2005-ieji: politinės pagirios ar tolesnis kelias
į oligarchinę valstybę?
Tomas Bakučionis
|
|
Jauniaus Augustino piešiniai
|
Tradicija, nuplėšiant paskutinius metų kalendoriaus
lapelius, pakalbėti ir pamąstyti apie praėjusius metus sena kaip
pasaulis. Prabėgusių metų vertinimuose pastebima ryški takoskyra
tarp pirmųjų valstybės asmenų. Viename krante stovi prezidentas
Valdas Adamkus, panūdęs 2005-uosius išbraukti iš atminties, kitame
Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas ir premjeras Algirdas Brazauskas,
besididžiuojantys produktyviu Seimo ir stabiliu Vyriausybės
darbu, besipiktinantys dirbtinai sukeltais skandalais. Tokios
šių dviejų politikų, atstovaujančių vienai valdžios partijai,
nuomonės buvo iš anksto aiškios.
Didelės euroatlantinės euforijos dozės 2004 ir
2005 metais sukėlė pagirias politinei sistemai ir visuomeniniam
gyvenimui. Suvalkijoje žnegtelėjus Rusijos naikintuvui, pagaliau
pastebėjome ir piktinomės, kad NATO oro erdvės apsaugos skėtis yra
įtartinai skylėtas, o mūsų krašto apsaugos pareigūnas telefonu flirtuoja
su rusų kariškiais. Žmonės suprato, kad ir ES paramos milijardus
greičiau pajus Viktoro Uspaskicho Vikonda, bet ne paprastas Lietuvos
pilietis.
2004-aisiais ir 2005-aisiais pamatėme, kokį rimtą
pavojų valstybei kelia į politinę partinę sistemą metami dideli
pinigai, ypač jeigu jų kilmė yra rusiška. Prisiminkime, kad Rusijos
pinigais kvepėjo ir 2002-ųjų Rolando Pakso prezidentinė kampanija,
ir V.Uspaskicho ėjimas į 2000 metų Seimo rinkimus, pagaliau, tikėtina,
ir 1997-ųjų A.Paulausko prezidentinė kampanija. 2005 metų gruodį
Aukščiausiasis Teismas išteisino R.Paksą dėl kaltinimo valstybės
paslapties išdavimu. Tačiau daugelis, komentavusių šį faktą, primiršo,
kad R.Pakso problemos esmę sudaro ne J.Borisovui išduotoji valstybės
paslaptis apie jo pokalbių pasiklausymą, o už R.Pakso pečių stovėję
rusiški pinigai ir Kremliaus interesai. 2005 metais žiniasklaidai
išpyškinus daug parako V.Uspaskicho plechanovkos diplomo tema,
liko užmiršta giluminė problema kas iš tikrųjų stovi už V.Uspaskicho?
Tačiau Darbo partijos viešieji ryšiai dirba profesionaliai, Almakso
ar kitų Kremliaus filialų ausys kol kas nekyšo. Tiesiog vyksta stabilus
būsimųjų rinkėjų papirkinėjimas vaišėmis visoje Lietuvoje...
Kita vertus, gal pagaliau politinės pagirios išjudins
politikų ir visuomenės smegenų ląsteles? Rusija visada turėjo ir
turės imperinių ambicijų Baltijos ir kaimyninėse šalyse, todėl jos
politinis ekonominis spaudimas Lietuvai gali tik stiprėti. Pavyzdys
Ukraina. Todėl patriotizmo dar nepraradusiems Lietuvos politikams
reikia greičiau išsiblaivyti nuo skandalų, nes laikas mus spaudžia.
2005-aisiais visuomenė vis labiau nusivylė demokratijos
institutais, nes Lietuva tampa naujo tipo valstybe, kurioje demokratinio
valdymo institutai (rinkimai) realiai veikia tik kaip instrumentas
tenkinti klaninius, o ne visuomenės interesus. Valstybės valdyme
įsigalinti oligarchija visais leistinais ir neleistinais būdais,
pasinaudodama savo turimais biurokratiniais ir materialiniais resursais,
siekia paveikti potencialių rinkėjų sąmonę ir pasiglemžti politinės
įtakos dividendus per rinkimus. Ryškiausias pavyzdys jau minėti
Darbo partijos vojažai po Lietuvą, vaišinant būsimus rinkėjus. Didelė
dalis Lietuvos visuomenės pasirodė neatspari oligarchų gundymams
ir manipuliacijoms. Tokio neatsparumo priežastimi dažniausiai įvardijama
turtinė diferenciacija bei atotrūkis tarp didmiesčio ir provincijos,
tačiau kur kas rimtesnė priežastis apgailėtina Lietuvos švietimo
būklė. Užtektų palyginti Lietuvos ir Airijos švietimo sistemų aprūpinimą,
kad pamatytume, kiek Lietuva atsilieka. Tai patvirtina ir 2006-ųjų
biudžeto skaičiai. Gal švietimo problemos nepastebimos dėl itin
paveikaus Švietimo ir mokslo ministerijos viešųjų ryšių darbo, o
gal visuomenė tiesiog atbuko ir nebereaguoja į šią problemą? Oligarchai
žino, ką daro, neapsišvietusią visuomenę lengviau valdyti ir ja
manipuliuoti. Švietimo politika Lietuvoje tai patvirtina.
2005 metais gilėjo partinės-politinės sistemos
krizė, kurią atspindėjo ideologinis vakuumas tarp parlamentinių
partijų ir tuo pačiu Seimo partijų siekis galutinai atsiriboti finansavimo
įstatymu nuo likusios politinės visuomenės partijų, finansuojant
tik Seimo partijas. Prie 10 mln., skirtų Seimo partijoms, dar reikėtų
pridėti apie 1,5 mln. Seimo narių ūkinėms išlaidoms, kurie iš
esmės yra politinio atkato pinigai, be atskaitomybės skiriami
seimūnų partinei propagandinei veiklai. Todėl, europarlamentaro
Aloyzo Sakalo žodžiais tariant, tarp lygių partijų yra lygesnės
parlamentinės partijos. Tad kokio visuomenės sąmoningumo ir brandos
galima tikėtis, jei Lietuvoje kuriami įstatymai, griaunantys Konstitucijoje
įtvirtintus demokratijos ir pilietinių, politinių organizacijų lygiateisiškumo
pagrindus?
2005 metais daug abejonių visuomenei kėlė teismų
darbas. Smukęs visuomenės pasitikėjimas teismais skandalingas.
Iš kur bus tas pasitikėjimas, jei ne vieną kartą per praėjusius
metus aikštėn iškilo faktai apie sveiku protu nesuvokiamus teismų
sprendimus, nukreiptus prieš žodžio laisvę (Kauno apylinkės teismo
sprendimas žurnalistą nubausti 50 tūkst. litų bauda už žodžio kolaborantas
pavartojimą) ar net prieš piliečių lojalumą savo valstybei (Vilniaus
1-ojo apylinkės teismo sprendimas areštuoti judėjimo Kitas pasirinkimas
sąskaitą).
2005-ieji tai politinės pagirios. Klausimas,
ar ilgai jos tęsis, išties aktualus, nes juk liaudies išmintis
žino, kuo baigiasi užsitęsusios pagirios. Todėl visiems politikams
pats metas išsiblaivyti, nes Lietuvai iškilo keli labai rimti uždaviniai
sukurti gerovės valstybę ir iš esmės spręsti energetikos priklausomumo
nuo Rusijos problemą. Tačiau dabartiniai valdantieji, regis, ilgam
įklimpo į skandalų narpliojimus, nepamiršę Kalėdų proga papildyti
ir savo pajamų, ženkliai padidindami Seimo narių ir jų padėjėjų
atlyginimus. Pagal Seimo Pirmininko logiką, infliacija yra tik Seimo
ribose, o likusioje Lietuvoje jos nėra, nes ten valdantieji, matyt,
įsivaizduoja sukūrę arba tuoj sukursiantys gerovės valstybę, tad
dar liko gerovę susikurti sau, Seime...
© 2006 XXI amžius
|