Kiek eurų verta nepriklausomybė?

Vilius Bražėnas

Mūsiškius ES autoritetus dažniausiai girdime skaičiuojant, kiek eurų gausime pardavę Lietuvos nepriklausomybę. Dabar svarstoma dar vieno skubiai parduodamo nepriklausomybės simbolio – lito kaina. Ką gi mes laimėjome, be pajuokos, skubiai patvirtindami sukiužusią ES konstituciją, kuri degė Paryžiaus priemiesčiuose? Jos sumanytojams euroglobalistams buvo svarbu, kad ji būtų antikrikščioniška, o mūsų eurokratams buvo, atrodo, svarbu nepavėluoti įkišti laisvės kaklą į kuo stipresnę antisuvereninę kilpą federalinio regiono virvių krūvoje. Taigi dar nebaigę statyti Lietuvos Valdovų rūmų, skubame atiduoti jų raktus susimokėliams Briuselio kremliuje, kad už tai neva gautume keletą eurų pelno.

Užduokime gerbiamiems ir patiems gerbiamiausiems paprastą prekybinį klausimą: kiek eurų, tamstelės manymu, verta Lietuvos nepriklausomybė apskritai ir jos vienas simbolių – litas konkrečiai? Juk jau beveik pardavėme Lietuvos vėliavą, už kurios meilę kentėjo ir žuvo tiek mūsų tautiečių. Kiek žinoma, ji išnyks nuo automobilių ES registracijos plokščių, dingsta nuo festivalių scenų. Valstybinė vėliava nustumiama nuo centrinio vėliavų stiebo, užleidžiant vietą ES vėliavai. Ir kaip vyks suvereniteto prekyba toliau? Juk priklausome dar ir NATO bei Jungtinėms Tautoms. O į ES įtraukus Rusiją, atsiras Eurazijos vėliava. Netgi reikės iškelti UNESCO vėliavą, o jos biurokratai nutaria, kurios pilys ir kiti tautos lobiai turi būti mums brangesni už kitus. Jei rubliai, eurai ir doleriai turi kaboti ant Lietuvos vėliavų stiebų, nepamirškime ir gausybės rago institucijų, kurios reikalaus iškelti ir Sorošo vėliavą.

Man teko gyventi po daugeliu vėliavų ir patirti ne vieną valiutos keitimą. Iš visų pasikeitimų laimėjo tik kokie nors makleriai sorošai bei sorošiukai, o pralaimėjo toliausiai nuo centrinių bankų ir nuo naujųjų milijonierių seifų esą žmogeliai. Keičiant valiutą dažniausiai iš prijuostės kišenės išslysta paskutinis „našlės skatikas“. Tad ko galima tikėtis šiandien, kai vis dar net už ilgos uodegos nepagaunama korupcijos žiurkė? Vien dėl to nevalia net kalbėti apie euro įvedimą, kol nebus iš šaknų išrauta korupcija.

Pagaliau net nereikia habilituoto ekonomisto, kad nujaustume, kiek valstybei kainuos perėjimas prie euro – pertvarkymas vien tik prekyviečių kasų, daugybės įmonių kompiuterių ir pan. Net nevertinant patriotizmo, negi mums būtina likti apgautiems dar tokio „pelno“? Tikrai nukentės ne Sorošas ar Uspaskichas, o mažiausieji verslininkai, pirkėjai ir mokesčių mokėtojų dauguma. Vienintelis būdas „pelnyti“ ar sutaupyti visiškai atsiduodant eurokratų Briuselyje diktatui būtų paleidžiant LR Seimą ir ministrų kabinetą. Nes pakaks tik keleto vertėjų į lietuvių kalbą, kad ES gubernatorius Lietuvoje žinotų, kokius Briuselio „ukazus“ ir „anordnungus“ privalu vykdyti.

Tad gerbiami ir gerbiamiausi skubėtojai į LR suvereniteto išpardavimo mažmeninį ar didmeninį turgų turėtų pasakyti, kokiu pagrindu galima kišti į kalėjimą už pinigus (už „pasipelnymą“) valstybės paslaptis išdavusius šnipus ar kitus valstybės išdavikus, jei už eurus leistina parduoti valstybės suverenitetą?

Mums sakoma, kad tam „esame įsipareigoję“ stodami į ES. Mes juk nestojome į tokią ES, kurioje mes neturėtume lygių teisių apsispręsti visiems ES nariams. Ar mes stojome į tokią ES, kurioje vietoje Hitlerio ir Stalino pakto iškyla Šrioderio ir Putino paktas? Jau esame ES nariais, tad ir jauskimės tokiais. Naudokime narystę kurti tokią ES, kuri bus lygiateisė tautų bendrija, o ne tautų kratinys, valdomas iš Briuselio kremliaus. Svarbiausia – išlaikykime Lietuvą nepriklausoma valstybe, o tautos vėliavą aukščiausiame ar centriniame stiebe, kad ir kiek visokių vėliavų išsirikiuotų užimti jos vietą.

© 2005 "XXI amžius"