalino-Hitlerio suokalbis niekais pavertė Lietuvos siekimą visapusiškų lygiaverčių santykių su kaimynėmis.

Dvejopa okupacijos sąvoka

Okupacija yra dvejopa. Viena, kai šalis agresorė, vykdydama imperinę grobuonišką politiką, okupuoja šalį, o po to imasi represijų – naikina, tremia užkariautos šalies gyventojus. Tarptautinė teisė tai kvalifikuoja kaip sunkius karo ir genocido nusikaltimus, kuriems nėra senaties.

Besiplečiančios globalizacijos sąlygomis žymiai padidėjo ABC (atominio – bakteriologinio – cheminio) ginklų išplitimo grėsmė. Branduolinio ginklo atsargų sukaupta tiek daug, kad jų pakaktų daugelį kartų sunaikinti ne tik Žemės civilizaciją, bet ir visa kas gyva mūsų planetoje. Tokia nūdienos tikrovė. Pasaulis gyvena ginklavimosi pusiausvyros sąlygomis, balansuodamas ties susinaikinimo riba.

Yra okupacijų, kurios neišvengiamos. Aktyvėjanti teroristų veikla kelia didelį pavojų tarptautiniam stabilumui ir taikai. Jeigu į jų rankas patektų ABC masinio naikinimo ginklai, kiltų neatidėliotinas poreikis neutralizuoti potencialią grėsmę. Tokios tikimybės lengva ranka negalima nubraukti. Pasekmės būtų katastrofiškos visam pasauliui. Su terorą remiančia ar vykdančia valstybe dar galima derėtis iki ultimatumo. Bet valstybė negali derėtis su jokių moralinių skrupulų ar tarptautinės teisės normų nepripažįstančia teroristų grupe. Tai prilygtų šantažuojamos šalies vyriausybės moralinei kapituliacijai. Bet kurios demokratinės valstybės politinė vadovybė turėtų imtis visų įmanomų priemonių, apsaugančių savo piliečius nuo teroristų išpuolių. Antraip ji turi pasitraukti, kaip negebanti atlikti svarbiausios savo funkcijos – užtikrinti savo šalies piliečių saugumą.

Gynybos strategija pasikeitė

Teroristai, susprogdindami prekybos centrą Niujorke, nužudė kelis tūkstančius taikių piliečių. Šis išpuolis privertė pakeisti atgrasymu paremtą gynybos strategiją. Karinė galia turėjo rodyti valstybei – galimai agresorei, kad užpuolimo atveju sulauks triuškinančio atsakomojo smūgio. Tačiau kurios šalies vyriausybė sutiks pasyviai laukti, kol teroristų grupė įsigytu ar pasigamintu ABC ginklu nušluos nuo Žemės miestą ar net visą šalį su keliolika milijonų gyventojų, kad po to galėtų neva teisėtai smogti triuškinantį atsakomąjį smūgį užpuolikui?

Kam smogti? Teroristai neįsivardija veikią kurios nors valstybės vardu ar girdamiesi turį jos įgaliojimus, nors visada bazuojasi konkrečios valstybės teritorijoje. Demokratinių šalių valdžios institucijoms tenka spręsti egzistencinės svarbos neatidėliotiną uždavinį – kaip apsaugoti gyventojus nuo teroro išpuolių? Pasaulio politikai jaučia atsakomybę, arba turi ją jausti, suvokdami, kad masinio naikinimo ginklo panaudojimas gali įžiebti trečiąjį pasaulinį karą. Nesunku įžvelgti – trečiajame pasauliniame kare laimėtojų nebūtų.

Buvo prieita prie išvados, kad reikia imtis kolektyvinių prevencinių priemonių. Atkūrus Lietuvos valstybingumą buvo pasirinktas kelias į Vakarus. Tiesą pasakius, kito pasirinkimo ir nebuvo. Savo noru atgalios į tą patį narvą, nors ir su kita iškaba, jau buvo nebeįmanoma. Lietuva savo saugumą susiejo su kolektyvinės gynybos sistema – NATO.

Dėl Lietuvos dalyvavimo „okupacijoje“

Minint krašto apsaugos sistemos atkūrimo 15-os metų sukaktį, kariuomenės vadas gen.mjr. Valdas Tutkus kalbėjo apie gynybos strategijos pasikeitimus: „Narystė NATO – tai ir atsakomybės dalijimasis, ir įsipareigojimai. Kariuomenės pagrindinis uždavinys buvo ir lieka toks pats – ginti savo valstybę, bet patys vieni jau nesiginsime. Ginsimės kolektyviai. Dar daug kam nelengva suvokti, kad mūsų kariai gina „Lietuvos laisvę Afganistane“.

Lietuvos karių indėlis į tarptautinio saugumo palaikymą negali būti laikomas dalyvavimu svetimos šalies okupacijoje. Tokios misijos vertintinos kaip parama Afganistano, Irako, kitoms tautoms. Verta priminti, kad pirmą kartą Lietuvos kariuomenės istorijoje mūsų karių grupei Afganistane teko visiškai nauja užduotis. Goro provincijoje reikia pagelbėti vietos valdžiai ir imtis valstybės atkūrimo veiksmų koordinavimo anaiptol ne karinėse srityse, o būtent humanitarinės paramos, finansų, švietimo, sveikatos apsaugos ir t.t.

Pašalinus agresiją ir terorą skatinusius režimus, šios šalys pačios tvarkysis ir lygiateisiais pagrindais bendraus su kitomis demokratinėmis valstybėmis. Didelė klaida ir gėda būtų nepadėti diktatorių terorą kentusių šalių gyventojams.

Jau neįmanoma nesuvokti, kad intensyvėjančios globalizacijos ir ABC ginklo išplitimo epochoje Žemė prilygsta dideliam kaimui. Nesvarbu, kuri troba bus padegta pirmoji. Gaisras gali apimti visą kaimą ir baigtis sunkiai įsivaizduojama katastrofa. Rūpintis tarptautiniu saugumu turėtų ne viena paskira valstybė, turinti išskirtinę ekonominę ir karinę galią. Tai – visų tautų išlikimo ir saugaus gyvavimo reikalas. Daiktus reikia vadinti savo vardais.

* * *

Garbusis teisininkas pagrįstai rūpinasi žmogaus teisių gerbimu. Belieka jam pritarti su nedideliu patikslinimu – teroristų, nusikaltėlių žmogaus teisės taip pat turi būti ginamos, tačiau tik... kalėjime.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija