Pagerbtas pirmasis čigonų tautybės palaimintasis

Palaimintasis Zefirinas Chimenesas Malja

Prie pat Romos esančioje Dieviškosios Meilės Dievo Motinos šventovėje, tiksliau - šalia šventovės, vyko kiek neįprastos apeigos: po atviru dangum buvo konsekruotas altorius palaimintojo Zefirino Chimeneso Maljos (1861-1936), pirmo čigonų tautybės palaimintojo, garbei. Per šv. Mišias vienas iš Romos vyskupų augziliarų - vyskupas Luidžis Moretis, vadovavęs liturgijai, atidengė bronzinę palaimintojo statulą. Po šv. Mišių dar buvo pašventintas paminklinis akmuo, skirtas visų čigonų, tapusių nacizmo aukomis, atminimui.

Apeigos ir kartu Romos Bažnyčios dėmesys čigonų tautybės tikintiesiems sutapo ir su 39-osiomis popiežiaus Pauliaus VI susitikimo su čigonais metinėmis. Susitikimas įvyko 1965 m. rugsėjo 26 d. netoli Romos esančiame Pomecijos mieste. Čigonams pasakytame pamoksle popiežius Paulius VI kreipėsi į juos kaip į „amžinus piligrimus, visada kelyje esančius keliauninkus, be savo namų, be nuolatinės gyvenamosios vietos, be visuomenės ir dažnai be tėvynės, kurie nuo amžių keliauja, bet dar neapsisprendė, kur turi nukeliauti ir kur pasilikti!”. Tada popiežius Paulius VI Bažnyčios vardu užtikrino, kad Bažnyčia nenori iš čigonų prašyti nieko kita, kaip tik priimti motinišką jos draugystę ir globą. „Bažnyčia, - sakė čigonams Popiežius, - gali daug padaryti jums, jūsų vaikams, jūsų ligoniams, jūsų šeimoms, jūsų sieloms, jei tik jūs patys pasitikėsite Bažnyčia ir tais, kurie jai atstovauja”.

Iš tiesų ypač po II Vatikano Susirinkimo padaugėjo įvairiausių sielovadinių iniciatyvų, kuriomis Bažnyčia siekia patvirtinti savo artumą čigonų tautai. Praeitų metų vasarą Vengrijos sostinėje Budapešte vyko Popiežiškosios migrantų ir keliautojų sielovados tarybos surengtas tarptautinis suvažiavimas, skirtas čigonams ir Bažnyčios pašaukimui globoti šią klajoklių tautą, rūpintis jos sielovada ir įvairiomis socialinėmis problemomis. Suvažiavimui vadovavo Migrantų ir keliautojų sielovados tarybos pirmininkas arkivyskupas Stefenas Fumijus Hamao. Dėl klajokliško gyvenimo būdo čigonų tauta labai dažnai nesuprantama, niekinama: čigonų šalinamasi, jiems verčiama kaltė dėl įvairių nebūtų dalykų. Taip yra dėl to, kad nesidomima jų kultūra, papročiais, nenorima jų suprasti. Kartais esama ir objektyvių priežasčių, tokių kaip pasitaikantis smulkus nusikalstamumas ar čigonų bendruomenių uždaras gyvenimas, nenoras palaikyti glaudesnius ryšius su juos supančiais žmonėmis. Tačiau nei specifinis čigonų gyvenimo būdas, nei juo labiau kartais pasitaikantys nusikaltimai nepateisina čigonų atstūmimo, pastebimo beveik visose šalyse, kur šiuo metu čigonai gyvena.

Suvažiavime kaip tik ir bandyta bendromis jėgomis nagrinėti, ką Europos šalių katalikų bendruomenės galėtų padaryti, idant šie neigiami stereotipai būtų įveikti. Suvažiavimo dalyviai svarstė ir čigonų sielovados problemas (nes dauguma čigonų yra krikščionys) bei socialines ir kultūrines problemas, dėl kurių šiandien čigonai jaučiasi atstumti ir izoliuoti nuo savo šalių visuomenių.

Čigonai – tautinė mažuma, kurios atstovų rastume įvairiausiose šalyse. Tarptautinės čigonų sąjungos (IRU), kuri skelbiasi atstovaujanti milijonams pasaulio čigonų, vertinimais, vien Europoje gyvena 12-15 mln. čigonų; dar nežinia kiek milijonų gyvena kitose pasaulio vietose. Dažniausiai tiek Europoje, tiek ir kitur pasaulyje čigonai gyvena labai skurdžiai, dauguma čigonų vaikų nelanko mokyklos. Bent Europoje dauguma čigonų yra bedarbiai.

Tačiau įvairių valstybių visuomenėse sunkumų kyla ne vien dėl materialinių dalykų, nors skurdus gyvenimas labai apriboja šios tautybės žmonių galimybes. Didelę įtaką daro ir nusistovėjęs neigiamas požiūris į čigonus. Tam tikras tradicinis gyvenimo būdas (labai ankstyvos santuokos, gyvenimas savotiškuose getuose, žemas raštingumo lygis, didelis nusikalstamumas ir t. t.) įtvirtina visuomenėje čigonų įvaizdį, kuris jau nuo seno nebuvo labai teigiamas. Atrodytų, šiandien, kai pasaulis mažėja, ir įvairių tautybių, rasių, išsilavinimo, užsiėmimų, kilmės žmonės yra daug arčiau vienas kito nei bet kada anksčiau, tradiciniai tautiniai stereotipai turėtų nykti, tačiau iš tiesų tai yra labai ilgas procesas. Ir Bažnyčia savo iniciatyvomis daro viską, kad šį procesą paspartintų.

1997 metais popiežiaus Jono Pauliaus II palaimintuoju paskelbtas čigonas Zefirinas Chimenesas Malja atvėrė naują puslapį Bažnyčios ir čigonų santykiuose. Čigonai tapo atviresni Bažnyčiai, o ir tikintiesiems negalėjo nekelti simpatijos paprastas neraštingas čigonas, Ispanijos pilietinio karo metų kankinys, kalbėjęs rožinį ir miręs šaukdamas: „Tegyvuoja Kristus Karalius!” Įdomią šio palaimintojo biografiją parašė italų kunigas Marijus Riboldis, jau du dešimtmečius gyvenantis viename Romos čigonų taborų, gyvenantis kaip čigonas tarp čigonų, kad galėtų būti jiems dvasios tėvu. Pasakodamas apie palaimintąjį Zefiriną, savo aplinkos čigonų vadintą pravarde El Pelé, kunigas pabrėžia, kad jis palaimintuoju tapo dėl savo kankinystės. Jis buvo nužudytas ne todėl, kad buvo čigonas, bet todėl, kad buvo katalikas. Iš tiesų nežinoma, kad Ispanijoje pilietinio karo metais būtų buvę žudomi čigonai dėl savo tautinės priklausomybės. Zefirinas 1936 metais buvo nužudytas iš neapykantos katalikų tikėjimui. Jo gyvenimas buvo pavyzdingas, bet kartu paprastas - tai gyvenimas, kurio centre buvo Dievas. Buvo tikras čigonas, prekiavęs arkliais, visą laiką keliaudavo kur nors tarp Aragono ir Katalonijos regionų Ispanijoje, vienoj vietoj pirkdavo, o kitoj parduodavo savo gyvulius. Jis buvo beraštis, o tapo svarbia figūra savo tautos istorijoje.

Jo gyvenime nebuvo sukrečiančio atsivertimo ir radikalaus gyvenimo pasikeitimo - jis visada, amžininkų liudijimu, buvo paprastas ir draugiškas, paslaugus ir sąžiningas. Jo tikėjimas vis stiprėjo ir tiesiog pribrendo mintis priimti Santuokos sakramentą, nors su žmona, susituokę pagal čigoniškus papročius, jau buvo gyvenę daugelį metų. Žinoma, mes esame susikūrę stereotipų apie čigonus, ir šios savybės atrodo visiškai svetimos. Tačiau ir jo amžininkai El Pelé laikė neapsukriu ir netipišku, nes, daugelio manymu, jis buvo per daug dosnus ir per daug dėmesio skirdavo kitiems. Jo kankinystės - sušaudymo priežastimi irgi tapo noras padėti kitiems, nepalikti artimo nelaimėje. Senas čigonas nepraėjo pro šalį, kai grupė anarchistų gatvėje užpuolė ir mušė kunigą. Tada Zefirinas buvo sumuštas ir apieškotas, o rastas rožinis tapo kaltės įrodymu ir įkalinimo priežastimi. Jo augintinė kreipėsi į Barbastro anarchistų lyderį, nuo vaikystės pažinojusį Zefiriną, kuris, jo garbei tenka pripažinti, padėjo visas pastangas, kad ištrauktų Zefiriną iš kalėjimo. Iš jo buvo pareikalauta tik elgtis taip, tarsi būtų netikintis ir nesimelsti. Tačiau Zefirinas vis kartojo, kad jam mirtis nebaisi, ir paskutines savo gyvenimo valandas praleido garsiai kalbėdamas rožinį.

Jis buvo sušaudytas su kitais dvylika Barbastro miesto katalikų. Nuvežti naktį sunkvežimiu į kapines (sunkvežimio reikėjo ir tam, kad jo žibintai apšviestų prie duobės sustatytus pasmerktuosius), visi drąsiai pasitiko mirtį šaukdami: „Tegyvuoja Kristus Karalius!”

Konsekruotas altorius čigonų tautybės palaimintojo garbei ne tik patiems čigonams primins, kad jie danguje turi galingą užtarėją, bet ir visiems mums padės atsikratyti stereotipų, kliudančių į kitokį žmogų žiūrėti tiesiog kaip į savo artimą, kaip į brolį ar seserį Kristuje.

Parengta pagal VR

© 2004 "XXI amžius"