|
Pirštu prisiliesti prie
laiko žaizdų
|
Vyskupas Valteris
Miksa |
Nors jis vadovauja mažiausiai
vyskupijai Bavarijoje ir reziduoja nedideliame Aichštato miestelyje,
bet visoje Vokietijos žemėje yra vienas žymiausių Vokietijos vyskupų.
O tai priklauso ne vien nuo fakto, kad dr. Valteris Miksa tapo
arkivyskupo Johano Dybos įpėdiniu ir yra Vokietijos kariuomenės
ordinaras, taip pat ir ne nuo jo Magnus Canceliarius pareigų vieninteliame
šalyje katalikų Aichštato universitete. Kaip jokio kito Vokietijos
vyskupo, šio šv. Vilibaldo įpėdinio karščiausias troškimas - dvasinių
pašaukimų žadinimas. Vis dėlto, agituodamas už kunigo ar vienuolio
pašaukimus, vyskupas V.Miksa nepamiršta ir tikėjimo turinio bei
reikalavimų dvasininkams svarbos. Jo nuoširdūs ir atviri santykiai
su žmonėmis neleidžia kilti įtarimui, kad jis, trokšdamas daugiau
pašaukimų į kunigus, siekia vien išlaikyti Bažnyčios, kaip institucijos,
funkcionavimą. Kas tik jį sutinka, jaučiasi turįs reikalą su ne
vyskupijos vadovu, o sielovadininku. Ir juo būdamas, vyskupas
V.Miksa pirmiausia norėtų vieno: žmonių, priartinančių išlaisvinančią,
išganančią Jėzaus Kristaus naujieną. Tam jam reikalingi kunigai
ir vienuoliai. Pokalbyje su vokiečių katalikų žurnalo "PUR"
redaktoriais jis susumuoja savo buvimo vyskupu Aichštate rezultatus,
toliau pereina prie išaugusių kariuomenės sielovados uždavinių
ir pateikia savo požiūrį svarbiausių visuomeninių problemų klausimu.
|
|
Uzbekistano
misionierius - lietuvių kunigas
|
Kun. Justinas Bonaventūras
Pranaitis |
Kun. Justinas Bonaventūras Pranaitis
gimė 1861 m. liepos 27 d. Šakių rajone, Griškabūdžio parapijoje,
Panenupių-Elijošių kaime. Baigęs keturias klases Marijampolėje,
J.Pranaitis įstojo į Seinų kunigų seminariją, o po penkerių metų
išvyko studijų tęsti į Petrapilio dvasinę akademiją. Marijonas kun.
Stepas Matulis Bostono lietuvių enciklopedijoje rašo, jog Petrapilyje
kun. Justinas Bonaventūras buvo geriausias žymaus hebrajų kalbos
prof. Dovydo Chvolsono studentas, todėl, tik pabaigęs akademiją,
kun. J.Pranaitis pradėjo vadovauti hebrajų kalbos katedrai. Petrapilio
dvasinėje akademijoje jis dar dėstė liturgiką bei bažnytinį giedojimą.
Būdamas 29-erių, 1890 metais kun. J.Pranaitis buvo paskirtas Petrapilio
dvasinės akademijos dvasios vadovu, o po metų - akademijos prefektu.
Pirmą kartą kun. J.Pranaitis, vyskupo Kozlovskio siuntimu, į Uzbekistaną,
tuometinį Rusijos Turkestaną, nuvyko 1897 metais, prieš tai metus
praleidęs tremtyje Tverėje už kovas prieš rusinimą. Tuomet jis,
pasak kun. Stepo Matulio, turėjo "ištirti Turkestano katalikų
padėtį". Grįžęs iš Turkestano kun. J.Pranaitis ne tik dėstė
Petrapilio dvasinėje akademijoje, bet dar įsteigė prieglaudą, vargonininku
pasikvietė Miką Petrauską bei vienas pirmųjų Petrapilyje pradėjo
sakyti pamokslus lietuviškai.
|
|
Stačiatikių
Bažnyčios stiprėjimas Gruzijoje ir susirūpinimas dėl religinių
mažumų padėties
Gruzijos prezidento Eduardo Ševardnadzės
ir šalies didžiausios Stačiatikių Bažnyčios patriarcho Iljos II
spalio viduryje pasirašyta "konstitucinė sutartis" praktiškai
reiškia, kad šioje posovietinėje Kaukazo regiono valstybėje stačiatikybei
suteikiamas valstybinės religijos statusas. Sutarties pasirašymo
iškilminga ceremonija vyko senosios Gruzijos sostinės ir dvasinio
centro Mcchetos (už 20 km nuo Tbilisio) pagrindinėje Sveticchovelio
katedroje. Toje pačioje katedroje patriarchas Ilja II praėjusio
dešimtmečio viduryje pakrikštijo E.Ševardnadzę, buvusį Gruzijos
slaptosios policijos KGB vadovą, vėliau valdančiosios komunistų
partijos lyderį ir buvusios Sovietų Sąjungos užsienio reikalų
ministrą.
Sutartį, kuri turi reguliuoti valstybės ir stačiatikių patriarchato
teisinius santykius, Gruzijos parlamentas rengė dvejus metus,
bendradarbiaudamas su Bažnyčios atstovais. Pasirašydamas sutartį,
prezidentas E.Ševardnadzė sakė, kad šis dokumentas pabrėžia Gruzijos
Stačiatikių Bažnyčios "istorinį vaidmenį, atstatant valstybės
nepriklausomybę, taip pat vienijant tautą būsimiems uždaviniams
vykdyti". Tuo tarpu patriarchas Ilja II pažymėjo, kad "konstitucinės
sutarties" pagrindinis tikslas yra užtikrinti Bažnyčiai galimybę
aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, kas būdinga civilizuotai
valstybei. Su šia sutartimi "prasideda naujas etapas valstybės
ir Bažnyčios tarpusavio santykiuose".
|
|
Uzbekija: krikščionybei
- šimtas metų
Katalikų Bažnyčia Uzbekistane,
kuri neseniai buvo pripažinta valstybės, švenčia 100 metų jubiliejų
nuo pirmojo kunigo atvykimo į šią Vidurio Azijos respubliką. Pirmasis
kunigas, atvykęs į Uzbekistaną, buvo lietuvis kun. Justinas Bonaventūras
Pranaitis.
"Sui Juris" misijos vadovas Uzbekistane pranciškonas
kun. Kšyštofas Kukulka Azijos žinių agentūrai UCAN sakė, jog šis
jubiliejus buvo minimas spalio 19-20 dienomis. Pirmąją dieną Uzbekistano
sostinėje Taškente vyko mokslinė konferencija, o antrąją - šv.
Mišios.
|
|
Krikščionybė
Vidurinėje Azijoje
TADŽIKISTANAS: argentinietis
tėvas Avila - paguoda šalies katalikams
Kai prieš penkerius metus tėvas
Karlosas Avila atvyko į Tadžikijos sostinę Dušanbė - miestas, kaip
ir visa šalis, metus buvo be dvasininko.
Neseniai praūžusio pilietinio karo sukelta sumaištis, miestą kontroliuojančios
ginkluotosios pajėgos ir žmonių tarpusavio nepasitikėjimas atbaidė
dvasininkus, galėjusius dirbti pastoracinį darbą Šv. Juozapo parapijoje.
"Kai aš čia atvykau, žmonės manė, kad tuoj išvažiuosiu",
- sakė argentinietis tėvas K.Avila. Bet dabar Tadžikijoje yra keturios
vienuolės, dar du kunigai ir maždaug 200 katalikų.
"Tadžikai katalikų bažnyčią vadina vokiečių maldos namais,
tačiau dabar taip vadinti nebėra pagrindo, nes dauguma vokiečių
išvyko", - pasakoja dvasininkas. Pasak jo, visi tie, kuriems
išvykti nepasisekė, tik ir laukia progos, kaip pasprukti iš skurdžios
musulmoniškos, 5,8 mln. gyventojų turinčios valstybės. Tačiau tėvas
K.Avila sako turįs čia dar daug ką nuveikti.
|
|
|