„Trečioji jėga“

Ukrainos sukilėlių armija

Andrejus Žukovskis

Andrejus Melnikas, vienas pirmųjų ukrainiečių tautinio išsivadavimo vadų

Tarasas Borovecas, vienas iš USA vadų

Stepanas Bandera, vienas žymiausių Ukrainos kovotojų už nepriklausomybę vadų, sovietinio KGB agento nužudytas 1959 metais

Romanas Šuškevičius (slapyvardis Tarasas Čuprynka), paskutinysis Ukrainos sukilėlių armijos vadas, miręs 1950 metais

USA atsišaukimas

Tautiniai judėjimai Europoje, kilę dėl nepasitenkinimo demokratine santvarka, negebančia susitvarkyti su iškilusiomis ekonominėmis ir socialinėmis problemomis, praėjus truputį daugiau nei dešimtmečiui po Pirmojo pasaulinio karo tapo autoritarinių ir netgi totalitarinių režimų pagrindu kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, kurios turėjo pagrindo reikšti nepasitenkinimą demokratine santvarka. Tose valstybėse, kur tautiniai judėjimai nesugebėjo įsitvirtinti valdžioje, jie vis dėlto išliko gana svarbia jėga, su kuria negalima buvo nesiskaityti. Jų nuolat keliamas pavojus versdavo imtis tiek pokyčių šalyje, tiek ir represijų prieš pačias organizacijas. Bet, nepaisant persekiojimų, jos vis dėlto išliko labai įtakingos iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios ir netgi jo metu.

Kai kuriose valstybėse, tapusiose Molotovo-Ribentropo pakto aukomis, tautiniai judėjimai įgavo visiškai kitokį – ginkluotos kovos su okupantais pobūdį. Šiuo atveju tautinės organizacijos kovojo ne tiek dėl valdžios, kiek dėl savo valstybės išlaisvinimo. Šios organizacijos buvo rimta jėga, su kuria negalėjo nesiskaityti okupantai. Kai kurie bandė jas panaudoti savais tikslais, kai kurie skirdavo milžiniškus resursus toms organizacijoms likviduoti.

Nagrinėdamas Ukrainos nacionalistų organizaciją (UNO) (ukrainietiškai ОУН – ор­ганiзацiя українських на­цiо­­налiстiв) bei jos ginkluotąsias pajėgas – Ukrainos sukilėlių armija (USA), ukrainietiškai – УПА (Ук­раїнська Повстанська aрмія), susidūriau su įvairiapusės ir objektyvios literatūros stoka. Nepaisant to, kad ši organizacija turi labai daug bendra su analogiškomis organizacijomis Lietuvoje, veikusiomis Antrojo pasaulinio karo metu ir kovojusiomis už savojo krašto išlaisvinimą nuo okupantų, lietuviškai informacijos apie šią organizaciją iš viso nėra. Labai keista, jog netgi mokykliniuose vadovėliuose neatspindima kaimyninių ir netgi giminingų tautų (pvz., latvių) kova už savojo krašto nepriklausomybę, nors šių organizacijų veiklos pobūdis buvo gana panašus arba bent jau turėjo panašius tikslus. Susidaro toks įspūdis, jog visų pavergtų tautų tautinės organizacijos susiformavo dėl labai subjektyvių priežasčių ir neturi tarp savęs nieko bendra.

Informacijos, kuria remiuosi rašydamas šį darbą, subjektyvumas, mano nuomone, reikalauja ypač atidžios analizės ir faktų patikrinimo. Nors, kita vertus, dauguma šaltinių yra įtraukti į Ukrainos švietimo ministerijos rekomenduojamų knygų sąrašą, todėl labai tikėtina, jog faktų klastojimo ten nėra. Tam, kad darbas būtų objektyvesnis, remiuosi ir pirminiais šaltiniais, tiesioginių Ukrainos tautinės organizacijos priešų atsiliepimais.

Nesistengsiu lyginti arba ieškoti bendrų bruožų tarp Ukrainos ir Lietuvos partizanų. Tikiuosi, skaitytojas juos atras pats. Pagrindinis mano tikslas – bandymas atskleisti pačios Ukrainos nacionalistų organizacijos ginkluotųjų pajėgų pobūdį ir funkcijas bei išsklaidyti kai kuriuos sovietiniais laikais suformuotus mitus apie jos lyderius (pvz., S.Banderą). Na, ir žinoma, užpildyti trūkstamos informacijos vakuumą.

Sukilėlių armijos priešistorė ir susikūrimas

Ukrainiečių tautinė organizacija faktiškai buvo įkurta 1929 metais Vienoje pirmojo Ukrainos tautinio kongreso metu. Būtent tada buvo suformuoti šios organizacijos ideologiniai pagrindai ir pagrindiniai tikslai. Praėjusio amžiaus IV dešimtmetyje ši organizacija ypač aktyviai reiškėsi Lenkijai priklausančioje Vakarų Ukrainoje. Tuo metu ši organizacija surengė nemažai teroro aktų. Pavyzdžiui, 1930 metais buvo padegti lenkų dvarininkų ūkiai, o 1934-aisiais buvo nužudytas Lenkijos vidaus reikalų ministras. 1939-aisiais ukrainiečių tautinės organizacijos vadovu buvo paskirtas A.Melnikas. Tais pačiais metais prasidėjo ir masiniai ukrainiečių tautininkų areštai. Bet ginkluoto ir gerai organizuoto pasipriešinimo valanda dar neišmušė, nors jau buvo susiformavę kai kurie smulkūs ir spontaniški būriai.

Antrasis pasaulinis karas suskaldė ukrainiečių tautą. Dalis jų kovojo raudonosios armijos gretose, dalis bendradarbiavo su naciais, bet buvo ir tokių, kurie kovojo ir su naciais, ir su bolševikais. Būtent ši ukrainiečių dalis ir suformavo karinius ukrainiečių tautinės organizacijos būrius – Ukrainos sukilėlių armiją, veikusią nuo 1942 iki 1952 metų. Beatodairiška, tiesiog kolonijinė vokiečių politika Ukrainos atžvilgiu, kurią kai kurie Reicho veikėjai netgi vadino vokiškąja Indija, sukėlė masinį gyventojų pasipiktinimą. Tuo naudodamasi 1942 metais UNO nusiunčia savo atstovą V. Sidorą į Volynę, kur jis gana operatyviai iš vietinių gyventojų suformuoja ginkluotus būrius.

Ukrainos sukilėlių armijos susikūrimo data iki šiol yra ginčytina. 1941 metais Ukrainos likimą vokiečių okupacijos sąlygomis buvo stengiamasi išspręsti diplomatinėmis priemonėmis, o 1941 m. birželio 30 d. nepriklausomybės paskelbimas nebuvo ginamas jėga. Sukurta Ukrainos nacionalinė taryba buvo išvaikyta. Nors Polesės miškuose ir veikė sukilėlių būriai, puldinėjantys besitraukiančius sovietinius dalinius. Jiems vadovavo, taip pat ir būrius atnaujino Tarasas Borovecas, slapyvardžiu Bulba. Pats jo slapyvardis romantiškai siejamas su Taraso Bulbos vardu. Savo būrius jis vadino Ukrainiečių sukilėlių armija – Polesės Sečė. Kai kraštą okupavo vokiečiai, T.Borovecas ginklus liepė paslėpti, o sukilėliams išsisklaidyti. 1941 m. lapkričio 16 d. jis savo organizaciją formaliai likvidavo. Vėliau su juo bandė tartis įvairios jėgos, bet nesėkmingai.

Pirmasis oficialus USA būrys buvo suformuotas 1942 m. spalio 14 d., nuo tada prasidėjo kova su ginkluotomis gaujomis, trukdančiomis vieningai kovai prieš okupantus, tiek vokiečius, tiek ir rusus. Šiam būriui vadovavo Sergejus Kačinskis, slapyvardžiu Ostapas. Netiesioginė USA sukūrimo priežastis buvo vokiečių teroras Ukrainos gyventojų atžvilgiu, kuris nuo 1942 metų buvo sistemingas. Rekvizuojami maisto produktai, jaunimas siunčiamas darbams į Vokietiją, masinės žudynės tapo neapykantos priešui priežastimi.

Į USA būrius įėjo dalis išformuotos ukrainiečių policijos, o 1943-1944 metų sandūroje USA gretose kovėsi 40 tūkst. žmonių.

USA organizacija

Ši organizacija, kitaip nei kiti ginkluoti būriai, kovojantys Ukrainos teritorijoje, turėjo ryškią kariškai sutvarkytą struktūrą. Nors ji ir, kitaip nei pasipriešinimo organizacijos Lenkijoje ar Čekijoje bei komunistų partizanai, negaudavo paramos iš kitų valstybių, vis dėlto sugebėjo net dvylika metų kovoti ir išlikti toje kovoje.

Tai buvo labiau tarpnacionalinė armija, suvienijusi įvairiausias partines ir politines koncepcijas. Nors Ukrainiečių sukilėlių armija nuo pat savo pradžios buvo stipriai susijusi su ukrainiečių tautine organizacija. Pagrindinė USA užduotis buvo ukrainiečių tautybės gyventojų apsauga.

Pati USA buvo sudaryta iš keturių struktūrinių vienetų: USA – rytai, USA – vakarai, USA – pietūs ir USA – šiaurė. Kiekvienas toks struktūrinis vienetas buvo dalijamas į karines apskritis, o pastarosios – į taktinius padalinius. Smulkiausias vienetas – šimtinė – buvo sudaryta iš 130-200 karių. Kiekvienas narys turėjo slapyvardį – tam, kad būtų išvengta artimųjų persekiojimo ir jų represijų.

Pagrindinius USA postus užimantys žmonės tuo pat metu užimdavo vadovaujančius postus ir ukrainiečių tautinėse organizacijoje. Jie vadovaudavo vienu metu ir žvalgybai, ir ginkluotųjų dalinių aprūpinimui maisto produktais. Be karinio suskirstymo, visa Ukrainos teritorija buvo padalyta ir į administracines apskritis bei valdžios struktūras, kurioms turėdavo paklusti kariniai daliniai. Organizacinės struktūros viršūnėje buvo vyriausioji valdyba, o jai paklusdavo USA štabo šefas.

Politinė armijos struktūra ir ideologija

Politinė USA platforma, besibazuojanti tautinės ideologijos pagrindu, skelbė savarankiškos valstybės, liaudies demokratijos ir tautų lygiateisiškumo šūkius. Tačiau jos struktūra buvo autoritarinė, o ideologija rėmėsi integraliuoju nacionalizmu. Kai vokiečiai ėmė patirti nesėkmes Rytų fronte, ukrainiečiai sušaukė didįjį Ukrainos nacionalistų organizacijos susirinkimą. Šiame susirinkime buvo nuspręsta pradėti kurti valstybines valdžios struktūras.

Visi tuometiniai Ukrainos valstybės atkūrimo projektai buvo susiję tik su ukrainiečių tautybės žmonėmis. Nevienareikšmis buvo požiūris ir į kitas tautas, ypač lenkus ir žydus. Lenkai visų pirma buvo traktuojami kaip okupantai, vėl siekę užgrobti etnines ukrainiečių žemes. Volynėje ir rytų Galicijoje USA netgi vykdė vadinamąsias depolonizacijos akcijas, kurių metu buvo žudomi visi lenkai. Su žydais santykiai buvo dar sudėtingesni. Pradiniame karo etape nacistinės Vokietijos politika žydų atžvilgiu buvo ne tik toleruojama, bet netgi aktyviai palaikoma. Būdavo netgi taip, jog atskiri daliniai dalyvaudavo žydų genocide. Bet vėliau situacija ėmė keistis, žydai dalyvaudavo ukrainiečių išsivaduojamajame judėjime, dažniausiai dirbdami gydytojais. Žinoma nemažai atvejų, kai Ukrainos sukilėlių armijos padaliniai išlaisvindavo pasmerktus mirčiai žydus, suteikdavo jiems prieglobstį savo teritorijoje.

Sovietinėje istoriografijoje labai dažnai kaip „ukrainietiško nacionalizmo„ pavyzdys yra pateikiama ukrainiečių SS divizija „Galicija„. Bet juk tokių junginių nacistinės Vokietijos gretose buvo be galo daug. Tuo metu vienokia ar kitokia forma su naciais bendradarbiavo daugiau kaip pusė milijono rusų, 71 tūkst. latvių, 20 tūkst. lietuvių ir netgi 10 tūkst. baltarusių.

Divizija „Galicija“ buvo pradėta kurti 1943 metais, kai vokiečiai pajautė artėjančios nesėkmės pavojų. Ji buvo kuriama tuo pretekstu, kad Ukraina privalo turėti savo reguliarią kariuomenę, laikinai paklusnią vokiečiams, kuri galėtų vėliau karo tarp JAV ir Rusijos atveju kovoti už Ukrainos nepriklausomybę. Bet vokiečiai vis labiau silpo ir todėl panaudojo šią diviziją 1944 m. liepos 27 d. kovojant su raudonosios armijos daliniais. Ten „Galicija“ buvo sumušta, o likę gyvi jos nariai įsiliejo į USA dalinių gretas, nors į „Galicijos“ veiklą dėl ideologinių sumetimų USA vadovybė žiūrėjo negatyviai.

Karo pradžia ir UNO skilimas

Kaip jau minėta, 1939 metų rugpjūčio mėnesį UNO vadovu buvo išrinktas A.Melnikas. Jo išrinkimas buvo susijęs su tuo, kad NKVD agentas nužudė iki tol buvusį UNO vadovą E.Konovalcevą. Bet E.Konovalcevo pasekėjai (A.Melnikas) neturėjo vieningos nuomonės dėl kovos taktikos ir būdų su vokiečiais, kurie pagal Molotovo-Ribentropo paktą okupavo Vakarų Ukrainą. 1940 m. vasario 10 d. iki tol buvęs opozicijoje A.Melnikui Stepanas Bandera sukūrė savo atskirą frakciją bendro judėjimo sudėtyje. Ji buvo daug radikalesnė ir vadinosi UNO „B“ arba UNO „R“ (revoliucinė). A. Melniko organizacija pasivadino UNO „M“.

1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, būtent tada ukrainiečių tautinė organizacija pabandė suvaidinti „trečiosios jėgos“ vaidmenį ir atkurti Ukrainos nepriklausomybę. Po nesėkmingo bandymo prieštaravimai tarp S.Banderos ir A.Melniko dar labiau paaštrėjo. A.Melniko šalininkai, tikėdamiesi, kad vokiečiai atsižvelgs į ukrainiečių interesus, atvirai bendradarbiavo su šiuo režimu ir netgi tapo jo pagalbine jėga okupuotose žemėse. Ne be jų įtakos, buvo sukurta ir SS divizija „Galicija“, iki šiol tebesanti vadinamojo ukrainietiško nacionalizmo pavyzdžiu.

S.Banderos šalininkai kartu su savo vadovu supratę, jog vokiečiai Ukrainą traktuoja kaip koloniją, nuo pat karo pradžios sudarė jai griežtą opoziciją ir pasitraukė į pogrindį. Jie taip pat pradėjo kurti ir savo atskiras ginkluotąsias pajėgas, skirtas kovai su okupantais, jau minėtąją USA. Viename iš S.Banderos šalininkų atsišaukimų buvo sakoma: „Mes kovojame už Ukrainos valstybę, o ne už svetimą imperializmą. Mes privalome tausoti savo jėgas, nes tikime, kad karas galutinėje savo fazėje suteiks mums nepriklausomybę“. Vokiečiai savo propagandoje netgi vadino jį raudonųjų partizanų parankiniu, o beveik visą karą praleidęs Zaksenhauzeno koncentracijos stovykloje ir galiausiai sušaudytas, visuomenėje, kad ir kaip tai būtų paradoksalu, yra vadinamas nacių talkininku.

USA vadovai

Taigi vos tik prasidėjus karui vokiečiai, pamatę, jog S.Bandera nesirengia paklusti jų nurodymams (jau vien ką reiškė nepriklausomybės akto paskelbimas neatsiklausus vokiečių!), suėmė jį kartu su šalininkais ir gestapas uždarė juos koncentracijos stovykloje. Šis įvykis kuriam laikui pristabdė S.Banderos šalininkų veiklą. Buvo išformuoti ir iki tol S.Banderos vadovauti kariniai daliniai, sukurti ne be vokiečių žinios. Tai būrys „Nachtigal“ (vadovavo šimtininkas R.Šuchevičius) ir „Roland“ (vadovas šimtininkas R.Jaryj). Po S.Banderos suėmimo, vadovavimą organizacijai perėmė Nikolajus Lebedis, kuris šiose pareigose išbuvo iki 1943 metų.

Šiuo karo etapu A.Melniko šalininkai profesorius V. Kubijovičius ir tuometis Ukrainos kariuomenės šimtininkas D.Palijivas suformavo diviziją „Galicija“, kurios branduolį sudarė kariai, iki tol kovoję Austrijos-Vengrijos pusėje. Dar kiek anksčiau, 1942 m. spalio 14 d., Sergejus Kačinskis suformavo pirmąjį USA būrį, tuo pradėjęs kovą prieš banditų gaujas, taip pat reguliarius rusų, lenkų ir vokiečių kariuomenės dalinius bei partizanų grupuotes. Pats pirmasis USA vadovas buvo D.Klečkivskis, slapyvardžiu Klimas Savuras, o štabo viršininkas – L.Stupnickis, slapyvardžiu Gončarenko. Paskutinysis USA ir su jo atėjimu sukurto vyriausiojo USA vado pareigas einantis ir išbuvęs šiame poste iki savo mirties 1950 metais buvo Romanas Šuchevičius (slapyvardžiai Tarasas Čuprinka, Turas), jis vienu metu vykdė ir UNO „B“ pirmininko funkcijas.

Psichologinės kovos būdai

Žinoma, be karinių funkcijų, USA būriai užsiėmė ir propogandine kova, kas to meto sąlygomis, norint turėti bent minimalios įtakos, buvo neišvengiama. Paskaičiuota, kad per visą USA veiklos etapą į jos įtakos sferą pateko ir buvo morališkai apdorota per 700 tūkst. žmonių. Šias psichologinės kovos akcijas galima suskirstyti į du tipus: ilgalaikes (turinčias ryškų politinį charakterį ir skirtas ukrainiečių tautos gynybai) bei trumpalaikes, dažniausiai nukreiptas prieš priešininko kariuomenę. Propagandinė veikla buvo vykdoma ne tik tarp vietinių gyventojų, bet ir priešo kariuomenėje, taip pat kaimyninių valstybių gyventojų atžvilgiu.

Propagandinės veiklos funkcijoms ir pagrindinei krypčiai apibrėžti buvo išleista speciali instrukcija, reikalaujanti:revoliucinių idėjų ir lozungų platinimo tarp ukrainiečių ir kitų tautų, taip pat tarp skirtingų socialinių sluoksnių; ukrainiečių revoliucinių idėjų apsaugos nuo priešo puldinėjimų; bekompromisės kovos su valstybiniais, politiniais ir ekonominiais priešiškos santvarkos pagrindais; naudingų judėjimui asmenų verbavimo.

Šių instrukcijų vykdymui USA turėjo karininką propagandininką (vadinamąjį VI skyrių) kiekviename valdymo lygyje. Jis visų pirma buvo atsakingas už propagandinių akcijų organizavimą, kurios buvo nukreiptos karinėms USA akcijoms palaikyti. Be propagandininkų, kariniai USA daliniai turėjo ir seniūnus (karininkus), užsiimančius politiniu auklėjimu.

Žinoma, vykdant tokio pobūdžio „psichogines operacijas“ buvo susidurta su sunkumais, pirmiausia techninio pobūdžio. Trūko tipografinės įrangos, popieriaus ir, svarbiausia, kvalifikuoto personalo. Be to, prie šių objektyvių priežasčių prisidėjo ir etninio pobūdžio problemos. Pavyzdžiui, priešiški lenkų ir ukrainiečių santykiai.

Bet vis dėlto pagrindinis propagandos platinimo būdas buvo spausdinti leidiniai: brošiūros, atsišaukimai, laikraščiai, taip pat istoriografijos veikalai, atspindintys UNO- USA kovą už Ukrainos nepriklausomybę. Pogrindinė literatūra buvo labai įvairaus pobūdžio, dažnai atspausta nuo medinių lentelių, naudojant senosios ksilografijos metodus, taip pat tekstai, surinkti spausdinimo mašinėle ar netgi parašyti ranka.

Vis dėlto viena pagrindinių pogrindžio literatūros rūšių išliko atsišaukimai. Jie išsiskyrė nedidele apimtimi, trumpu, aiškiu ir labai emocionaliu tekstu. Atsišaukimai buvo skirstomi į informacinius, aiškinančius žmonėms apie padėtį krašte, pavyzdžiui, „UNO kreipimasis į Ukrainos piliečius“, buvo ir atsišaukimų-dokumentų. Be tekstinių atsišaukimų, buvo ir iliustruotų. Meniniai atsišaukimai visų pirma turėjo paveikti žmogaus jausmus, sužadinti jo patriotizmą. Lankstinukai ir žurnalai labiau paplito pokario laikotarpiu, todėl ypatingos svarbos nebeįgijo.

Bene didžiausią įtaką iš visų propogandinių priemonių turėjo lozungų ir atsišaukimų iškabinimas ant tvorų, namų, gatvėse. Pagal slaptąjį UNO-USA nutarimą, ant visų sienų, griuvėsių, cerkvių ir tvorų reikėjo rašyti šiuos šūkius: „Šalin imperialistų karą!“, „Tegyvuoja Ukrainos sukilėlių armija!“ ir pan. Visa ši propaganda itin veikė raudonarmiečius (ypač ukrainiečių kilmės), kurie apskritai teigiamai žiūrėjo į sukilėlius, žinodami, kad pastarieji jiems nieko nepadarys.

Kreipimusi į kitų valstybių gyventojus buvo stengiamasi sukelti jų patriotinius jausmus, parodyti jų tikslų panašumą ir priešo bendrumą. Yra netgi išlikę ukrainiečių kreipimosi į kitų, tolesnių valstybių tautas, tarp kurių buvo ir lietuviai. Todėl gana keista, kad šis faktas nėra deramai atspindėtas lietuviškoje istoriografijoje.

Vokiečiai, rusai ir lenkai apie sukilėlių armiją

Bene objektyviausias požiūris, išsklaidantis daugelį mitų, yra pirminiai Antrojo pasaulinio karo šaltiniai, kuriuose gausu faktų apie USA veiklą, tuo pačiu ir apie jos įtaką krašto istorijai. Štai vokiečiai rašo, kad jeigu iš pradžių jie buvo sutinkami kaip išlaisvintojai, tai dabar vis dažniau pasigirsta balsų, reikalaujančių Ukrainos nepriklausomybės. Ypač dažnai tokie reikalavimai pasigirsdavo iš S.Banderos šalininkų. Volynėje netgi buvo pradėti rinkti parašai, kad jis būtų išleistas iš koncentracijos stovyklos. Be to, buvo konstatuojama, kad kai tik S.Banderos ir vokiečių administracijos interesai išsiskirdavo, jis imdavo veikti savavaliai. Remiantis šiuo faktu, buvo padaryta išvada, kad USA yra antivokiška ir antivalstybinė organizacija.

Tai, jog USA nebendradarbiavo nė su vienu iš priešininkų, rodo ir komunistų surastas ir kaip „nerealių ir ligotų“ idėjų pavyzdys pateiktas Bulbos kalbos fragmentas, kuriame teigiama: „Jei karą laimės Vokietija – Ukrainoje ims šeimininkauti išprotėjęs gestapas, o ukrainiečių milijonai mirs badu, tremtyje ir akmens skaldyklose. Jeigu karą laimės SSRS ar kokia nors kita nauja Rusija – Ukrainoje vėl ims viešpatauti Maskvos opričnikai ir čekistai. Todėl mums atsiveria vienintelis kelias – kovos už mūsų valstybės nepriklausomybę kelias“. Šiuos žodžius patvirtina ir USA atsisakymas bendradarbiauti su lenkais, kurie (nors ir labai nepatenkinamomis sąlygomis) siūlė pagalbą atkuriant nepriklausomą Ukrainą.

* * *

Ukrainiečių pasiryžimas ir pasiaukojimas savo jėgomis atkurti laisvą ir nepriklausomą valstybę nebuvo įgyvendintas, daugiau nei pusę amžiaus ši kova buvo įvairiausiais būdais žeminama ir rodoma nacionalistinėje šviesoje. Net iki šiol galima išgirsti ir perskaityti prasimanymus apie „išdavikišką ukrainietiško nacionalizmo prigimtį“, apie „kruvinas USA piktadarystes“, apie UNO-USA talkininkavimą vokiečiams. Dažniausiai tai daroma paimant atskirus faktus iš bendro konteksto. Iš tiesų buvo pralietas kraujas, netgi labai daug kraujo. Bet koks karas apsieina be jo? Tačiau kaip buvo pralietas nekaltas kraujas – karo sąlygomis niekas nemąsto. Teroras gimdo terorą. Žiaurumas, kylantis iš vienos pusės, gimdo žiaurumą iš kitos.

Norėčiau tikėti, kad ateityje lietuviškoji ne tik spauda, bet ir mokslinė literatūra skirs daugiau dėmesio šiai problemai ir ją pasistengs atspindėti kuo objektyviau.

© 2005 "XXI amžius"