Demokratijos daigai Baltarusijos režimo gelžbetonyje?

Paulius SAUDARGAS

Vakarų šalyse Baltarusijos politinė situacija neretai įvardijama kaip paskutinioji diktatūra Europoje. Tačiau didžioji kaimynė Rytuose galėtų šią situaciją įvardyti ir kaip „paskutinysis įtakos bastionas“, kurį su malonumu paverstų savo provincija. Nuo 1994 metų užsitęsęs Aleksandro Lukašenkos ir Rusijos flirtas jau daugiau nei dešimtmetį laiko dešimt milijonų Baltarusijos gyventojų įklampintus į „demokratinės diktatūros“ pinkles. Tačiau pastaruoju metu pagriežtėjusi Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos Sąjungos pozicija A. Lukašenkos režimo atžvilgiu bei Rusijos neapsisprendimas dėl savo ambasadoriaus Baltarusijoje, signalizuojantis apie galimai susvyravusią nuomonę, galėtų pranašauti apie demokratijos daigus, besikalančius pro šalį sukausčiusį politinį gelžbetonį.

Kokia reali politinė ir ekonominė situacija Baltarusijoje? Anot opozicinės Jungtinės liaudies partijos lyderio Anatolijaus Lebedko, Baltarusijos televizijos pateikiami faktai apie šalies ekonomiką stebina pačius šalies gyventojus. Oficialioji šalies žiniasklaida teigia, kad vidurinioji klasė sudaro apie 60 proc. populiacijos. Tokie teiginiai atrodo mažų mažiausiai keistoki, šalia realių ekonominių rodiklių, kurie gerokai prastesni už kitų Europos valstybių. Kiek piliečių gali vadintis viduriniąja klase, jei vieno kambario butą Minske, kainuojantį 35-40 tūkst. JAV dolerių, gaudamas vidutinį atlyginimą galėtumei įpirkti tik po 20-ies darbo metų? Vidurinė klasė Baltarusijoje tikriausiai yra, tačiau ją sudaro tik išskirtinių valdžiai artimų ir lojalių išrinktųjų grupelė.

Ekonominis skurdas ir užkirstos perspektyvos laisvosios rinkos progresui nėra didžiausia Baltarusijos tragedija. Nors prezidento A. Lukašenkos aplinka kategoriškai atmeta visus kaltinimus dėl dingusių be žinios ar nužudytų politikų, žiniasklaidos atstovų bei kitų nesitaikstančių su esama situacija visuomenės veikėjų, tačiau Vakarų šalyse niekas neabejoja, jog „karalius nuogas“. Šiemet kovo 25 dieną Laisvės dienos proga Baltarusijoje įvykusi pilietinė pasipriešinimo valdžios represijoms akcija vos nevirto revoliucija. Kiti opozicinių jėgų organizuoti pilietinio nepakantumo renginiai, tokie kaip „Neabejingų žmonių grandinė“ bei neseniai įvykusi akcija „Norime žinoti tiesą“, kuriais buvo reikalaujama iš valdžios atsakomybės už padarytus nusikaltimus, labai primena ir Baltijos šalyse nepriklausomybę išplėšusios „dainuojančios revoliucijos“ formas.

Intelektualinio pasipriešinimo fronte proveržis: lapkričio 3 dieną pakartotinai išleista politologinė knyga „Baltarusijos politinės partijos ir šiuolaikinis pasaulis“, kuri graibstoma ne blogiau nei koks „Da Vinčio kodas“ pas mus. Visuomenė pasiilgusi objektyvumo, praslystančio pro cenzūros rėtį. „Viskas, ko mums reikia, yra eteris,“ – teigia Jungtinės liaudies partijos vicepirmininkė Liudmila Griaznova. Pasak L. Griaznovos, opozicinė nuomonė yra visiškai blokuojama oficialiose žiniasklaidos priemonėse ir vienintelis kelias parodyti piliečiams, jog Baltarusijoje yra kažkas daugiau nei vienintelis ir nepakartojamas A.Lukašenka, – tai pogrindinė veikla. Tokia veikla, tekanti priešpriešiais valdžios propagandos tėkmei, yra atidžiai saugumo struktūrų sekama ir blokuojama. Tačiau įvairiai galima vertinti spalio 31-os dienos įvykį, kai grupelė aktyvistų, gabenančių šešis opozicinio laikraščio „Narodnaja Volia“ paketus, buvo sulaikyta Baltarusijos milicijos, tačiau paleista, o po kelių dienų grąžinta ir spauda, kuri sėkmingai pasiekė skaitytojus. Už incidentą atsiprašę milicijos pareigūnai netgi paprašė keleto laikraščio egzempliorių patiems paskaityti. Ar tame leidinio numeryje pateikta informacija neperžengė cenzūros ribos, ar diktatūros gniaužtai ima silpnėti?

Demagoginės propagandos „perliukai“ Baltarusijoje labai primena buvusios Sovietų Sąjungos kuriozus. A.Lukašenkos pareiškimas, kad jis skelbiąs kovą alkoholizmui šalyje, kelia šypseną opozicijos lyderiams, mat, pasak jų, „blaivios galvos už dabartinį prezidentą nebalsuos“. Juk prasigėrusią tautą daug lengviau išlaikyti diktatūros kumštyje ir vedžioti už nosies neva demokratiškuose rinkimuose.

Neseniai Baltarusijos karo akademijos specialistai pareiškė, jog armija turi aktyviai išnaudoti aerostatų ir dirižablių galimybes ir nebesižavėti reaktyviniais skraidymo aparatais. Teigiama, kad technologinis progresas leidžia aprūpinti minėtus orlaivius ryšio priemonėmis ir sukurti mobilų stebėjimo ir žvalgybos tinklą visoje šalyje. Ar čia susisirūpinimą turinti kelti karinė strategija, ar tiesiog utopinė iniciatyva, primenanti N. Chruščiovo užmojį apsodinti žemę kukurūzais?

Europos Sąjunga neseniai dar kartą paragino Baltarusiją ir jos prezidentą A. Lukašenką pradėti demokratijos reformas ir pagrasino papildomomis sankcijomis. Baltarusija reaguodama pažadėjo 2006 metais surengti sąžiningus prezidento rinkimus. Ar demokratinis Vakarų pasaulis turėtų šiuo trivialiu atsakymu pasitenkinti? JAV valstybės sekretorės padėjėjas Danielis Frydas Baltarusijos politines represijas lygina su vykdytomis buvusioje Sovietų Sąjungoje ir ragina Europą bei JAV imtis griežtesnių veiksmų A. Lukašenkos atžvilgiu. „Tai Baltarusijos žmonių tragedija“, – teigia jis.

Lietuvos žiniasklaidoje, daug rašančioje apie skandalus mažame mūsų politiniame tvartelyje, aiškiai trūksta objektyvių vertinimų ir kritiškos nuomonės dėl greta diktatūrą kenčiančios kaimyninės šalies. Paprastai skaitome tik oficialias žinutes apie JAV ar ES pareiškimus Baltarusijos atžvilgiu, tačiau žinių apie realią situaciją šioje šalyje ar opozicijos jėgų balso tikrai nesigirdi. Kas gi kitas jei ne mes, Lietuvos Respublikos piliečiai, neseniai patys Sąjūdžio keliu perėję į laisvę, turėtume prisidėti prie pilietinio nepakantumo diktatūrinei priespaudai kūrimo bei ieškoti galimų būdų pagelbėti už demokratiją kovojantiems baltarusiams? Džiaugiamės, kad turime žodžio laisvę šalyje, turėtume ja ir naudotis.

© 2005 "XXI amžius"