Maskva ir Pekinas: aljansas ar varžytuvės?
Petras KATINAS
Esu kategoriškai prieš, kad Rusija orientuotųsi
į Vakarus. Ji turi kartu su kitais lūzeriais, pralošusiais globalinio
vieno poliaus žaidimą, sudaryti strateginę sąjungą, pareiškė
aršus imperijos atkūrimo šalininkas, vadinamas Eurazijos ideologu,
Aleksandras Duginas. Šiuos žodžius jis pasakė neseniai Kazachstano
sostinėje Astanoje įvykusiame Šanchajaus šalių grupės aukščiausiojo
lygio susitikime. Apžvalgininkai pažymi, kad šiems Maskvos vanagu
vadinamo A.Dugino žodžiams entuziastingai plojo Rusijos ir Kinijos
vadovai. Nors pats šis veikėjas ir neužima jokių oficialių postų,
tačiau Maskvoje visi puikiai žino, kad jis labai dažnas svečias
aukštųjų Kremliaus pareigūnų kabinetuose. Tarp jų ir prezidento
V.Putino. Kaip pranešama, ypač stipri grupuotė V.Duginą sieja su
FSB vadovu Patruševu ir V.Putino patarėju valstybės kadrų reikalais
Viktoru Ivanovu. Ir Patruševas, ir V.Ivanovas labai karštai pasisako,
kad pagrindinė Rusijos sąjungininkė prieš JAV hegemoniją pasaulyje
privalo būti komunistinė Kinija.
Tačiau Kremliuje yra ir tokių, kurie mano, kad
neverta pulti į broliškos draugystės su Kinija euforiją, ir netgi
pavojinga. Jie nuolat primena, kad Kinija pirmiausia vadovaujasi
tiktai savo interesais, o jie gana dažnai nesutampa su Rusijos interesais.
Iš tiesų komunistinė Kinija jau daug dešimtmečių buvo labai svarbi
politinė žaidėja Pietryčių Azijoje. Ji kariavo su Pietų Korėja,
netgi su komunistiniu Vietnamu. Tačiau dabar Pekinas ieško naujo,
kur kas globališkesnio vaidmens. Ir tas procesas jaudina daugelį
pasaulio politikų, jau nekalbant apie Kinijos kaimynus. Pavyzdžiui,
Maskvą pastebimai sunervino Kinijos bandymas įkurti savo karinę
bazę Kirgizijoje. Žinomas Rusijos Kinijos reikalų specialistas Vasilijus
Michejevas pažymėjo, jog kai planas dėl Kinijos karinės bazės Kirgizijoje
neišdegė, panašių planų įsitvirtinti kitose NVS šalys Pekinas neatsisakė.
Maskvos Karnegio centro specialistai įspėja Kremliaus viršūnes būti
labai atsargias derantis su Kinija, ypač energetiniais klausimais.
Kinijai nuolat stinga energetinių resursų ir apskritai naudingųjų
iškasenų. Išskyrus akmens anglį, kitokių naudingųjų iškasenų Kinija
faktiškai neturi. Be to, ir tą pačią akmens anglį bei importuotą
kurą Kinija naudoja netaupiai ir netradiciškai. Dabar ji pagamina
4 proc. viso pasaulio bendrojo vidaus produkto. Tačiau jos daliai
tenka net 7,4 proc. viso pasaulio sunaudojamos naftos.
Todėl nieko stebėtina, kad Kinija visomis išgalėmis
stengiasi priartėti prie naftos resursų. Pavyzdžiui, šiuo metu kinai
superka dar sovietiniais laikais prie uždarytų naftos verslovių
Azerbaidžane nafta persisunkusį smėlį, o vėliau iš jo išspaudžia
naftos likučius. Pastaruoju metu Pekinas ėmėsi ir agresyvesnių veiksmų
kovodamas dėl kuro. Prieš keletą mėnesių siūlydami didžiules pinigų
sumas kinai bandė nusipirkti stambią transnacionalinę naftos kompaniją
Junokan. Tačiau įsikišo JAV Kongresas ir užblokavo tą pirkinį,
pareiškęs, kad Junokan kompanijos patekimas į kinų rankas kelia
pavojų nacionaliniam JAV saugumui. Panašūs bandymai vyko ir Kazachstane.
Be jokių konsultacijų su Kazachstano valdžia, irgi siūlant didžiausią
kainą, buvo bandoma nusipirkti stambią naftos kompaniją. Kad sustabdytų
įžūlius Pekino komersantus, Kazachstano parlamentas ypatingos skubos
tvarka netgi priėmė specialų aktą. Tačiau kinai nenurimo ir vis
dėlto tą kompaniją nusipirko.
Kinijos bandymai įsitvirtinti Rusijos energetinėje
rinkoje kol kas buvo nesėkmingi. Dar 2002 metais jie pasiūlė didžiausią
kainą už kompanijos Havneft akcijų paketą. Bet tada konkursą laimėjo
visur laiku atsirandantis magnatas R.Abramovičius. Vėliau Kinija
daug tikėjosi iš Kremliaus dabar sužlugdytos Jukos kompanijos.
Buvo planuojama, kad Jukos kartu su kinais statys naftotiekį Angarskas-Dacinas.
Jukos vadovo M.Chodorkovskio areštas sužlugdė ir tuos Pekino planus.
Todėl jis net nebandė slėpti nepasitenkinimo, ir Kinijos laikraščiai
tiesiai skelbė, kad Jukos vadovas buvo patupdytas už grotų vien
tik dėl planuoto naftotiekio Angarskas-Dacinas.
Visiškai kitaip yra dėl Kinijos ir Rusijos karinio-techninio
bendradarbiavimo. Rusiškos ginkluotės pardavimas Kinijai yra, anot
rusų ekonomistų ir finansininkų, pagrindinis Rusijos karinio-pramoninio
komplekso išlikimo šaltinis. Pavyzdžiui, po neseniai vykusių bendrų
Kinijos ir Rusijos karinių pratybų praėjusią vasarą Kinija nupirko
didelę transporto lėktuvų IL-76 partiją. Tačiau net kai kurie Rusijos
karinio-pramoninio komplekso vadovai piktinasi, kad kinai, bendraudami
su Rusijos karinės pramonės įmonėmis, elgiasi nedžentelmeniškai.
Vienas aukštas Kremliaus pareigūnas šiomis dienomis pareiškė: 30
proc. karinių technologijų Pekinas nuperka iš Rusijos, o likusias
70 proc. pavagia. Pavyzdžiui, net kinų kosmonautų, vadinamų taikunautais,
skafandrai iki mažiausios smulkmenos nukopijuoti nuo rusiškų. Be
to, kaip teigia ir specialistai, Kinijos kosminis erdvėlaivis taip
pat labai primena rusišką kosminį laivą Sojuz. Todėl specialistai
daro išvadą, kad kosmines paslaptis kinams pardavė patys vadinamojo
Žvaigždžių miestelio mokslininkai ir karininkai. Dienraštis Moskovskij
komsomolec skelbia, jog visiškai neatsitiktinai Žvaigždžių miestelyje
kaip grybai po lietaus ėmė dygti prabangūs rūmai, kurie pastatyti
už kinų pinigus, gautus už tam tikras paslaugas.
Politikos ir karinis ekspertas M.Rostovskis teigia,
kad tokia karinė-techninė draugystė su Pekinu Rusijai gali baigtis
blogai. Juk, jeigu tikėtume ekspertais, 1999 metais JAV turėjo visus
resursus gaminti 82-ejų moderniausių karinių technologijų ginklus.
Rusijos dalis sudarė 44, o Kinijos tik 14. Tačiau kasmet tas skirtumas
mažėja. Prognozuojama, kad Kinija iš Rusijos karinio-pramoninio
komplekso pirks ginklus dar 10-12 metų. Po to, kaip rašo M.Rostovskis,
kinai pamojuos mums ranka: ačiū, brangieji, bet dabar apsieisime
ir be jūsų.
Dėl Kinijos ateities prognozių netrūksta. Viena
iš jų tokia: 2055 metais Kinija tampa politine, ekonomine ir karine
supervalstybe ir meta atvirą iššūkį Amerikai. O JAV lėtai, bet nuosekliai
pralaimi šias varžybas. Rusijai bus dar blogiau. Sibirą ir Tolimuosius
Rytus okupuos milijonai kinų imigrantų, ir Maskvos kontrolė šiems
regionams taps minimali. Tačiau yra ir ne tokių pesimistinių prognozių.
Pavyzdžiui, jeigu JAV ekonomika ir toliau išlaikys trijų procentų
augimą per metus, tai Kinijai įveikti savo dabartinį atsilikimą
reikia, kad jos ekonomika augtų mažiausiai 12 proc. kasmet.
Kita vertus, visiškai neaišku, kaip klostysis
situacija Kinijos viduje. Jeigu šis milijardinis milžinas taps nevaldomas,
o tokia galimybė yra, tai tapti supervalstybe nėra jokių galimybių.
Per pastaruosius dešimtmečius, prasidėjus vadinamajam ekonominiam
šuoliui, savo žemės neteko 50 milijonų kinų valstiečių. O per artimiausius
dešimt metų toks pat likimas ištiks dar mažiausiai 100 milijonų
Kinijos fermerių. Dar galima pridėti 40 milijonų, kurie netrukus
bus priversti palikti savo kaimus dėl visiškos žemės degradacijos.
Juk Kinijoje niekas nepaiso tokių dalykų kaip ekologija. Visi šie
milijonai žmonių suplūs į miestus, kuriuose jų niekas nelaukia.
Per pastaruosius kelerius metus Pekine pirmą kartą komunistinės
Kinijos istorijoje atsirado didžiulis lūšnynų rajonas. Daugiau kaip
pusė atvykusių į miestus kinų kaimiečių neturi darbo ir faktiškai
jokių pragyvenimo šaltinių. Tik visai neseniai buvusių kaimiečių
vaikai gali lankyti vietines mokyklas. Kartu šimtai milijonų skurstančių
kinų kasdien mato partinių funkcionierių ir naujųjų kinų maudymąsi
prabangoje. Bet ir tų kinų, kurie liko gyventi kaimuose, gyvenimas
nelabai saldus. Daugelio jų metinės pajamos mažesnės nei 300 dolerių.
Todėl kaimo rajonuose nuolat vyksta kruvini valstiečių susidūrimai
su valdžia ir milicija. Kinijos visuomenės saugumo ministro Čžou
Junkano teigimu, 2003 metais Kinijos provincijoje užfiksuota 53
tūkst. masinių maištų ir neramumų, o 2004 metais jau 74 tūkst.
Todėl Karnegio centro specialistai jau priskaičiavo dešimtis galimos
krizės detonatorių. Jų nuomone, per artimiausius trejus-penkerius
metus komunistinė valdžia dar sugebės kontroliuoti situaciją. Tačiau
per tolesnius penkerius-dešimt metų didžiulės vidaus krizės galimybė
labai didelė.
Kai dėl Maskvos ir Pekino santykių, tai juos geriausiai
apibūdino Valstybės Dūmos Tarptautinio komiteto pirmininkas Konstantinas
Kosačiovas. Jo žodžiais tariant, žaidimai su drakonu pavojingas
užsiėmimas. Pasak K.Kosačiovo, Kinija stengiasi paversti Rusiją
energetinių resursų ir žaliavų tiekėja. Ir Rusija tokia yra, nes
nesuvokia, kad konkuruoti dabartiniame pasaulyje galima tiktai vystant
moderniausias technologijas ir gamybą. O to Rusija, skirtingai nuo
Kinijos, nedaro.
© 2006 XXI amžius
|