Nuo Kuveito iki Maskvos
Tarptautinė tyrimo kompanija Gallup International
pateikė informaciją, kuriose pasaulio šalyse ir kiek žmonių gyvena
pusbadžiu. Tiesiog gula ir keliasi alkani. Tokių varguolių daugiausia
yra Nigerijoje 56 proc., Ukrainoje 38 proc., Pakistane 32
proc., Rusijoje 31 proc., Turkijoje 23 proc., Graikijoje 18
proc., netgi, pasak Gallup International, turtingiausiose ir galingiausiose
JAV irgi 18 proc.! Mažiausiai tokių nelaimėlių yra Vokietijoje ir
Japonijoje atitinkamai 3 ir 1 proc.
Tačiau kaip galėjo atsitikti, kad pertekusioje
naftos ir dujų Rusijoje skursta tokia daugybė žmonių. Ypač palyginti
su kitomis turtingomis nafta valstybėmis. Kad ir su Kuveitu. Daugelis
šioje šalyje apsilankančių žmonių nepaliauja stebėtis ir pavydėti
ten gyvenantiesiems. Juk praėjusio XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje,
kai Kuveite pradėjo veikti pirmosios naftos verslovės, ši nedidelė
šalis iš gūdaus feodalizmo milžiniškais žingsniai įkopė į kapitalizmą.
Ne laukinį, koks dabar yra Rusijoje ir kitose pokomunistinėse šalyse,
o tiesiai į tikrą kapitalizmą. Vos pradėjus plūsti naftos doleriams,
Kuveite įsigaliojo tokia tvarka: kiekvienas pilietis, dargi tik
gimęs, kas mėnesį iš valstybės iždo gauna po 600 dolerių. Bedarbio
pašalpa (neatsižvelgiant į nedarbo laiko trukmę) siekia 1500 dolerių.
Kiekvienam išėjusiam į pensiją paliekamas jo vidutinis darbo užmokestis.
Jaunoms šeimoms valstybė stato ir suteikia visiškai pagal paskutinį
technikos žodį įrengtus 600-700 kvadratinių metrų kotedžus, o komunalinės
paslaugos už juos nemokamos. Ką jau kalbėti apie benziną. Jis dvigubai
pigesnis nei nafta pertekusioje Rusijoje ir jo kaina nekinta, nepaisant
degalų kainų svyravimų pasaulinėje rinkoje. Panaši situacija ir
kitose naftos turtingose Persijos įlankos šalyse.
Tuo tarpu Rusijoje, kuri jau 200 metų pumpuoja
naftą iš savo gelmių ir turi žymią viso pasaulio naudingų iškasenų
dalį, daugiau kaip pusė žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Užtat
saujelė apsukrių nuvorišų savo turtais jau pralenkė viso pasaulio
milijardierius. Tokia turtinė diferenciacija, aišku, geruoju negali
baigtis. Rusų rašytojas Anatolijus Pristavkinas, puikiai žinantis
dabartinės Rusijos papročius, liudija: kalėjimai, lageriai prikimšti
ne kokiais nors plėšikais, siautėjančiais gatvėse ir keliuose, korumpuotais
valdininkais, o vadinamaisiais buitiniais nusikaltėliais. Tai yra
buitiniais chuliganais, daugiausia kylančiais šeimyninių nesutarimų
metu. Pasak rašytojo, Rusijoje nužudymų šeimyninių ginčų metu, kylančių
nuo girtuokliavimo, nevilties, įvykdoma 20 kartų daugiau nei Japonijoje,
dvylika kartų daugiau nei Švedijoje, 3,5 karto daugiau nei Amerikoje.
Rusijos visuomenės nuomonių fondas įspėja apie labai pavojingą chuliganizmą
gatvėse. Papročių bei įpročių degradavimas sparčiai auga tarp tų
žmonių, kurie privalo apsaugoti žmones nuo nusikaltėlių. Kaip pažymėjo
Rusijos vidaus reikalų ministras R.Nurgalijevas, šiemet tvarkos
sergėtojai įvykdė net 40 proc. daugiau nusikaltimų nei pernai. O
metai dar nesibaigė.
Į nusikalstamą veiką pirmiausią stumia neregėta
turtinė diferenciacija. Niekas neneigia pinigų vaidmens. Tačiau
specifiniame rusiškame kapitalizme pinigai tapo vos ne šventenybe,
pagrindiniu laimės stimulu, pagaliau leidimu patekti į aukštuomenę
ir, žinoma, į valdžią. Apie pinigus nuo ryto iki vakaro kalba radijas
ir televizija. Reklama, kaip galima praturtėti lošiant kazino, užpildytas
visas Kutuzovo prospektas Maskvoje, kuris papuoštas didžiuliais
plakatais, raginančiais išlošti milijonus. O tuo prospektu kasdien
važiuoja į Kremlių prezidentas V.Putinas. Kazino Rusijos sostinėje
yra daugiau nei garsiajame Las Vegase, JAV.
Tai kurgi dingsta tie milijardai dolerių už Rusijos
naftą? Ogi pirmiausia nusėda ne tik naujųjų milijonierių, bet ir
aukščiausių valdininkų kišenėse. Finansų ministras A.Kudrinas neseniai
pasigyrė: Rusija visiškai atstatė rublio kursą, kuris buvo iki
1998 metų. Ką tai reiškia? Negi vėl tą nelemtą defoltą (šis terminas,
tapęs labai populiarus paskutiniu metu, reiškia visišką finansinės
sistemos žlugimą red.) ir tų metų finansų-ekonominę krizę, skaudžiai
smogusią visai posovietinei erdvei, taip pat ir Lietuvai? Į nedrąsius
pusiau dar egzistuojančių pensininkų ir socialiai remtinų organizacijų
klausimus, kodėl pensininkai nebeišgyvena iš savo skurdžių pensijų
ir dirbančiųjų minimalaus atlyginimo, atsakoma, jog sėkmingai auga
vadinamasis stabilizacijos fondas, į kurį ir suplaukia milijardai
dolerių, gaunamų už naftos ir dujų eksportą. Tačiau, kaip pažymėjo
vienas pirmųjų Rusijos milijonierių, savo pirmąjį milijoną sukaupęs
dar M.Gorbačiovo vadinamųjų kooperatyvų laikais, Artiomas Tarasovas,
didžioji tų milijardų dalis nusėda ne tame Stabilizavimo fonde,
o naftos magnatų ir kitų oligarchų kišenėse. Pasak A.Tarasovo, rusų
oligarchų keliamos puotos jų rūmuose Prancūzijos Rivjeroje ar už
šimtus milijonų nusipirktose anglų lordų pilyse kainuoja mažiausiai
400 tūkst. eurų. O tokios puotos rengiamos kone kasdien. Netgi Rusijos
Valstybės Dūmos pirmininko pirmoji pavaduotoja L.Sliska, kalbėdama
apie tą stabilizavimo fondą, kuris kažkada ateityje turėtų padėti
Rusijos vargšams ir kitiems gyvenantiems žemiau skurdo ribos, pareiškė:
Kad ir kokį fondą įsteigtume Rusijoje, vis tiek jis bus korumpuotas,
o jame sukauptus pinigus išvogs. Kita vertus, ir tie milijardai,
kurie oligarchų malone patenka į valstybės biudžetą, pirmiausia
skiriami vėl sparčiai atgimstančiam militarizmui finansuoti. Kitiems
dalykams mažai kas ir lieka. Neseniai buvęs 1990-1992 metais Rusijos
švietimo ministras akademikas Eduardas Dneprovas, kalbėdamas apie
švietimo finansavimą, atkreipė dėmesį į varganą švietimo įstaigų,
ypač mokyklų būklę. Pasak E.Dneprovo, nuo V.Putino atėjimo į Kremlių
švietimo finansavimas sumažėjo net du kartus. Pagal išlaidas, skirtas
vienam vidurinės mokyklos moksleiviui, Rusija užima priešpaskutinę
vietą pasaulyje. Ją toje srityje pralenkia tiktai Zimbabvė. E.Dneprovas
taip pat pažymėjo, jog dabar beveik milijonas mokyklinio amžiaus
vaikų yra visiški beraščiai, o daugiau kaip trys milijonai išvis
nelanko mokyklos.
Taigi Rusijos žiniasklaidoje pasirodantys raginimai
Kremliui atseikėti nors dalį naftos milijardų savo piliečiams lieka
balsais tyruose.
Petras Katinas
© 2005 "XXI amžius"
|