Pasyvumo vaisiai
Petras KATINAS
Visas pasaulis, pirmiausia Europa, su nerimu stebėjo
Rusijos ir Ukrainos konfliktą dėl Gazprom tiekiamų dujų kainos
padidinimo beveik penkis kartus. Po labai ilgų ir sunkių derybų
pagaliau buvo rastas kompromisas, o dėl dujų kainos tame susitarime
taip ir liko tiek daug painiavos, kad net Gazprom vadovai nesugebėjo
visiems suprantamai paaiškinti tos labai sudėtingos formulės. Tačiau
šis konfliktas, tiksliau, grubiausias Maskvos spaudimas nenorinčiai
paklusti Ukrainai, atrodo, pagaliau privers atmerkti akis tiems
Europos politikams, kurie pasiskelbė Rusijos prezidento V.Putino
draugais ir bičiuliais ir netgi įžiūrėjo, kad Rusija eina demokratijos
keliu. Demokratinis pasaulis vėl prisiminė pernai V.Putino paskelbtą
Rusijos politikos strategiją per energetiką ir jos išteklių tiekimą
pajungti pirmiausia Europą. Ir reikia pripažinti, jog Maskvai tai
neblogai sekėsi. Bent jau iki šiol. Juk buvęs Vokietijos kancleris
Gerhardas Šrioderis ir populiarumą savo šalyje sparčiai prarandantis
Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas faktiškai tapo pagrindiniais
Rusijos lobistais ne tiktai Europos Sąjungoje. Ir štai dabar, sprendžiant
iš didžiausių ir įtakingiausių Europos laikraščių straipsnių bei
komentarų, senasis žemynas pradeda ateiti į protą. Čia įdomiausi
Prancūzijos laikraščių komentarai, netiesiogiai nukreipti ir į prezidentą
Ž.Širaką, kurio prorusiška politika jau pernelyg akivaizdi. Įtakingas
Prancūzijos verslo sluoksnių nuomonę atspindintis dienraštis La
Tribune rašo: V.Putino nurodymai panaudoti ekonominės valdžios
instrumentus ir pasiųsti tankus kieno nors nelojalumui nuslopinti,
kaip tai buvo sovietmečiu, mažai kuo skiriasi. Kaip kadaise panaudojusi
tankus Budapešte ir Prahoje, šiandien Putino Rusija naudoja ekonominį
ginklą lygiai taip pat nesilaikydama jokių principų, kad parklupdytų
ant kelių tuos, kurie atsisako būti lojalūs. O kiti Prancūzijos
dienraščiai kaltina V.Putiną tuo, kad jis pavertė prekybą politiniu
ginklu. Didžiosios Britanijos laikraščiai, konkrečiai, The Independent
teigia, kad Rusijos išpuolis prieš Ukrainą labai jau dvelkia pavojumi
ir nestabilumu ne tiktai Europoje, bet ir visame pasaulyje. Prancūzų
Liberation sudėjo visus taškus paskelbęs, kad Europa smarkiai
klydo, kai galvojo, jog, subyrėjus Sovietų Sąjungai, baigėsi šaltasis
karas. Austrijos, nuo sausio 1-osios pradėjusios pirmininkauti
Europos Sąjungai, dienraštis Die Presse priverstas konstatuoti,
jog neįmanoma mokyti Rusiją demokratijos, jeigu priklausai nuo jos
naftos ir dujų.
Jeigu jau taip pesimistiškai samprotaujama Vakarų
Europoje, tai ką kalbėti apie Rusijos kaimynus, ypač buvusias sovietines
respublikas ir Varšuvos bloko šalis. Beje, apie visa tai, ką dabar
ėmė rašyti Vakarų laikraščiai ir kalbėti politikai, jau seniai nuolat
kartojo mūsų europarlamentaras prof. V.Landsbergis. Už tokias savo
kalbas jis buvo nuolat apšaukiamas rusofobu bei panašiais epitetais.
Dabar gi ne kas kitas, o vienas didžiausių rusofilų, jau nekalbant
apie jo koalicijos partnerius V.Uspaskichą ir K.Prunskienę, premjeras
A.Brazauskas prakalbo apie ekonominį saugumą ir netgi užsiminė apie
dujų saugyklų statybą. Tačiau kur jis buvo anksčiau? Juk jau seniai
specialistai kalbėjo apie tą problemą, netgi užsakė vokiečių specialistams
tyrimus ir nepigiai sumokėjo už juos, kokioje Lietuvos vietoje būtų
galima pastatyti tas dujų saugyklas. Buvo sakoma, jog tai labai
brangus malonumas, reikia pasitikėti patikimu rusišku dujų tiekėju
Gazprom. Dabar Premjeras jau kalba, jog galbūt būtų galima pasinaudoti
Latvijoje esančiomis dujų saugyklomis. Tačiau jos beveik užpildytos,
ir jeigu pavyktų susitarti su Ryga, tai 1000 kubinių metrų dujų
saugojimas atsieitų apie 10 eurų. Lietuvos dujų asociacijos prezidento
R.Paliuko vertinimu, Lietuvai reikėtų sukaupti atsargai mažiausiai
pusę milijardo kubinių metrų dujų. Tokio jų kiekio pakaktų 90-iai
dienų. O dujų saugyklų statyba labai brangi ir gali kainuoti apie
155 milijonų eurų. Be abejo, tokios statybos atveju neišvengiamai
pabrangtų dujų kainos vartotojams. Tačiau už saugumą mokėti reikia.
Ir nepigiai. Pagaliau Lietuvos Vyriausybė tiesiog privalo skubiai
parengti priemonių ir veiksmų planą, kaip elgtis panašiais atvejais,
kaip tai atsitiko su Ukraina. Beje, praėjusią savaitę Briuselyje
susirinkę visų Europos Sąjungos valstybių energetikos specialistai
faktiškai net nebandė kalbėti apie alternatyvą Rusijos dujoms. Paguodžia
nebent tai, kad ES įpareigojo visas šalis iki gegužės parengti konkrečių
veiksmų planą panašiems Rusijos išsidirbinėjimų atvejams. Tad pagaliau
ir Briuselio biurokratai ėmė suprasti, kad Maskva bet kada gali
pakartoti Ukrainos variantą ir kitų ES šalių atžvilgiu.
Kol mūsų Premjeras mąsto apie tinkamų geologinių
struktūrų, kuriose būtų galima įrengti dujų saugyklas, paiešką,
darbiečiai, kurių vadas V.Uspaskichas neslepia savo meilės Rusijos
Gazprom, sugalvojo iš naujo svarstyti Gamtinių dujų įstatymo pataisas,
kurios turėtų lyg ir apriboti dujų tiekėjų tarpininkų pelnus. Premjeras
netgi įsižeidė, kad šis klausimas keliamas be Vyriausybės žinios.
Tačiau kas ne kas, o V.Uspaskicho įpėdinis ūkio ministras K.Daukšys
žino, ką daro. Aišku, prisidengiant kilniais tikslais. Darbiečiai
aiškina, kad, priėmus V.Uspaskicho sugalvotas gamtinių dujų įstatymo
pataisas, dujos atpigs visiems vartotojams. Tačiau, daugumos specialistų
nuomone, įvyktų atvirkščiai dujos dar labiau pabrangtų.
Bet grįžkime prie dujų saugyklų statybos. Kiek
žinoma, ir Europos Sąjungoje buvo kalbama tuo klausimu, o 2007-2013
metų biudžete yra numatyta Lietuvai skirti lėšų dujų saugykloms
finansuoti. Tačiau kas imsis iniciatyvos? O gal, siekiant išlaikyti
koalicijos stabilumą neerzinti darbiečių, viskas kalbomis ir baigsis?
Kaip jau ne kartą yra buvę. Kad ir kaip kalbėtume, aišku, jog Maskva
ir toliau manipuliuos savo energetikos resursais ir iš naftos dolerių
išpampusio biudžeto negailėdama atseikės milijonus prorusiškoms
jėgoms. Ypač artimiausių kaimynų šalyse.
Nežinia, ką dabar galvoja Didžiojo aštuoneto
G-8 šalių JAV, Japonijos, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios
Britanijos, Italijos ir Kanados vadovai, pakvietę Rusiją į savo
kompaniją teigdami, kad šiame labiausiai išsivysčiusių ir turtingiausių
valstybių klube mokys Rusiją ir jos vadovus
demokratijos. Nesvarbu,
kad V.Putinas, dar prieš Rusijai tampant G-8 nare, iš anksto pareiškė,
jog tokios demokratijos, kokia yra senų demokratinių tradicijų Vakarų
valstybėse, Rusijoje būti negali. Esą tokia yra Rusijos specifika,
susiklosčiusi per ilgus amžius. V.Putinui pritariantys filosofuojantys
viešųjų ryšių specialistai išmąstė, kad rusas iš prigimties turi
kažkokią ypatingą rusišką sielą (russkaja duša) ir todėl jis visiškai
netrokšta jokios demokratijos. Jis įpratęs klausyti vado ar vadų.
Nesvarbu, kokio caro ar SSKP genseko.
Nuo šių metų pradžios Rusija, t.y. prezidentas
V.Putinas, pirmininkauja Didžiajam aštuonetui. Bus išties įdomu
stebėti, kaip Vakarų demokratijos stulpai, konkrečiai, JAV prezidentas
Džordžas Bušas, klausysis V.Putino išvedžiojimų. Kad ir apie jo
paskelbtą energetinį viešpatavimą pasaulyje. Beje, ne vienas G-8
šalies vadovas į kritiką, kodėl faktiškai ekonomiškai atsilikusi
Rusija buvo pakviesta į šį prestižinį klubą, atsakė labai paprastai.
Pasirodo, kitos išeities nebuvo, nes Rusija turi ne tik milžiniškus
naftos ir dujų resursus, bet ir galingą branduolinį potencialą.
Tokiais teiginiais labai daug kas pasakyta.
Tad ko gi Lietuva gali laukti artimiausiu metu
iš neprognozuojamos Rusijos? Yra įvairių nuomonių. Valdančioji grupuotė,
ypač jos vadovai, Seimo nariai nepaliauja kalbėti, kad Rusija dabar
jau visiškai kita, niekam negrasina ir t.t. Neaišku, kam skirtos
tokios šnekos. Akivaizdu, kad savo imperinių ambicijų, pirmiausia
posovietinėje erdvėje, Kremlius neatsisakė ir atsisakyti neketina.
Tą puikiai matome parceliuojant Moldovą, Gruziją, aiškias užuominas
Ukrainai apie galimą teisėtą Krymo susigrąžinimą, netgi Ukrainos
padalijimą į Rytų ir Vakarų Ukrainą. Pagaliau vėl į vieną kumštį
paimtas Maskvos propagandinis aparatas, nepaliaujantis šmeižti ir
niekinti Baltijos valstybių. Tiesa, daugiausia kliūva Latvijai ir
Estijai. Lietuva kol kas palikta užsigardžiavimui. Net apie Vilniaus
ir Klaipėdos kraštų nepriklausymą Lietuvai dabar kalbama mažiau.
Tačiau ši tema vis pasigirsta šovinistinėje ir imperinėje žiniasklaidoje.
Nėra abejonės, kad, laikui bėgant, šis klausimas vėl bus eskaluojamas.
Kol kas Maskva įdėmiai stebi, kaip susiklostys politinė situacija
Lietuvoje. Jau iš anksto džiūgaujama, kad artimiausius rinkimus
Lietuvoje laimės darbiečiai. Deja, tai ne tuščios viltys. Todėl
Maskvoje piktdžiūgaujama, pasigriebus pačių mūsų sociologinių apklausų
duomenis, kad Lietuvoje sovietinės, t.y. rusiškos, tvarkos ilgisi
daugiau žmonių, nei pasitiki nepriklausoma valstybe. Apie netolimą
revanšą neseniai per Maskvos radijo stotį Golos Rossiji kalbėjo
arši Baltijos valstybių nepriklausomybės priešė, Latvijoje išrinkta
europarlamentarė T.Ždanok.
Jos žodžiais tariant, Rusijos mylėtojai Europarlamente
sukūrė savo grupę, netgi Rusijos partiją, o Pribaltikos rusai
dar parodys, ką gali. Ir to laukti, pasak šios rusų šovinistės,
ilgai neteks.
© 2006 XXI amžius
|