Nepasmerktas genocidas

Petras KATINAS

Ukrainos valstiečiai priešinosi kolektyvizacijai, kovodami prieš raudongvardiečius, atvykusius konfiskuoti derliaus, o paskui slėpėsi miškuose. Norėdami juos iš ten išvilioti, čekistai padegdavo miškus

Bado aukomis tapo keli milijonai žmonių. Praeiviai būdavo abejingi kasdien jų akivaizdoje mirštantiems ir jau mirusiems žmonėms

Lietuvos Seimas išdrįso priimti pareiškimą „Dėl politinių represijų ir badmečio aukų Ukrainoje 1932-1933 m. paminėjimo“. Pareiškimas parengtas ir priimtas Seimo Užsienio reikalų komiteto dėl lapkričio 28 dieną Ukrainoje minėto 1932-1933 metais organizuoto badmečio Ukrainoje. Per totalitarinio komunistinio režimo suplanuotą ir įvykdytą badmetį Ukrainoje žuvo per septynis milijonus žmonių. Tai yra kas penktas Ukrainos gyventojas. Daugelio istorikų duomenimis, badu buvo numarinta kur kas daugiau žmonių – iki 15 milijonų. Net keista, kad dabartinės sudėties Seimas priėmė tokį pareiškimą. Ypač žinant jo daugumos sudėtį. Tiesa, trys parlamentarai balsavo prieš, 18 susilaikė. Vadinasi, prieštaravo tokiam pareiškimui. Aišku, daugelis buvusių nomenklatūrininkų ir vadinamųjų agrarininkų, iki šiol teberaudančių dėl „klestėjusių“ kolchozų sunaikinimo, skaudančia širdimi susitaikė su tokiu pareiškimu.

Šis ukrainiečių tautos (ir ne tik jos) genocidas, vykęs vadinamosios kolektyvizacijos metais, pasaulyje nepaskelbtas genocidu, kaip tai daroma smerkiant nacių režimą ir masines žydų žudynes. Vakarų demokratai, nors ir puikiai žinojo ir žino apie kur kas didesnes stalinizmo ir komunizmo piktadarybes, kokių nebuvo pasaulio istorijoje, apie ukrainiečių genocidą nieko nekalba. Jokio proceso, jokio oficialaus pasmerkimo. Gal, išgirdę Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos kreipimąsi į pasaulio vyriausybes, raginantį įvertinti šį baisų komunizmo nusikaltimą, pakeis savo poziciją?

Šis genocidas buvo planuojamas iš anksto. Jau 1927 metų vasarą Stalinas, nuslopinęs NEP’ą (naująją ekonominę politiką), išgelbėjusį bolševikus nuo visuotinio bado, imasi pulti kaimą. Į jį „vykolačivat chleb“ (konfiskuoti visus grūdus) buvo pasiųsta 30 tūkst. komunistų. Valstiečiai prisiminė 1919 metus, kai buvo vykdoma panaši akcija. 1928 metų sausį Stalinas paliko Maskvą ir išvyko į Sibirą. Beje, tai buvo paskutinioji jo kelionė po imperiją. Grįžęs Stalinas paskelbė direktyvą, pavadintą „Uralo-Sibiro metodu“, t.y. įsakė taikyti valstiečiams Baudžiamojo kodekso 107 straipsnį baudžiant juos „už grūdų slėpimą“ kaip už spekuliaciją, įtraukti į grūdų paruošas „varguomenę“. Tai buvo dar Lenino sugalvotas pilietinio karo perkėlimas į kaimą. Pagrindiniu „liaudies priešu“ paskelbtas buožė, kurį „visasąjunginis seniūnas“ Stalino pakalikas M.Kalininas apibūdino taip: „Buožė – tai baubas, Senojo pasaulio šmėkla“. Savo ruožtu Stalinas 1928 metais CK plenume paskelbė, jog „pilietinė“ taika nutraukiama. „Mes turime daugybę išorės priešų ir dar daugiau – vidaus ir to negalima pamiršti nė akimirkai“. O 1929 m. spalio 7 d. „Pravda“ paskelbė Stalino straipsnį „Didžiojo persilaužimo metai“. Jame buvo rašoma: „Mes visą garą paleidžiame industrializacijos keliu“. Po kelių savaičių Stalinas paskelbė, ką reiškia tas jo „posūkis industrializacijos keliu“. Sukvietęs „agrarinio fronto“ funkcionierius, jis pareiškė, jog prasideda „didysis šuolis į buožių kaip klasės likvidavimą ir visuotinę kolektyvizaciją“. 1929-1930 metų žiemą buvo baisus kolektyvizacijos laikotarpis, sugriovęs 130 milijonų Sovietų Sąjungos gyventojų gyvenimo pamatus ir nusinešęs daugybę gyvybių. Ypač baisūs tos kolektyvizacijos rezultatai buvo Ukrainoje. Bolševikai pasiekė, jog ne tik Rusijos, bet ir Europos aruodu vadintoje Ukrainoje XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo sukeltas baisus badas ir nemažai žmonių tapo žmogėdromis – valgė savo mirusių artimųjų kūnus.

Apskritai Stalino kolektyvizacija ne tik Ukrainoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje sukėlė badą. To ir buvo siekiama norint galutinai palaužti valstiečius. Tuo pačiu metu vyksta du procesai: kuriami kolūkiai ir išbuožinami „buožės“. Abu jie tarpusavyje susiję. Išbuožinimas turi suteikti kolūkiams materialinę bazę, kurios negali duoti valstybė. Išbuožinimas, atimdamas iš kaimo aktyviausius, apsukriausius, labiausiai nepriklausomus valstiečius, pakirto pasipriešinimo dvasią kaime ir lengvino kolektyvizaciją. Galop „buožių“, vejamų iš gimtųjų vietų ir tremiamų į Šiaurę, siunčiamų į kalėjimus ir lagerius, likimas pademonstravo sovietų valdžios visagalybę. Žodis „buožė“ neturėjo juridinio apibūdinimo. Ir tai davė valdžiai galingą ginklą. Viename rajone „buože“ buvo laikomas valstietis, turintis du arklius, kitame – vieną. Buožėmis buvo vadinami tie, kurie nestojo į kolūkius. Ne buožė buvo priešas, bet priešas buvo buožė. Priešu tapdavo kiekvienas, kuris nestojo į kolūkį. Kad kolektyvizacija vyktų sklandžiau, kiekvienas rajonas, sritis ir respublika gavo planą. Kolektyvizacijos norma visur buvo tokia pati – 100 proc. Išbuožinimo norma svyravo 5-7 proc. Ten, kur viršininkai norėdavo pasižymėti, planas būdavo viršijamas. Atskiruose rajonuose buvo išbuožinama 15-20 proc. valstiečių.

Valstiečiai priešinosi, atsisakydavo stoti į kolūkius, kai kur kildavo maištai, kurie būdavo kuo žiauriausiai numalšinami. Labiausiai paplitusi pasipriešinimo forma buvo gyvulių naikinimas. Vėliau prireiks 30 metų, kad būtų atstatytas 1928 metų lygis. Galutinį smūgį valstiečiams smogė sąmoningai valdžios suorganizuotas badas 1931-1932 metais. Sunku būtų rasti iškalbingesnį komunistų požiūrio į liaudį liudijimą už skaičius, apibūdinančius kolektyvizacijos metų duonos eksportą: 1928 – 1 mln., 1930- 48,3 mln., 1931 – 51,8 mln. centnerių. Tuo metu badu miršta milijonai valstiečių. Anglų istoriko R.Konkvisto skaičiavimu, nuo bado, trėmimų, kalėjimuose ir lageriuose žūsta apie 15 mln. gyventojų – daugiau nei 10 proc.

Ekonominiai rezultatai katastrofiški: 1929-1933 m. sumažėjo bendroji grūdų gamyba, krito derlingumas. Demografinės pasekmės tragiškos – kolektyvizacija pavirto į genocidą. Iš politinių pozicijų – kolektyvizacija – puikus pasisekimas. Visų pirma valstybei nereikėjo supirkinėti duonos iš atskirų valstiečių – ji dabar be vargo ėmė ją iš kolūkių. Stalinas patenkintas konstatavo, kad „partija pasiekė, kad vietoj 500-600 mln. pūdų duonos, kuri gaunama vyraujant valstiečių ūkiams, dabar galima paruošti 1200-1700 tūkst. pūdų grūdų kasmet“.

Stalinas pasakė tiksliai: „partija pasiekė“. Buvo likviduota valstietija – paskutinė klasė, išlaikiusi tam tikrą (ekonominį) savarankiškumą nuo valstybės. Dabar totalitarinės sistemos, kurioje viskas ir visa priklauso komunistų partijai, kūrimui nebeliko kliūčių.

Įdomu, kad N.Chruščiovas, XX ir XXII SSKP suvažiavimuose demaskavęs Stalino piktadarybes ir jo režimo metus pavadinęs „asmenybės kultu“, nė žodžiu neužsiminė apie Stalino organizuotą badą Ukrainoje. Tai ir suprantama. Juk pats N.Chruščiovas buvo vienas aktyviausių to bado organizatorių ir vykdytojų. Kita vertus, N.Chruščiovas buvo dėkingas Stalinui, jog tuomet ir vėliau, didžiųjų represijų metais, prasidėjusių po 1934-ųjų, irgi paties Stalino įsakymu įvykdyto bendražygio S.Kirovo nužudymo Leningrade, kad išsaugojo sveiką galvą. Beje, Stalinas pasinaudojo badu Ukrainoje ir suvertė kaltę už tai tuometiniams Ukrainos SSR partiniams ir čekistų veikėjams, o svarbiausia – vietinei inteligentijai. Todėl Stalinas vienu šūviu nušovė kelis zuikius. Pirmiausia palaužė Ukrainos valstiečius, o į ištuštėjusius Ukrainos kaimus pasiuntė rusus, antra, sunaikino Ukrainos inteligentiją ir susidorojo su Ukrainos nepriklausoma Stačiatikių Bažnyčia. Tuoj po badmečio visos cerkvės buvo uždarytos ar sugriautos, o nepriklausomos Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios metropolitas kartu su 40 vyskupų ir 20 tūkst. žemesnio rango dvasininkų bei vienuolių buvo likviduoti.

Tiesa, N.Chruščiovas jau po savo nuvertimo rašė, kad į Sibirą buvo žadama išvežti daugumą ukrainiečių, kaip buvo padaryta su Krymo totoriais, čečėnais, ingušais, kalmukais, Pavolgio vokiečiais ir kitais. Tačiau, pasak N.Chruščiovo, ukrainiečių buvo labai daug ir Sibire jiems nebūtų užtekę vietos.

Nors Lietuvoje buvo žmonių, žinojusių apie badą Ukrainoje, tačiau mažai kas galėjo patikėti, jog komunistų valdžia galėjo taip šėtoniškai elgtis su savo piliečiais. Tačiau labai greitai patys tuo įsitikino.

Po Antrojo pasaulinio karo, 1948 metais, „tarybų“ Lietuvoje prasidėjo visuotinė kolektyvizacija. Tiesa, iki tol buvo organizuotas „parengiamasis darbas“. Ūkiai buvo apdėti milžiniškais mokesčiais. 1947 metų pabaigoje įvykus pinigų reformai, pieno ir mėsos produktai turguose atpigo 3-4 kartus, o javai – svarbiausia Lietuvos ūkininkų prekė – dešimteriopai. Tačiau jau 1948-aisiais žemės ūkio mokestis vėl buvo padidintas ir vidutiniškai buvo 546 rublių vienam ūkiui. Tuomet tai buvo milžiniški pinigai, nes vidutinis darbininkų ir tarnautojų uždarbis (oficialiais duomenimis) siekė vos 52 rublius. Beje, piniginis mokestis nebuvo vienintelė ūkininkų apiplėšimo priemonė. Pavyzdžiui, 10 hektarų žemės turintis ūkininkas turėjo pristatyti veltui (!) apie 0,4 tonos grūdų, tiek pat bulvių, 50 kg mėsos, 500 kg pieno. O kur dar kiaušinių, vilnos, šieno prievolės! Tai buvo baisiau nei baudžiavinis lažas. Tačiau jau 1949 metų pradžioje žemės ūkio mokestis buvo dar padidintas 50 proc. ir vidutiniškai sudarė 800 rublių. Atitinkamai buvo padidintos ir pyliavos. Tai buvo vadinamieji „darbo valstiečių“ mokesčiai. „Buožėms“ buvo sudaryti atskiri mokesčių sąrašai.

Įsiskolinusių ūkininkų turtas buvo aprašomas. Oficialiose „LSSR“ Finansų ir Paruošų ministerijų ataskaitose, kurios, aišku, nebuvo skelbiamos, pažymima, jog 1948 metų spalio-gruodžio mėnesiais buvo aprašytas 13 tūkst. ūkininkų skolininkų turtas, o 1949-ųjų pradžioje – dar 30 tūkst. Po tokio turto aprašymo būdavo nusavinama viskas.

Todėl 1949 metais Lietuvos kaime, anot sovietinių propagandininkų ir „istorikų“, įvyko lūžis. Metų pradžioje kolchozuose buvo 4 proc. visų valstiečių, o pabaigoje – jau 62 proc. Bet ir to, pasirodo, dar maža. Nepaisant trėmimų, suėmimų, fizinių kankinimų, 1950 metų rugpjūtį žemės ūkio mokestis buvo padidintas trigubai (!) – 2160 rublių vienam ūkiui. Dėl to „LSSR“ vadovai savo raportuose Maskvai džiūgavo, jog, įteikus mokesčių pranešimus, „pavienininkai“ pradėjo masiškai stoti į kolchozus. Taigi vadinamosios kolektyvizacijos metais ekonominė prievarta buvo efektyviausia, bet toli gražu ne vienintelė. Ekonominė prievarta įgavo kasdieninį pobūdį. Stribai ir iš miestų atsiųsti „aktyvistai“ tuštindavo ūkininkų svirnų aruodus. O Varėnos rajono valdžia įsakė nupjauti dar nesutikusių stoti į kolchozus valstiečių pasėtus javus. Aišku, buvo ryšys tarp vadinamosios kolektyvizacijos ir trėmimų. Juk 1948 m. kovo 20 d. priėmus nutarimą „Apie kolektyvinių ūkių organizavimą Lietuvos SSR“, po dviejų mėnesių įvyko vienas didžiausių masinių trėmimų. Buvo tremiami ne tik „buožės“, bet ir vidutiniai bei mažažemiai valstiečiai. Įdomu, jog 1948 metais į „buožių“ sąrašus įtrauktų ūkių vienam „buožei“ vidutiniškai teko 12 ha ariamos žemės, 1,4 arklio ir 1,7 karvės. Taigi žmogus, sumokėjęs valstybei 12,5 tūkst. rublių žemės mokestį, pristatęs 1,2 t. grūdų, tiek pat bulvių, 1,5 t mėsos, buvo paskelbtas išnaudotoju ir liaudies priešu!

Po visuotinės kolektyvizacijos ėmė katastrofiškai smukti derliaus rodikliai. Pavyzdžiui, 1953 metais buvo gauta penki centneriai grūdų iš hektaro, 1955-aisiais – jau vos keturi centneriai. Galima priminti, jog 1935-1939 metais Lietuvoje vidutinis grūdų derlius buvo dvylika centnerių iš hektaro. O atlyginimai už darbadienius, anot rašytojo J.Avyžiaus, buvo skaičiuojami graminėmis svarstyklėmis. 1951-aisiais Lietuvos „SSR“ kolūkiai vidutiniškai už darbadienį atseikėjo 1,4 kg grūdų ir 35 kapeikas. Bet ir šie skaičiai aiškiai padidinti.

Tačiau didžiausia žala buvo ne materialinė, o moralinė. Žmonės, suvaryti į koncentracijos stovyklas primenančius kolchozus, pasidarė visiškai abejingi žemei. To Lietuvoje niekada nebuvo. Išnyko pagarba darbui ir žemei. Būtent tada prasidėjo didysis kaimiečių bėgimas į miestus. Neliko kaimuose anksčiau vakarais skambėjusių dainų. Lietuvos kaimas, ilgus amžius buvęs mūsų tautos moralinių vertybių saugotojas, labai sparčiai degradavo. Pasekmes katastrofiškai jaučiame iki šiol. Valdančioji partija, sunaikinusi Lietuvos kaimą, tebekelia į padanges ne tik mūsų kaimo, bet ir Lietuvos duobkasius. Neseniai net Mokslų akademijoje buvo paminėtas A.Sniečkaus gimimo šimtmetis. O 2005 metams baigiantis sulaukėme dar vieno „kūrinio“, liaupsinančio kitą Stalino pakaliką – ilgametį „LSSR ministrą pirmininką“ Motiejų Šumauską.

© 2006 „XXI amžius“