„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. gruodžio 28 d., Nr. 23 (116)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kremliaus ir „Gazprom“ čiuptuvai

Prieš Kalėdas Ukrainos ministras pirmininkas J.Jenachurovas atskrido į Maskvą pabandyti derėtis su Rusijos premjeru M.Fradkovu dėl tiekiamų į Ukrainą rusiškų dujų kainos. Iš pradžių „Gazprom“ vadovai pranešė, kad ketina padidinti Kijevui dujų kainą iki 160 dolerių už 1000 kubinių metrų, vėliau jau pakėlė ją iki 230 dolerių. Ta proga kai kurie Rusijos politikai ir Dūmos deputatai akcentavo, jog „dargi pribaltams“ dujų kaina nuo Naujųjų metų išaugs iki 125 dolerių už 1000 kubinių metrų, o štai broliams slavams uždėjo visu šimtu ir net daugiau. Todėl jie klausė, kodėl gi „Gazprom“ monopolisto rūstybė griuvo ant Ukrainos. Kaip tai paaiškinti paprastiems Ukrainos piliečiams, kurių esą dauguma nebalsavo už prezidentą Viktorą Juščenką. Atsakoma paprastai. Taip, Jaltos ar Charkovo rusai ir surusėję ukrainiečiai nebalsavo už V.Juščenką, tačiau reikia nubausti Ukrainos prezidentą už tai, kad jis žlugdo Vieningą ekonominę erdvę, t.y. Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano ir Ukrainos sąjungą, nori įstumti Ukrainą į NATO, todėl reikia padaryti taip, kad per kovo mėnesį įvyksiančius Ukrainos Aukščiausiosios Rados (parlamento) rinkimus ukrainiečiai balsuotų už prorusiškas partijas. Dar labiau supykdė Kremlių nesenas V.Juščenkos pareiškimas po jo susitikimo su Gruzijos prezidentu M.Saakašviliu. „NVS, kaip organizacija, neturi Ukrainai jokios reikšmės“, – pareiškė V.Juščenka. O Rusijos prezidentas V.Putinas aiškino, kad Rusija, pigiai parduodama dujas Ukrainai, prarado 4,5 milijardo dolerių. Tai beveik tiek pat, kiek Rusija 2006 metais skirs visiems nacionaliniams projektams kartu sudėjus. Federacijos taryboje apžvelgdamas 2005 metų rezultatus, V.Putinas pabrėžė, jog pagrindinis Rusijos strateginis tikslas – tapti galingiausia pasaulyje energetine galybe. Todėl energetinių resursų – naftos ir dujų – kainos bus vienas iš veiksnių sukuriant tą galybę. Tačiau giriantis savo neišsenkamais dujų resursais nei V.Putinas, nei „Gazprom“ monopolijos vadovai nemini vieno dalyko: pati Rusija yra dujofikuota tiktai 52-53 proc. Paprasčiau kalbant, pusė Rusijos. Tačiau tai vidutiniai skaičiai visos Rusijos mastu. Pavyzdžiui, Kemerovo srityje dujomis naudojasi tik 14,5 proc. vartotojų, Kurgano – 15 proc., Kirovo – 26 proc., Tiumenės – apie 27 proc. Trys ketvirtadaliai Rusijos kaimo gyventojų šildo savo namus ir gaminasi maistą malkomis. Tai, anot Rusijos publicisto Aleksandro Kolesničenkos, yra pirmykštės bendruomenės lygis.

Dabar „Gazprom“ vadovai pareiškė, jog po smarkaus dujų kainų pakėlimo jie vykdys V.Putino įpareigojimą per artimiausius trejus metus Rusijai dujofikuoti skirti vieną milijardą dolerių. Mažiau negu kukli sumelė, žinant Rusijos platybes.

Štai kaip, „Gazprom“ duomenimis, nuo 2006 m. sausio 1 d. didės dujų kaina buvusioms sovietinėms respublikoms: už tūkstantį kub. m dujų (doleriais).

Šalis                           Ankstesnė ir naujoji kaina

Armėnija         56	    110
Baltarusija      48	    48
Gruzija          68	    110
Moldova          80	    160
Baltijos šalys   80	  120 - 125
Ukraina          50	   iki 230

Vienas Dūmos deputatas klausė: „Kaip čia yra: su ukrainiečiais kaunamės dėl dujų kainų, o štai tiems patiems baltarusiams pusvelčiui atiduodame savo nacionalinį turtą. Nejaugi nesuprantama, kad draugystės negalima nupirkti už pinigus?“ Į tai buvo atsakyta Kremliui artimo analitiko, visada pateikiančio aukščiausiųjų Rusijos valdančiųjų mintis, Michailo Leontjevo žodžiais, kuriuos turėtų įsidėmėti visi, kurie dar turi kokių nors iliuzijų Maskvos atžvilgiu.

M.Leontjevas išdėstė; „Esmė ne ta, jog draugystės nenupirksi už pinigus, bet tai, kad draugams reikia padėti, o priešams – jokiu būdu. Ukrainą galima sugrąžinti į bendrą ekonominę erdvę su Rusija, ko trokšta dauguma jos gyventojų. Tiktai reikia padėti broliams slavams atsikratyti to „oranžinio“ maro. O atsikratyti to maro galima labai paprastai – atsisakyti jo finansavimo. Žinokite, tai kaip ir šeimoje: jeigu vienas paduoda į teismą skyryboms, tai jis neturi teisės reikalauti, kad kita pusė jį išlaikytų. Rusijos išgyvenimas ir saugumas priklauso nuo jos integracijos su visa posovietine erdve. Su tais, kurie yra mūsų kaimynai. Mūsų šalis tą ir daro. Ukraina, mokėdama po 230 dolerių už tūkstantį kub. m dujų, neišgyvens. Gali kilti klausimas: ar mes norime ją pasmaugti? Žinoma, ne. Paprasčiausiai jie (ukrainiečiai ir visi kiti – red.) privalo suprasti, jog vienintelis būdas jiems išgyventi yra būti kartu su Rusija“.

Taigi naujosios okupacijos planas parengtas ir vykdomas. Tik labai gaila, jog to vis dar nenori suprasti kai kurių buvusios imperijos šalių vadovai. O gal supranta, bet ką padarysi, jeigu kolaborantiškas paklusnumas įaugęs į jų kraują. Nuo pat pionieriško amžiaus.

O kai dėl Ukrainos smaugimo dujine kilpa, tai nuo sausio 1-osios tas smaugimas gal dar ir neprasidės. Dienraščio „Komsomolskaja pravda“, tapusio vienu pagrindinių Kremliaus ruporų, vedantysis politikos apžvalgininkas Michailas Deliaginas paskelbė įdomų variantą. Esą jeigu Ukraina atsisakys arba nesugebės mokėti po 230 dolerių už 1000 kub. m dujų, tai būtų galima jai tiekti dujas senomis kainomis dar dešimt metų. Tačiau tiktai… mainais už Krymo pusiasalį arba bent jau Sevastopolį, atiduodant juos Rusijai.

Beje, pagrindiniu 2005-ųjų NVS įvykiu Rusijos informacijos agentūra „Novosti“ pavadino „Gazprom“ dujų kainų žymų pakėlimą NVS šalims ir Baltijos valstybėms. Antruoju svarbiausiu įvykiu vertinamas skilimas Ukrainos „oranžinės“ revoliucijos lyderių stovykloje. O Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, apžvelgdamas praėjusių metų įvykius, irgi minėjo Ukrainą. Jis atmetė Ukrainos užsienio reikalų ministro D.Tarasiuko pareikštą nuomonę, jog NVS neturi ateities. Pasak S.Lavrovo, vyksta atvirkštiniai procesai, nes prie vadinamosios Eurazijos sąjungos, į kurią įeina Rusija, Baltarusija, Tadžikistanas, prisijungė ir Uzbekistanas, o Ukrainos prisijungimas – tiktai laiko klausimas. „Kijevas dabar paėmė trumpą pauzę“, – pažymėjo S.Lavrovas aiškiai turėdamas galvoje, jog ta pauzė baigsis po kovo mėnesį įvyksiančių Aukščiausiosios Rados rinkimų, po kurių į valdžią sugrįš prorusiškos jėgos.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija