Naujametė Kremliaus „dovanėlė“

Sausio 4 dieną Europos Sąjungos vadovybė sušaukė visų 25 ES valstybių energetikos pareigūnų susitikimą, kuriame buvo sprendžiama, ką daryti dėl Rusijos spaudimo Ukrainai, mat Rusija ketino smarkiai padidinti jai dujų kainas nuo 2006 m. sausio 1 d. Rusijos prezidentas, paskutinę 2005 metų dieną kalbėdamas per televiziją, pareiškė, kad Maskva sutinka tiekti dujas Ukrainai dar tris mėnesius sena kaina, t.y. po 50 JAV dolerių už 1000 kubinių metrų dujų, tačiau,jiems praėjus, dujų kaina bus padidinta penkis kartus – iki 230 dolerių. V.Putinas dėjosi „broliškosios slavų tautos“ draugu ir teigė, jog nenori skriausti brolių slavų, kurie vis tiek anksčiau ar vėliau susijungs. Kijevas atmetė šį V.Putino pasiūlymą ir kaltino Maskvą sulaužius ankstesnius susitarimus dėl dujų tiekimo ir kainos už jas. Atvykusio į Maskvą Ukrainos premjero J.Jenachurovo derybos su Rusijos vadovais nedavė jokių rezultatų.

Tuo tarpu „Gazprom“ dispečeriai, kaip rašo Rusijos spauda, gavę komandą iš savo viršininko A.Milerio, paskutinėmis praėjusių metų dienomis jau treniravosi spaudydami mygtukus, kurie iki šiol buvo uždengti stikliniais gaubtais. Kaip rašo žinomas rusų publicistas Aleksandras Kolesničenka, vaizdas priminė kadrus iš filmo apie strateginių balistinių raketų paleidimo pratybas. O sausio 1 dienos rytą jau vyko ne pratybos, o tikri karo veiksmai. „Gazprom“ ėmė po truputį mažinti dujų spaudimą dujotiekyje į Ukrainą. Ukrainos vadovai kreipėsi į Vakarų valstybes ieškodami užtarimo dėl Maskvos savivaliavimo. Premjeras J.Jenachurovas už uždarų durų susitiko su didžiausių Europos valstybių ir JAV ambasadoriais. Tuo tarpu Maskvoje prie Ukrainos ambasados profašistinių ir nacionalistinių organizacijų žaliūkai marširavo su daugybe aiškiai kažkur parengtų, iš anksto išspausdintų plakatų, skelbiančių: „Dujos – mūsų užmokestis už tavo NATO“ („Gaz – naša plata za tvojo NATO“). O Maskvoje labai populiarus tapo politinis anekdotas – kalambūras, atspindintis labai įtemptus Maskvos ir Kijevo santykius.

„2006 metų sausis. Premjeras M.Fradkovas uždusęs įbėga į prezidento V.Putino kabinetą ir sako:

– Vladimirai Vladimirovičiau, nepaprastai svarbus reikalas. Labai padidėjo tarptautinė įtampa – Europa šąla be dujų. Ką darysime? – Pasiųskite jiems oranžinių šalikėlių partiją, kad susišildytų“

Šis anekdotas iš tiesų atspindi realią situacija. Juk per Ukrainos teritoriją eina Rusijos dujotiekis į Europą, kuri iš tiesų labai sunerimusi. Ypač baiminasi Čekija ir Slovakija, gaunančios per šį dujotiekį 80 proc. joms reikalingų dujų. Savo ruožtu Rusijos oficialūs asmenys pareiškė, kad ukrainiečiai vagia dujas, tiekiamas per šį dujotiekį. Be to, Maskvoje sukeltas didelis triukšmas ne tik dėl premjero J.Jechanurovo derybų su Vakarų šalių ambasadoriais, bet ir dėl prezidento Viktoro Juščenkos susitikimo su į Kijevą neva slapta atvykusiu JAV Centrinės žvalgybos valdybos vadovu Porteriu Gosu. Oficialaus šio susitikimo komunikato nebuvo paskelbta, tačiau iškart pasipylė Maskvos ir Ukrainos prorusiškos opozicijos kaltinimai, jog Ukrainos prezidentas ir JAV CŽV direktorius rezgė kažkokias intrigas ir provokacijas prieš Rusiją. Pats V.Juščenka pareiškė, kad su svečiu iš Vašingtono buvo svarstomi saugumo užtikrinimo klausimai, būtent abiejų šalių saugumo tarnybų glaudesnis bendradarbiavimas bei Ukrainos vaidmuo bandant sureguliuoti Padniestrės konfliktą.

JAV Valstybės departamento pareiškime dėl dujų tiekimo nutraukimo skelbiama, jog Vašingtonas nerimauja, kad Maskva „galbūt“ naudojasi ekonominiais svertais, darydama politinį spaudimą Kijevui. Bet juk tas politinis šantažas ir spaudimas turėtų būti visiems puikiai matomas be jokių diplomatinių „galbūt“. Bet ir šis gana švelnus ir diplomatiškas JAV Valstybės departamento išreikštas susirūpinimas sulaukė piktos Kremliaus reakcijos. Pasak beprecedentę antivakarietišką kampaniją pradėjusio Maskvos radijo „Golos Rossiji“, skirto NVS ir Baltijos šalims, komentatoriaus, jeigu kuri nors valstybė taip elgtųsi su JAV, kaip elgiasi Ukraina Rusijos atžvilgiu, tai prie jos krantų bemat būtų pasiųsti amerikiečių lėktuvnešiai. Juk Rusijos prezidentas V.Putinas nutraukti dujų tiekimą Ukrainai, prisidengdamas „Gazprom“, rengėsi iš anksto. Likus keliolikai dienų iki Naujųjų metų, V.Putinas pasirašė įstatymą dėl didesnės dalies „Gazprom“ akcijų perėjimo valstybės žinion. O likusioji akcijų dalis dabar gali būti laisvai pardavinėjama taroptautinėje rinkoje. Matant bendrus „Gazprom“ projektus su Vokietijos ir kitais tarptautiniais koncernais, visiškai aišku, jog taip Kremlius tikisi užsitikrinti kai kurių Vakarų šalių paramą jo konflikte su Ukraina.

Tuoj po išplėstinio uždaro Ukrainos vyriausybės posėdžio Rusijai paskelbus apie dujų tiekimo nutraukimą Ukrainai, Kijeve pasigirdo kalbų, kad Ukraina artimiausiomis dienomis kreipsis į Tarptautinį Stokholmo arbitražą ir apkaltins „Gazprom“ pažeidus ankstesnius susitarimus. Apie tai pareiškė premjero J.Jechanurovo spaudos atstovas. Tačiau „Gazprom“ savo ruožtu irgi rengiasi skųstis Stokholmo arbitražui dėl neva ukrainiečių vagiamų dujų iš dujotiekio, einančio per Ukrainos teritoriją į Europą.

Be to, tęsiasi ir taip jau įtempta situacija dėl Rusijos Juodosios jūros karinio laivyno, kuris bazuojasi Sevastopolyje. Vienas iš galimų Kijevo žingsnių, atsakant į dujų šantažą, žlugdantį Ukrainos ekonomiką, – nutraukti 1997 metų Rusijos ir Ukrainos sutartį, kurioje numatyta, kad Rusija už Sevastopolio bazės nuomą iki 2017 metų kasmet turi sumokėti po 93 mln. dolerių. Taip pat dėl žemės sklypų Kryme, kuriame Rusijos oligarchai ir Maskvos valdžia stato viešbučius ir prabangius namus, esą skirtus Rusijos Juodosios jūros karo laivyno jūreiviams. Pavojus yra tas, kad, Kijevui denonsavus 1997 metų sutartį, Maskva bemat, kuo mažai kas abejoja, paskelbs, jog nebegalioja ir tas sutarties punktas dėl Rusijos ir Ukrainos sienos. Vadinasi, tai reikštų, kad Kremlius gali oficialiai paskelbti apie Krymo priklausymą Rusijai. Tokios pačių aukščiausių Rusijos pareigūnų kalbos pasigirdo dar gerokai prieš tai, kai buvo nuspręsta užsukti dujų sklendes Ukrainai. Kalbama netgi apie Krymo „nepriklausomybės“ paskelbimą. Tai būtų separatistinės Padniestrės „respublikos“ variantas.

Taigi vos nuskambėjus laikrodžių dūžiams, skelbiantiems 2006 metų pradžią, aktyviai pradėtas įgyvendinti V.Putino paskelbtas energetinės agresijos planas. Visiškai neatsitiktinai pirmuoju tos agresijos taikiniu pasirinkta Ukraina. Tuo tikimasi per kovo mėnesį įvyksiančius Ukrainoje parlamento rinkimus pasodinti Kijeve prorusišką valdžią ir Ukrainą paversti Baltarusija. Juk Kremliuje puikiai žinomi JAV politikos veterano prof. Zbignevo Bzežinskio žodžiai, jog Rusija, netekusi Ukrainos, niekada netaps imperija, o jos atkūrimas įmanomas tiktai Ukrainos pajungimo atveju.

Čekija, Slovakija, Lenkija ir Austrija tuoj pat paskelbė apie savo susirūpinimą dėl dujų tiekimo sumažėjimo į šias šalis. Maskva aiškino, kad ji čia niekuo dėta, nes esą kaltų reikia ieškoti Kijeve, kuris neva vogė rusiškas dujas, tekančias į Europą dujotiekiu, kuris eina per Ukrainos teritoriją.

Beje, pasaulis, su dideliu susidomėjimu stebintis Maskvos ir Kijevo santykių eigą ir dujų čiaupų užsukinėjimą, kažkodėl tiktai probėgomis užsimena, kad lygiai taip pat Kremlius pasielgė su Moldova. Visgi Europa, o pirmiausia Rusijos kaimynai, privalo labai rimtai susimąstyti, ką reiškia energetinė priklausomybė nuo šiepiančios dantis Rusijos meškos.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“