Keblūs klausimai

Vilius Bražėnas

Šiuo metu tokių klausimų politikoje gausybė. Apie kiekvieną reikia išsamesnės studijos, kad visiškai būtų apsvarstyti. Keletą jų bent trumpai aptarsime.

Raudonas akiplėšiškumas teisme

Senas posakis „Miško žvėris į mišką žiūri“ yra neginčijamai teisingas. Todėl daugiau negu skandalingas žurnalisto nuteisimas Kaune už žodžio „kolaborantas“ taiklų pavartojimą nelabai nustebino, nors ir itin pašiurpino. Labiau (ir nemaloniai) nustebino masinio pasipiktinimo stoka. Gal tai įrodo, jog ir posakis „Patriotų pilna, o patriotinės veiklos – stoka“ yra teisingas?

Paguodžia, kad į tai netikėtai stipriai atsiliepė žiniasklaida ir dalis (mažesnių) politikų. Silpnai pasirodė teisininkai. Vienas jų, netgi akademinis teisininkas, teisininko autoritetu pareiškė, kad „nieko dar neatsitiko“ tuo teismo sprendimu, „kol paskutinis taškas nepadėtas“. Atseit kol nepraeitos visos instancijos, su ginklu pagautas rankoje ir liudytojų akivaizdoje nusikaltęs žudikas nėra žudikas, o nužudytasis – yra „gyvas“, kol nepasisakė paskutinė instancija. Klausimas: kas kaltesnis už tai, kad teisėjai net drįsta tokius sprendimus priimti? Ar teisėjų korporacija, ar tylinti tauta? Ypač stebina komunizmo aukų veik visiška tyla.

„Nusivylimai“ ir balsavimai

Girdime, kad lietuviai nedalyvauja valstybės politikoje, nes „yra nusivylę“. Tuo pat metu televizorių ekranuose matome, kad balsuoti parlamentų rinkimuose ilgose eilėse stovi nusivylę (ir dar kaip!) irakiečiai ir afganai. Nepaisydami galimų bombų sprogimų, jie dalyvauja savo valstybės valdymo reikaluose – politikoje. Gal todėl, kad jie nėra įstrigę eismo „kamščiuose“ ar eilėse prie kasos prašmatniuose prekybos centruose?

Atominio terorizmo grėsmė

Sunku nesišypsoti matant Europos diplomatus diplomatiškai raukantis, kai Irano karingas prezidentas mojuoja Europai, Izraeliui ir Amerikai atominio terorizmo vėzdu. V.Putino bičiuliai Ž.Širakas ir G.Šrioderis bara JAV už tai, kad nevedė diplomatinių derybų su S.Huseinu, o kariavo. Amerikiečiai pasakė: „Tada parodykite, kaip diplomatiškai susitarti su teroristiniu Iranu“. ES derasi, o Iranas atominį kardą galanda. Ir derybų pabaigos nematyti.

Ko gero, reikės ES diplomatams prašyti Dž.Bušą, kad išgelbėtų Europą nuo Irano ultimatumo ir vieną iš tų taiklių JAV raketų panaudotų (diplomatiškai?) prieš Irano atominę kalvę.

Karų priežastys

Vargu ar kuris nors didesnis karas buvo pradėtas dėl viešai skelbtų priežasčių. Dažniausiai sužinomas tik karo pateisinimas, jo priekabė. Tad ir Irako karas tikriausiai kariaujamas ne dėl „masinio naikinimo ginklų“, kurių turėti S.Huseinas, žinoma, norėjo, bet dar neturėjo.

Tai primena jau seniai iš JAV spaudos iškirptas ir su savo archyvu atsivežtas, atsitiktinai dabar užtiktas, dailininko šaržisto politinis komentaras. Piešinyje – JAV karys Irako fronte sėdi ant amunicijos dėžės ir rašo laišką į JAV. Laiške teigia: „Mes atradome slaptą ginklą…“ Už jo iš raketos išmuštos duobės veržiasi naftos fontanas…

Jau esu rašęs, jog manau, kad karas Irake vyksta dėl naftos. Dabartinio JAV prezidento tėvas, tada irgi buvęs prezidentas, S.Huseiną išvarė iš Kuveito naftos verslovių. O S.Huseino žygis į Kuveitą buvo tik pradžia. Jis tikriausiai planavo užgrobti Saudo Arabijos bei Emiratų naftos versloves ir drauge su Rusija paklupdyti Vakarus. Tokiu atveju Lietuvoje benzino kainos nepakiltų: jo visai nebūtų. Tai, žinoma, „išspręstų“ eismo „kamščių“ klausimą ne vien tik Vilniuje.

Nejaugi kas nors patikės, kad su Teksaso nafta susijusi JAV vyriausybė apie tai nepagalvojo?

Valstybinių terminų klausimu

Jau buvo rašyta apie bandymus pratęsti sovietų okupanto draudimą vartoti žiniasklaidoje žodžius „okupacija“ ir „nepriklausomybė“. Tam buvo sukurti žodžiai, kaip „tarpukaris“ ir „pokaris“.

Dabar jau buvo prieita po „kunigaikštijų“, po „karališkos“ Lietuvos ir po okupacijų Vasario 16-osios Lietuvos Respubliką vadinti „Pirmąja Respublika“, o Kovo 11-osios – „Antrąja Respublika“. Ir štai žiniasklaidoje pasirodo antrosios pavadinimai – „trečioji“.

Kadangi tai lyg ir sutapo su Lenkijos „Žečpospolita“ (respublika?) sukaktimi, tenka spėti, jog tai siejama su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos unija su Lenkija. Jeigu taip, tai kodėl nevadinti „Trečioji Žečpospolita“? Lietuva tada buvo, bet, anot vieno istoriko, nebuvo Lietuvos valstybės. Tad nebuvo „respublikos“? O Kunigaikštija irgi negali būti „respublika“.

Be to, istorikas taikliai pastebėjo: jei neturint valstybės galima Lietuvą vadinti „respublika“, reikėtų dabartinę vadinti „ketvirtąja“: sovietų okupuota Lietuva buvo viena iš penkiolikos SSRS „respublikų“.

Atrodytų, jog pagrįstai šiandieninę Lietuvą vadiname „Antrąja Respublika“.

© 2006 „XXI amžius“