„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. lapkričio 30 d., Nr. 21 (114)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kai karas – prigimties šauksmas

1.Indija su branduoliniu vėzdu

Pastaruoju metu pastebimas spartus Indijos militarizavimas. Tai kelia vis didesnį susirūpinimą, tuo labiau kad šiai militarizacijai labai padeda Maskva. Vis dažniau kalbama apie kuriamą Maskvos-Pekino-Delio ašį. Tai nieko gera nežadantis simptomas. Šiuo metu Indijos ginkluotosios pajėgos yra pačios didžiausios Pietų Azijoje. Jas pralenkia tiktai Kinijos armija. Kai Indijos armijos raketinė kariuomenė buvo apginkluota tolimojo veikimo raketomis „Agni-3“, galinčiomis smogti branduoliniais užtaisais objektams, esantiems už 3500 tūkst. kilometrų, daugelis karinių specialistų labai sunerimo: kam Indijai reikalingos tolimojo nuotolio branduolinės raketos, jeigu oficialusis Delis tvirtina, kad vienintelis „tradicinis“ Indijos priešas yra kaimyninis Pakistanas. Atakoms prieš jį ar puolimams atremti visiškai pakaktų Indijos turimų taktinių raketų „Prišvi“, kurių veikimo spindulys – 200-250 kilometrų. To visiškai pakanka, kad būtų subombarduoti Pakistano sostinė Islamabadas ir visi Pakistano strateginiai objektai. Oficialiais duomenimis, kuriuos pripažįsta ir užsienio kariniai specialistai, dabar Indijos armija turi 300 „Prišvi“ klasės raketų: 150 jų turi sausumos kariuomenė, 100 – karinis jūrų laivynas ir 50 raketų – karinės oro pajėgos. Įsakymą smogti branduolinėmis raketomis gali duoti specialiai sukurtas komitetas, vadovaujamas ministro pirmininko.

Indijos karinio jūrų laivyno vadai jau seniai stengiasi gauti bent vieną atominį povandeninį laivą. Tačiau patys jo pasigaminti kol kas neišgali. Todėl indų admirolų žvilgsniai pirmiausia krypsta į Rusiją. Maskva, sprendžiant iš daugybės Indijos karinių delegacijų apsilankymo Rusijos karinėse bazėse, dėl atominių povandeninių laivų pardavimo Indijai apsiriboja miglotais pažadais. Tačiau neatmeta ir tokios galimybės. Kita vertus, kita Rusijos ginkluotė, tarp jos – ir pati moderniausia, į Indiją plaukte plaukia. Užtat Indijos karo laivyno vadai labai didžiuojasi, jog neseniai iš Rusijos buvo nupirktas lėktuvnešis „Admirolas Gorškovas“. Dabar jis pavadintas „Vikramaditja“ („Nenugalimasis“). Apskritai daugiau kaip 85 proc. Indijos karinio laivyno sudaro sovietų ir Rusijos gamybos karo laivai, o per 80 proc. karinės aviacijos apginkluota sovietiniais naikintuvais ir bombonešiais bei oras-oras, oras-žemė klasės rusiškomis raketomis.

2.Žydai tarnauja ne už pinigus

Visi puikiai žino Izraelio ginkluotųjų pajėgų efektyvumą ir sugebėjimą smogti į priešo taikinius tiksliai ir efektingai. Šios šalies armija tai ne kartą įrodė įvairių karinių konfliktų su arabų valstybėmis metu. Daugelis tai aiškina ne tik geresne Izraelio armijos ginkluote, bet ir labai puikiai dirbančios Izraelio žvalgybos dėka. Tačiau tai tiktai dalis tiesos. Izraelio ginkluotųjų pajėgų sėkmės pirmiausia reikia ieškoti piliečių patriotizme ir pasiaukojime.

Pagal Izraelio įstatymus, į kariuomenę šaukiami atlikti būtinosios karinės tarnybos visi žydai ir žydės, taip pat druzų vyrai ir čerkesai. Krikščionys ir musulmonai gali tarnauti Izraelio kariuomenėje, bet tiktai kaip savanoriai. Jiems privalomosios karo tarnybos įstatymas negalioja. Įdomiausia, kad armijos būtinosios tarnybos kareiviai, taip pat ir karininkai (kuriems irgi galioja būtinosios tarnybos įstatymas) negauna jokių atlyginimų, o įvairios gana kuklios piniginės išmokos kariams mokamos tiktai cigaretėms ir asmeninės higienos priemonėmis įsigyti. Tiesa, kariai gali tikėtis vadinamųjų kovinių premijų (apie 350 šekelių per mėnesį), jeigu dalyvauja karo veiksmuose arba tarnauja daliniuose, kuriuose paskelbiama kovinė parengtis Nr.1. Esant dabartiniam Izraelio valiutos – šekelio – kursui 4,45 šekelio už vieną JAV dolerį, galima kalbėti apie mažesnį nei kuklų atlyginimą. Tiesa, kadriniai kariškiai, ypač tarnaujantys karinėse oro pajėgose ir laivyne, atlyginimais nesiskundžia. Jie pakankamai dideli.

3.Vėl kazokai

Rusijos Valstybės Dūma priėmė prezidento V.Putino pateiktą įstatymo projektą „Apie Rusijos kazokų valstybinę tarnybą“. Faktiškai šis įstatymas kazokams suteikia tokias pat ar panašias teises, kurios buvo iki 1917 metų bolševikų perversmo. Tik nesuprantama, kokią visuomenės grupę V.Putinas dabar priskiria kazokams. Juk tuoj po 1917-ųjų visi kazokai buvo paskelbti kontrrevoliucionieriais bei liaudies priešais ir negailestingai naikinami. Tiesa, dabar (ypač Rusijos pietuose) susikūrė daugybė kazokų organizacijų, kurių apsišaukėliai atamanai, mosuodami kalašnikovais ir kardais, apsikarstę carinės Rusijos Georgijaus kryžių imitacijomis, šaukia apie būtinybę ginti Rusijos sienas nuo maištaujančių kaukaziečių. Galime priminti, kad kazokai iki 1917 metų saugojo caro šeimos narius ir pasienio postus, ypač pietiniuose Rusijos rajonuose ir Kaukaze.

Dūmos priimtame įstatyme numatytos teisinės ir organizacinės priemonės įtraukti kazokus į karinę, teisėsaugos ir civilinę tarnybą. Skelbiama, jog kazokai pirmiausia dalyvaus užtikrinant visuomeninę tvarką, suteikiant pagalbą stichinių nelaimių atvejais, o svarbiausia – vykdys karines užduotis pasienyje ir bus smogiamasis būrys „kovoje su terorizmu“.

Vadinamosioms kazokų bendrijoms priklausantys asmenys karinę tarnybą atliks kariniuose daliniuose, kuriems jau dabar suteikti įvairių kazokų atamanų ir esaūlų vardai.

Kai kurių rusų apžvalgininkų nuomone, kazokų ar tokiais prisidengusių grupuočių būriai gali tapti juodašimčių nacionalistų gaujomis, kurios nieko gera nežada kitataučių bendruomenėms, ypač kaukaziečiams, kurių gausu Pietų Rusijoje.

Parengta pagal užsienio spaudą

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija