Krikščionybė Vidurinėje Azijoje

TADŽIKISTANAS: argentinietis tėvas Avila - paguoda šalies katalikams

Kai prieš penkerius metus tėvas Karlosas Avila atvyko į Tadžikijos sostinę Dušanbė - miestas, kaip ir visa šalis, metus buvo be dvasininko.
Neseniai praūžusio pilietinio karo sukelta sumaištis, miestą kontroliuojančios ginkluotosios pajėgos ir žmonių tarpusavio nepasitikėjimas atbaidė dvasininkus, galėjusius dirbti pastoracinį darbą Šv. Juozapo parapijoje. "Kai aš čia atvykau, žmonės manė, kad tuoj išvažiuosiu", - sakė argentinietis tėvas K.Avila. Bet dabar Tadžikijoje yra keturios vienuolės, dar du kunigai ir maždaug 200 katalikų.
"Tadžikai katalikų bažnyčią vadina vokiečių maldos namais, tačiau dabar taip vadinti nebėra pagrindo, nes dauguma vokiečių išvyko", - pasakoja dvasininkas. Pasak jo, visi tie, kuriems išvykti nepasisekė, tik ir laukia progos, kaip pasprukti iš skurdžios musulmoniškos, 5,8 mln. gyventojų turinčios valstybės. Tačiau tėvas K.Avila sako turįs čia dar daug ką nuveikti.
Nors visai šalia glūdi Talibano šaknys, o žodžiai "stabilumas ir taika" Centrinėje Azijoje pamiršti nuo sovietinės imperijos žlugimo, tėvas K.Avila mano, jog atėjo laikas reikalauti, jog vietinė valdžia leistų įgyvendinti kai kuriuos katalikiškus projektus, kaip katalikiškos mokyklos ir tarptautinės pagalbos organizacijos "Caritas" įsteigimas.
Tarp parapijiečių lig šiol tvyro įtampa, kurią sukėlė 1992-1993 metų pilietinis karas. Konfliktą, įsiplieskusį tarp Rusijos palaikomų komunistų ir musulmoniškos valstybės įkūrimo šalininkų, rodos, turėjo užbaigti 1997-aisiais pasirašyta taikos sutartis.
Trisdešimt šešerių metų dvasininkas tėvas K.Avila puikiai prisimena be perstojo aidėjusias šūvių salves. Dabar jis su šypsena žvelgia į savo senutėlę rusišką "Volgą", kurios durelėse žiojėja dvi kulkų pramuštos skylės.
Vienas vyresniųjų parapijiečių, nuo 1985-ųjų Tadžikijoje mokytojaujantis lietuvis, teigia, kad Bažnyčia visiems vyresniems Rytų Europos gyventojams atrodo kaip galybės ir atgaivos simbolis. "Kol mes turime kunigą ir bendraminčių tikinčiųjų bendruomenę, žinau, jog Dievas mūsų nepamiršo", - sakė kita, pavardės nenorėjusi skelbti Tadžikijos katalikė. Moteris išreiškė nuostabą, jog Šv. Juozapo parapija vis dar gyvuoja, nors jos įkūrėjai vokiečiai jau išvyko atgal į tėvynę. "Jie visi išvažiavo, bet mūsų Karlosas kažkaip sugeba pritraukti naujus žmones", - sako ji. Pasak tėvo K.Avilos, jau apie dešimt etninių tadžikų atsivertė į katalikybę. Tačiau jaunuoliams, kilusiems iš tradicijų besilaikančių musulmoniškų šeimų, šis sprendimas buvęs itin sudėtingas.
"Jei tadžikas ar uzbekas nusprendžia pakeisti tikėjimą - jis tai daro slapta, - savo mažame, vėsiame darbo kambarėlyje Katalikų naujienų tarnybos žurnalistui Frenkui Braunui pasakoja tėvas K.Avila. - Ir net jei galiausiai jis nusprendžia apie tai pranešti savo šeimai, jų reakcija dažniausiai būna neigiama. Tai, jų suvokimu, tolygu išdavystei".
Dušanbėje buvo įvykdytas bene žiauriausias išpuolis prieš krikščionybę visoje Centrinėje Azijoje. Didžiausioje Tadžikijos sostinės bažnyčioje, 2000 m. spalio 20 d. sprogus bombai, per sekmadienio pamaldas žuvo keliasdešimt žmonių ir beveik 200 buvo sužeisti.
Maždaug po metų Dušanbės stačiatikių bažnyčia ir Septintosios dienos adventistų bendruomenė patyrė panašias teroro atakas. Laimei, aukų buvo išvengta.
Policija suėmė du vietinius studentus, prisidėjusius prie spalio 20-osios progdinimų, jie buvo nuteisti mirties bausme. Tačiau bažnyčios pastorius korėjietis Choi Jun Seop kreipėsi į Tadžikijos prezidentą, prašydamas jų pasigailėti.
Pasak Tadžikijos vyriausybės vadovų, smurtas prieš krikščionis šioje šalyje tęsis tol, kol vietiniai musulmonai krikščionybę suvoks kaip grėsmę savo etninei bendruomenei.
"Dabar labai pavojingas metas. Tapdami katalikais, krišnaistais ar budistais, kai kurie tadžikai save izoliuoja nuo bendruomenės, nes tadžikų dauguma linkusi save laikyti ne tauta, o musulmonų gentimi", - sako Tadžikijos islamistų partijos lyderis Muhiddinas Kabiris.
Tačiau tėvas K.Avila dėl to nenusimena: jis tiki, jog šioje žemėje yra vietos visiems tikintiesiems, nesvarbu, kad ir kokiam dievui jie melstųsi".

KAZACHSTANAS: Italijos pranciškonas globoja neįgaliuosius vaikus

26 metų Volodia Relentjevas dvidešimt vienerius metus praleido neiškeldamas kojos iš neįgaliųjų vaikų prieglaudos. Jis niekuomet nesiskundė priežiūra, tačiau pripažino, jog jį ir kitus 180 invalidų namų vaikų kankino nuobodulys. "Čia niekada nebuvo įdomu ir linksma. Čia netgi nebuvo su kuo pasišnekėti", - sakė prie invalido vežimėlio prikaustytas V.Relentjevas.
Tačiau jo gyvenimas visiškai pasikeitė, kai jis atvyko į mažą Kazachstano miestelį, penkiolika kilometrų nutolusį nuo Alma Atos. Ten jo gyvenimas ne tik nušvito naujomis spalvomis, bet ir buvo išgelbėta Volodios gyvybė, nes, sulaukęs pilnametystės, neįgalusis perkeliamas į vyresnių žmonių slaugos skyrių, kur laukia daug blogesnė priežiūra ir netgi badmiriavimas.
Šiuo metu jis gyvena Arkoje - buvusioje pionierių stovykloje, kuri dabar tapusi didžiule ferma: su gyvuliais, daržais ir sodais. Šios fermos įkūrimo sumanytojas - pranciškonas tėvas Gvido Trezzani, 46-erių metų milanietis. Šiandien didžiausias jo tikslas - išplėsti fermą, kad čia galėtų gyventi kuo daugiau našlaičių.
"Šiuo metu Arkoje gyvena septyniolika neįgaliųjų. Gyventojų skaičius labiausiai priklauso nuo pinigų. Juk negalime imti vaikų, jei nesame pajėgūs jų išlaikyti", - sakė tėvas G.Trezzani. Jo apskaičiavimais, šiek tiek praplėtus fermą, čia galėtų apsigyventi nuo 100 iki 120 vaikų.
Pranciškonas sielojasi, jog šalies vyriausybei rūpi ne globoti ir pasirūpinti neįgaliaisiais vaikais, o juos slėpti ir stengtis užmiršti kaip didžiausią valstybės gėdą. "Kai žmonės pamato šiuos vaikus, juos ištinka šokas, nes jie net nepagalvoję, kad gali būti ir tokių, gyvenimo nuskriaustų žmonių", - sako G.Trezzani.
Į fermą atvykusiems žurnalistams į akis krito maloni aplinka ir džiaugsmu trykštantys vaikučiai. Maždaug septynerių metukų Polina Razambetova sakė nežinanti savo tikrojo amžiaus ir jau dvi savaites viešinti Arkoje.
Pasak savanorio pagalbininko P.Aniskino, anksčiau Polina turėjo kalbos sutrikimų, tačiau, būdama fermoje, per palyginti trumpą laiką, ėmė sklandžiau šnekėti. Vyras pasakoja, jog ilgiau Arkoje gyvenantys vaikai nuo neseniai atvykusiųjų skiriasi savo minčių raiška, laikysena. Čia vaikai mokomi skaityti, rašyti, deklamuoti poeziją.
Deja, vaikai nebus mokomi apie Katalikų Bažnyčią, nes Kazachstane galioja itin griežti religinės veiklos apribojimo įstatymai. Be to, pats tėvas G.Trezzani nelinkęs vaikams pamokslauti apie religiją.
"Jie ir taip atviri Kristaus mokymui jau vien dėl to, ką mes dėl jų darome. Jeigu mums pavyks pasiekti esminių permainų šių vaikų viduje, tai bus didžiausia Viešpaties meilės ir gerumo apraiška tiek jiems, tiek mums, juos globojantiesiems", - sakė tėvas G.Trezzani.

KIRGIZIJA: pranciškonų vienuolės gatvės vaikus kviečia į oazę

Pačiame sostinės Biškeko pakraštyje, kur dėl geležinkelio stoties kaimynystės ore tvyro tirštas degančios anglies kvapas, keturios pranciškonų vienuolės įkūrė mažutę oazę, baltuojančią švariais takeliais, kvepiančią neseniai pasodintomis gėlėmis ir medžiais. Taip pat į oazę kvieste kviečia šviesi ir erdvi klasė.
Kartą per savaitę vietiniai gatvės vaikai čia susirenka karštų pietų. Be to, jie čia mokomi ir gali žiūrėti videofilmus. Pranciškonės supranta, kad vaikai čia ateina ne todėl, kad tiki Dievą, bet jos džiaugiasi galėdamos realiai pagelbėti šiems jauniems žmonėms.
Tokių vaikų Biškeke yra šimtai. Vieni jų nelanko mokyklos, nes neturi pinigų, kiti - išmesti dėl agresyvaus elgesio ir nesimokymo.
Seserys tikisi atidaryti pradinę mokyklą Biškeke, tačiau kol kas kyla vis naujų biurokratinių kliūčių. Katalikų Bažnyčią Kirgizijos vyriausybė turi įregistruoti kaip religinę organizaciją, taip kaip musulmonus ar Stačiatikių Bažnyčią. Be registracijos Katalikų Bažnyčia čia negali pirkti nekilnojamojo turto, samdyti darbuotojų ar atidaryti banko sąskaitą, žodžiu, daryti tai, kas būtina atidarant mokyklą.
Jėzuitas tėvas Aleksandras Kanas piktinosi dabartinėmis katalikams sudarytomis sąlygomis. Anot jo, nuo Sovietų Sąjungos laikų čia mažai kas pasikeitė, todėl tiems keliems šimtams katalikų Kirgizijoje ypač sunku. "Anksčiau jie persekiojo mus smurtu, dabar mus persekioja biurokratai", - sakė A.Kanas.
Kirgizijos parlamento narys Ališeris Sabirovas pažadėjo, kad katalikų padėtis šioje valstybėje per vasarą turėtų gerokai pagerėti, tačiau tėvo Kano jo žodžiai neįtikina. Jo manymu, netgi įteisinus Katalikų Bažnyčios veiklą Kirgizijoje, nauji įstatymai griežtai kontroliuos ir apribos kiekvieną jos žingsnį.
Pranciškonės seserys džiaugiasi, jog atsirado jų kilnų tikslą remiančių žmonių. Restoranui ir Biškeko laikraščiui vadovaujantis Italijos verslininkas Džordžio Fiacconi prisideda prie daugelio seserų sumanymų. Anot jo, daugelis žmonių, ypač gyvenančių kaime, negali leisti vaikų į mokyklą, nes neturi pinigų knygoms, vaikų aprangai ar kelionei į mieste veikiančią mokyklą. Per mėnesį tėvai papildomai turėtų skirti maždaug 2,17 dolerio kiekvienam mokyklą lankančiam vaikui, tačiau tai daugeliui yra nemaži pinigai.
Naujoje mokykloje pranciškonės tikisi sukurti jaukią aplinką, kad gatvės vaikai priprastų sėdėti klasėse, jaustųsi jaukiai ir gerai. Jos, žinoma, supranta, kad tai padaryti bus nelengva, tačiau jokie sunkumai pranciškonių negąsdina.

CRTN

© 2002 "XXI amžius"