Stačiatikių Bažnyčios stiprėjimas Gruzijoje ir susirūpinimas dėl religinių mažumų padėties

Gruzijos prezidento Eduardo Ševardnadzės ir šalies didžiausios Stačiatikių Bažnyčios patriarcho Iljos II spalio viduryje pasirašyta "konstitucinė sutartis" praktiškai reiškia, kad šioje posovietinėje Kaukazo regiono valstybėje stačiatikybei suteikiamas valstybinės religijos statusas. Sutarties pasirašymo iškilminga ceremonija vyko senosios Gruzijos sostinės ir dvasinio centro Mcchetos (už 20 km nuo Tbilisio) pagrindinėje Sveticchovelio katedroje. Toje pačioje katedroje patriarchas Ilja II praėjusio dešimtmečio viduryje pakrikštijo E.Ševardnadzę, buvusį Gruzijos slaptosios policijos KGB vadovą, vėliau valdančiosios komunistų partijos lyderį ir buvusios Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrą.
Sutartį, kuri turi reguliuoti valstybės ir stačiatikių patriarchato teisinius santykius, Gruzijos parlamentas rengė dvejus metus, bendradarbiaudamas su Bažnyčios atstovais. Pasirašydamas sutartį, prezidentas E.Ševardnadzė sakė, kad šis dokumentas pabrėžia Gruzijos Stačiatikių Bažnyčios "istorinį vaidmenį, atstatant valstybės nepriklausomybę, taip pat vienijant tautą būsimiems uždaviniams vykdyti". Tuo tarpu patriarchas Ilja II pažymėjo, kad "konstitucinės sutarties" pagrindinis tikslas yra užtikrinti Bažnyčiai galimybę aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, kas būdinga civilizuotai valstybei. Su šia sutartimi "prasideda naujas etapas valstybės ir Bažnyčios tarpusavio santykiuose".
Sutarties rengimo grupei vadovavęs Gruzijos parlamento vicepirmininkas Gigis Ceretelis pripažino, kad šis dokumentas Stačiatikių Bažnyčiai "garantuoja labai aukštą statusą". Kitaip sakant, "konstitucinė sutartis" patvirtina, kad stačiatikybė Gruzijoje "nėra tik viena tarp kitų konfesijų, bet ypatingas šalies dvasingumo pamatas". Taigi, kaip minėta, dokumentas teisiškai konstatuoja tai, jog Stačiatikių Bažnyčia iš esmės Gruzijoje atsiduria valstybinės Bažnyčios padėtyje.
Sutartyje taip pat patikslinami kai kurie bažnytinės nuosavybės klausimai. Valstybė pripažįsta Bažnyčios nuosavybe visą jos turimą bažnytinį turtą, taip pat tą, kuris iki šiol priklausė valstybei. (Pavyzdžiui, tas komunistų konfiskuotas šventoves, kurios buvo paverstos muziejais, sandėliais ir pan.) Artimiausiu metu bus sudaryta speciali vyriausybės komisija, kuri išnagrinės klausimą dėl komunistų konfiskuotų žemių grąžinimo Bažnyčiai. Dokumente taip pat patvirtinama, kad Gruzijos valstybė pripažįsta, jog sovietinės valdžios laikotarpiu 1921-1990 metais Stačiatikių Bažnyčiai buvo padaryta didžiulė materialinė ir moralinė žala, kurią valstybė įpareigota bent iš dalies atlyginti.

* * *

Gruzijos parlamento vicepirmininkas G.Ceretelis nurodė, kad kitos šalyje veikiančios konfesijos "konstitucinę sutartį" tarp valstybės ir Stačiatikių Bažnyčios priėmė "su supratimu". Iš tikrųjų galima tik pasidžiaugti istorinės teisybės atstatymu, grąžinant praėjusio sovietinio režimo konfiskuotą bažnytinį turtą ir kitą valstybės paramą Gruzijos Stačiatikių Bažnyčiai, kuriai priklauso daugiau kaip 70 proc. šalies, turinčios 4,4 mln. gyventojų. (Beje, gyventojų skaičius per posovietinį dešimtmetį dėl ekonominės krizės, masinės emigracijos, pilietinių kovų ir menko gimstamumo šioje buvusio "komunistinio rojaus" šalyje sumažėjo beveik visu milijonu.)
Tačiau kelia susirūpinimą tai, kad stačiatikybės pakėlimas į "valstybinės religijos" lygį gali dar labiau pabloginti katalikų ir kitų religinių mažumų padėtį šioje Kaukazo valstybėje, kuri pastaruoju metu ir taip nėra paprasta. Per pastaruosius kelerius metus, taip pat ir po popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Gruzijoje 1999 metais, žmogaus teisių stebėtojai užfiksavo daugiau kaip 100 religinių mažumų diskriminavimo atvejų. Šalies katalikų, baptistų, sekmininkų ir kitų bendruomenių vadovai ne kartą protestavo dėl grubių vietos stačiatikių ekstremistinių grupių išpuolių - muštynių, gaisrų sukėlimo, plėšikavimo ir kitokio vandalizmo, tačiau dėl to niekas nebuvo patrauktas teisinėn atsakomybėn.
Vertinama, kad Gruzijoje gyvena apie 50 tūkstančių katalikų, kurie kartu su kaimyninių Azerbaidžano bei Armėnijos šalių šios denominacijos tikinčiaisiais sudaro Kaukazo apaštalinę administratūrą, vadovaujamą italų kilmės Tbilisyje reziduojančio vyskupo Džiuzepės Pasoto. Kestono kolegijos (Didžioji Britanija), stebinčios religinių teisių padėtį pokomunistinėje Rytų Europoje, duomenimis, Gruzijos katalikų sielovadininkams trukdoma statyti parapijų bažnyčias dėl vietos stačiatikių hierarchų pasipriešinimo.
Štai apaštalinio administratoriaus vyskupo Dž.Pasoto sekretorius Georgijus Cchomelidzė neseniai informavo Kestono žinių agentūrą, kad Kutaisio miesto 250 narių turinčiai katalikų parapijai neleidžiama statyti savo maldos namų. Nors parapijos bendruomenė šiam tikslui nusipirko žemės sklypą, tačiau Kutaisio savivaldybė bažnyčios statyti neleidžia, nes tam prieštarauja vietos stačiatikių vyskupas. Šį klausimą bus bandoma spręsti teisme, sakė G.Cchomelidzė. Jis taip pat pranešė, kad kitame Gruzijos mieste Achalcichėje katalikų parapijai irgi trukdoma statyti bažnyčią dėl stačiatikių priešinimosi. "Visi klausimai, susiję su bažnyčių statyba, turi būti suderinti su Gruzijos patriarchatu", - sakoma miesto mero laiške vyskupui Dž.Pasotui.
Daugelyje Gruzijos vietų Katalikų Bažnyčia bando atgauti jai priklausančius pastatus, kurie buvo sovietų režimo konfiskuoti. Kutaisyje, Goryje, Batumyje, Udėje, Ivlitoje katalikams priklausę ir komunistų konfiskuoti bažnytiniai pastatai 1989-1990-aisiais - permainų metais - buvo kažkodėl atiduoti Stačiatikių Bažnyčiai. Kada katalikai pareikalavo šios maldos namus sugrąžinti jų teisėtiems savininkams, buvo sudaryta komisija problemai ištirti. Komisija nusprendė katalikams šios jų nuosavybės negrąžinti. Kaip paaiškino Gruzijos patriarchato atstovai, katalikų pastatai buvo Stačiatikių Bažnyčiai perduoti teisėtos civilinės valdžios ir pašventinti. Pagal stačiatikių kanoninę tvarką, dabar šios bažnyčios priklauso stačiatikių parapijoms ir jų "atiduoti nebegalima".

* * *

Kaip minėta, įvairios Gruzijos stačiatikių ekstremistų grupės yra įvykdžiusios prievartinius išpuolius prieš šalies religinių mažumų atstovus. Jų aukomis dažniausiai tapo vietos protestantai, taip pat Jehovos liudytojai, tačiau yra nukentėję ir katalikai. Štai praėjusią vasarą, liepos mėnesį, kelių dešimčių katalikų maldininkų grupė iš Tbilisio norėjo aplankyti gruzinų šventosios Ninos, kuri daug prisidėjo, kad krikščionybė ateitų į Gruziją IV amžiuje, kapą. Kada katalikų maldininkai, tarp kurių buvo ir pats vyskupas Dž.Pasotas, keli kunigai bei vienuolės prisiartino prie gyvenvietės Rytų Gruzijoje, kur yra šv.Ninos kapas, juos su lazdomis pasitiko gauja stačiatikių ekstremistų.
"Jie mums grasino, vartojo necenzūrinius žodžius, netgi sakė pavartos prievartą, kad nutrauktų mūsų piligriminę kelionę", - skundėsi vyskupas Dž. Pasotas laiške Gruzijos prezidentui E.Ševardnadzei, iš kurio atsakymo nesulaukė. Katalikų maldininkai, negavę reikiamos paramos nei iš policijos, nei ir vietos stačiatikių vyskupo, turėjo sugrįžti į Tbilisį taip ir neaplankę gruzinų šventosios kapo. Tarp kitų pastaraisiais metais įvykusių incidentų, paminėtinas užpuolimas krovininio automobilio, vežusio iš Počio uosto į Tbilisį į gruzinų kalbą išverstos "Įvado į Bibliją" didelę siuntą. Užpuolikai sumušė automobilį lydėjusius Biblijos draugijos darbuotojus ir sunaikino didelę dalį vežtos literatūros.
Pastebėtina, kad nei Gruzijos patriarchato vadovybė, nei šalies vyriausybė oficialiai nepritaria tokioms religinės netolerancijos apraiškoms. Atsakydamas į 15-os Jungtinių Valstijų kongresmenų laišką, kurie nusiskundė dėl ekstremistų prievartos, E.Ševardnadzė jiems birželio mėnesį rašė, kad "griežtai smerkia bet kokią religinio ekstremizmo formą ir rodomą prievartą". Tai "yra nepriimtina ir neturi likti nenubausta bet kurioje visuomenėje, kuri save laiko demokratine". Tačiau, kaip minėta, Gruzijos teisėsaugos organai dažniausiai ignoruoja visus religinės prievartos atvejus, o ekstremistai randa užtarėjų ir stačiatikių bažnytinėje hierarchijoje.
Pavasarį daug ką Gruzijoje nustebino vienoje televizijos laidoje Rustavio stačiatikių metropolito Atanazės padarytas pareiškimas, kuriame jis pareikalavo, kad šalyje būtų "panaikintos" visos religijos, išskyrus stačiatikybę, ir kad vadinamieji "sektantai" turėtų būti "sušaudyti". Metropolitas sakė, kad Stačiatikių Bažnyčia kovoja su sektomis ir kad ši kova "negali būti vykdoma taikiomis priemonėmis". Vėliau patriarchato atstovai Tbilisyje sakė, jog jie buvo "sukrėsti" tokio metropolito Atanazės pareiškimo ir kad "patriarchas nieko bendra neturi su tokiomis pažiūromis".
Vis dėlto stebėtojai pripažįsta, kad Gruzijos patriarchato vadovybė yra priversta laviruoti tarp galingų fundamentalistinių jėgų Stačiatikių Bažnyčioje, kurios veikia pagal principą "Gruzija yra stačiatikių šalis ir joje gali būti tik stačiatikybė" ir nepripažįsta jokios religinės tolerancijos. Šių jėgų spaudžiamas Gruzijos patriarchatas 1997 metais išstojo iš pagrindinės ekumeninės organizacijos - Pasaulio Bažnyčių tarybos, - kurios pirmininku pats Tbilisio patriarchas Ilja II buvo nuo 1979 iki 1983 metų. Taigi nors galima pripažinti Stačiatikių Bažnyčios "ypatingą istorinį vaidmenį" Gruzijoje, tačiau rodomos religinio fanatizmo ir neapykantos apraiškos smerktinos, kaip nesuderinamos su pagrindinėmis žmogaus teisių nuostatomis.

Mindaugas BUIKA

© 2002 "XXI amžius"