„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. gruodžio 14 d., Nr. 22 (115)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kas atrems globalizacijos iššūkius?

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Globalizacijos apraiškos pastebimos dar XIX amžiuje. Tuomet kapitalas buvo investuojamas kolonijose, kur gyveno daug žmonių, nežinančių savo teisių, besidžiaugiančių kiekvienu sunkiai uždirbtu doleriu. Pigiai pagamintos prekės buvo išvežamos į kitas šalis; jas pardavus, gaunamas didelis pelnas. Prasidėjo kapitalo judėjimas iš vienos šalies į kitą. Dabar šie procesai gerokai ištobulėjo, įgavo naują išraišką, formuojama viena ekonomika, nustatomos kainos, priimami normatyviniai dokumentai. Visa tai daro neabejotiną įtaką žmonėms. Juda ne tik kapitalo ir prekių srautai, bet ir darbo jėga. Žmonės keliauja ten, kur gali daugiau uždirbti. Tačiau gyventojų migracija turi daug neigiamų aspektų.

Europos Sąjunga – tai taip pat bendra rinka. Teoriškai siekiama visiems sukurti geras gyvenimo sąlygas. Džiaugiamės, kad Lietuva yra ES narė. Mūsų šalies ekonominiai rodikliai nėra prasti. Nors paskutiniaisiais metais pastebima bendrojo visuomeninio produkto (BVP) mažėjimo tendencija, bet jis vis dar pakankamai aukštas, palyginti su kitomis Vidurio Europos valstybėmis. Infliacijos lygis neaukštas, nors balansuoja ant ribos. Darbo našumas auga. Mažėja nedarbas. Didėja darbo vietų skaičius. Darbo užmokesčio augimas galėtų būti didesnis. Jis mažiausias tarp Baltijos šalių: mus gerokai lenkia estai. Dėl mažų atlyginimų, per sociologines apklausas, žmonės kaltina valdžią. Valdžios vyrai tokiais atsakymais nėra patenkinti. Jie teisinasi: „Dėl didesnio atlyginimo reikia rūpintis patiems. Valstybė nustato minimalų atlyginimą. Jis vis didinamas. Nuo ateinančių metų vidurio jis sieks 600 litų“.

Su tokiais pasiteisinimais sutikti nelengva. Gydytojai, mokslininkai, mokytojai, negalėdami išlaikyti šeimų, ieškosi papildomų darbų, bėgioja per kelias įstaigas, tarsi para turėtų ne 24, o 36 valandas. Pavargsta, dažnai nebepajėgia kvalifikuotai atlikti tiesioginių pareigų. Tiesa, nuo rugsėjo buvo pabandyta sureguliuoti pedagogų darbo krūvį, padidinti atlyginimus. Tačiau, kaip teko girdėti, tokio padidinimo net neužtenka padengti gerokai išaugusias kelionės išlaidas iki mokyklos. Socialiniams pedagogams atlyginimai net sumažėjo. Grasinama streikais, kai kurie mokytojai pakėlė sparnus į užsienį. Tad kam reikėjo tokio neapgalvoto, žmones suerzinusio žingsnio?

Dėl emigracijos, kurios mastai žinomi tik apytikriai, daugelyje ūkio sričių ėmė trūkti kvalifikuotos darbo jėgos. Ne vienas darbdavys susiduria su dilema: mokyti vietinius ar įdarbinti bent kiek mokančius dirbti tą ar kitą darbą atvykėlius iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos. Dažniausiai pasirenkamas antrasis variantas, nes jis pigiausias. Tačiau tai tik momentinis problemos sprendimas. Pasekmės pasirodys vėliau. Prisiminkime nesenus įvykius Prancūzijoje. Kita vertus, išvykėlių iš Lietuvos laukia nežinia. Gal sėkmė, o gal vergija? Žlunga viltys, kad tie, kuriems pasisekė, sugrįš į tėvynę su pinigais ir patirtimi. Pinigus pelningai investuos. Sukurs daug darbo vietų, o patirtį paskleis plačiai. Deja, tokių – tik vienetai. Su jais rengiami pašnekesiai per radiją ir televiziją, apie juos rašo laikraščiai. Gaila, bet šios pastangos daug vaisių neduoda. Sugrįžtančių laimingųjų nedaugėja.

Peršasi nedviprasmiška išvada: globalizacijos iššūkius pirmiausia turi atremti valstybė. Patirtis rodo, kad ten, kur sureguliuotas darbo užmokestis, migracija būna minimali. Emigracija taip pat, nes darbo vietas užima tos šalies piliečiai. Ekonomistai kaip pavyzdį pateikia Slovėniją. Toje šalyje produkcijos pagaminama apie 60 proc. daugiau negu Lietuvoje. Už darbą mokama net tris kartus daugiau. Slovėnams nėra jokio reikalo darbo ieškotis svetur. Jie ir neieško, darbuojasi savo tėvynėje.

Ir dar. Lietuvoje stipriai apmokestinama darbo jėga. Tik Vengrijoje mokama daugiau mokesčių nuo uždarbio.

Esame linkę užjausti ūkininkus, kad jie neranda darbininkų, nors bedarbių aplinkui – nors vežimu vežk. Tačiau išklausykime ir kitą pusę. Ūkininkas už sunkią darbo dieną temoka 10 litų. Sąvartyne neliejant prakaito galima „uždirbti“ tiek pat. Vadinasi, svarbu dirbant uždirbti. Uždirbti tiek, kad galėtum ir pats pragyventi, ir sočius vaikus matyti.

Nesureguliavusi atlyginimų valstybė patenka į uždarą ratą: nuo mažų darbo užmokesčių nedideli ir mokesčiai, nelengvai surenkamas biudžetas, klesti šešėlinė ekonomika, nėra iš ko didinti pensijų, jaučiančios atsakomybę padorios šeimos vengia gimdyti daugiau vaikų, nes nėra tikros, ar galės juos išlaikyti. Taip patenkame į demografinius spąstus.

Be valstybės, yra dar vienas svarbus veiksnys, galintis atremti globalizacijos iššūkius. Tai profsąjungos, esančios arčiausiai tarp darbdavių ir darbininkų, geriausiai žinančios jų problemas, tarpusavio santykius, galinčios daug ką paveikti.

Iki šiol žmonės bijo prarasti darbo vietą, vykdo beatodairiškus darbdavių reikalavimus, dirba viršvalandžius, atlieka net trijų darbininkų darbo užduotis, yra gąsdinami: „Už tavęs stovi dešimt norinčiųjų dirbti. Yra iš ko pasirinkti“. Profsąjungos bando daryti įtaką šiems procesams, aiškina: „Praėjo tie laikai, kai stovėjo dešimt. Dabar nebėra iš ko rinktis. Darbdaviai vertina kiekvieną sąžiningą, kvalifikuotą darbininką. Todėl nesileiskite įbauginami“.

Įmonių pelnas didėja, tačiau uždarbis arba visai nekyla, arba kyla tik nežymiai. Darbdaviai vis tebekalba apie Rusijos krizės pasekmes, nors jos seniai likviduotos. Profsąjungos kelia darbininkų reikalavimus, derasi su darbdaviais. Jos įsitikinusios, kad kapitalo ir visuomenės santykiai turi būti subalansuoti, kad šių santykių reguliavimo modeliu turi būti socialinis ir pilietinis valstybės valdžios ir visuomenės atstovų dialogas.

Lietuvos profsąjungos jau prieš dešimt metų sukūrė socialinio dialogo sistemą, veikia Trišalė taryba, specializuotos nacionalinės trišalės tarybos ir komisijos. Veikia ir kuriasi regioninės trišalės tarybos. Didesnėse įmonėse yra įsteigti dvišaliai darbuotojų saugos ir sveikatos komitetai. Įmanoma darbdaviams ir darbuotojams susitarti dėl darbo sąlygų.

Tai daugiau teorija.Patirtis rodo ką kita. Pastebėta, kad daugelyje įmonių nevyksta socialinis dialogas, nesudarytos kolektyvinės sutartys. Valdžia neremia profesinių sąjungų veiklos, todėl darbdaviai įžūliai sako darbuotojams: „Kam jums tos profsąjungos? Dirbate, gaunate atlyginimą. Geriau kurkite Darbo tarybas“. Daug kas net nežino, kas tos Darbo tarybos.

Lietuvos profesinės sąjungos – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (pirmininkas A.Černiauskas), Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ (viceprezidentas P.Grėbliauskas), Lietuvos darbo federacija (pirmininkas V.Puskepalis) ir neasocijuotos profesinės sąjungos lapkričio pabaigoje Vilniuje surengė konferenciją „Globalizacijos įtaka ir darbuotojų atstovavimas, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą“. Konferencijoje išreikštas visų profsąjungų veiklos solidarumas, numatoma sukurti vieną nacionalinę profesinių sąjungų organizaciją. Tam žingsniui skatino Tarptautinių laisvųjų profesinių sąjungų konfederacijos koordinatorius Centrinei ir Rytų Europai H.Cambier. Jis sakė: „Globalizacija – mūsų gyvenimo realybė. Turime ją ne tik priimti, bet ir sureguliuoti. Nesureguliuotos globalizacijos reikia bijoti, nes tuomet ekonomika netarnaus žmonėms. Profesinės sąjungos perauga nacionalinį lygmenį, jos tampa tarptautinėmis, galinčiomis keisti ekonominę strategiją, Pasaulio banko politiką ir kt. Profesinių sąjungų judėjimas turi jungtis ir stiprėti. Visi turime dirbti kartu ir ginti prigimtines žmonių teises. Mes jus palaikysime“. Ačiū jam už padrąsinimą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija