Visuotinės Popiežiaus laidotuvės

Mindaugas BUIKA

Penktadienį viso pasaulio neturtingieji ir galingieji susibūrė drauge pasakyti sudie popiežiui Jonui Pauliui II. Tai vienos labiausiai įsimintinų laidotuvių istorijoje

Kardinolas Jozefas Ratcingeris vadovavo Popiežiaus laidotuvių gedulingoms šv. Mišioms Šv. Petro aikštėje

Paprastas kipariso karstas su Popiežiaus palaikais Šv. Petro aikštėje

Šimtai tūkstančių žmonių dalyvavo popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvių ceremonijoje

Su Popiežiumi atsisveikina (iš kairės): JAV prezidentas Džordžas Bušas, jo žmona Laura, jo tėvas buvęs JAV prezidentas Džordžas Bušas, buvęs JAV prezidentas Bilas Klintonas

Pagarba ir pamaldumas

Gausybė žmonių – nuo valstybių vadovų ir vyskupų iki paprastų piligrimų – emocingai atsisveikino su popiežiumi Jonu Pauliumi II balandžio 8 dieną Šv. Petro aikštėje įvykusiose laidotuvių šv. Mišiose. Milijonai žmonių Romoje ir jos apylinkėse, šimtai milijonų visame pasaulyje sekė per televiziją ir radiją transliuotas daugiau kaip dvi su puse valandos trukusias pamaldas.

Popiežius Jonas Paulius II „paaukojo gyvenimą už savo kaimenę ir už visą žmonių šeimą“, kalbėjo šv. Mišių homilijoje Kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Jozefas Ratcingeris, kuris vadovavo koncelebracijai kartu su kitais 164 pasaulio kardinolais. Tarp jų ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Pamaldose, dėvėdami raudonas stulas, taip pat dalyvavo dar 500 vyskupų ir 3000 kunigų.

Vienoje Šventojo Tėvo karsto pusėje sėdėjo karaliai, karalienės, prezidentai, vyriausybių vadovai, ministrai, ambasadoriai, atstovavę daugiau kaip 140 pasaulio valstybių. Kitoje pusėje, prie altoriaus, susėdo stačiatikių, Rytų krikščionių, anglikonų ir protestantų bendruomenių dvasiniai vadovai. Savo delegacijas buvo atsiuntę dešimtys judėjų ir musulmonų religinių organizacijų, taip pat budistai, sikhai ir induistai. Taigi galima pasakyti, kad tiek religiniu, tiek žmogiškuoju atžvilgiu Katalikų Bažnyčios vadovo laidotuvės buvo įgavusios tikrai globalinį mastą.

Kaip teigia Italijos saugumo tarnybos, pačią Šv. Petro aikštę ir aplinkines gatves prie Vatikano buvo užplūdę 300 tūkstančių maldininkų. Kiti keli milijonai maldininkų laidotuvių pamaldas stebėjo per didžiulius ekranus, pastatytus pagrindinėse Romos aikštėse ir sporto arenose. Žmonių miniose buvo matomos daugelio šalių vėliavos, iš kurių gausos išsiskyrė Popiežiaus tautiečių lenkų nacionaliniai ženklai. Buvo galima pastebėti ir lietuviškų trispalvių. Pamaldų dalyviai laikė iškėlę transparantus su užrašais „Santo subito“, reikalaujančiais Joną Paulių II nedelsiant paskelbti šventuoju.

Savo homiliją kardinolas J.Ratcingeris buvo pritaikęs tos dienos liturgijai skirtam Evangelijos skaitiniui, kuriame pasakojama apie Prisikėlusiojo Jėzaus paskutinį pokalbį su apaštalu Petru prie Genezareto ežero. Jame Viešpats, pavesdamas apaštalui Petrui vadovauti Jo Bažnyčiai, primena svarbiausią uždavinį: „Sek paskui mane“ (Jn 21,19).

Į šį pašaukimą, būdamas šv. Petro įpėdiniu, ištikimai atsiliepė ir popiežius Jonas Paulius II, kalbėjo kardinolas J.Ratcingeris. Šventasis Tėvas buvo kunigu iki galo, visą savo kasdienį gyvenimą visiškai paskirdamas Bažnyčios tarnystei, ypač paskutiniaisiais savo kentėjimų mėnesiais, susivienydamas su didžiąja Kristaus Kančia. „Taip jis tapo viena su Kristumi, Geruoju Ganytoju, kuris myli savo kaimenę“, ir ši bendrystė buvo nepaprastai išraiškinga bei vaisinga.

„Niekas iš mūsų negalės užmiršti, kaip savo gyvenimo paskutinį Velykų sekmadienį Šventasis Tėvas, paženklintas kančios, dar kartą pasirodė Apaštališkųjų rūmų lange ir paskutinį kartą suteikė savo palaiminimą „urbi et orbi“. Mes galime būti tikri, kad mūsų mylimas Popiežius šiandien stovi prie lango Tėvo namuose, kad jis žvelgia į mus ir mus laimina, – sakė baigdamas homiliją Kardinolų kolegijos dekanas. – Taip, palaimink mus, Šventasis Tėve. Mes patikime tavo brangią sielą Dievo Motinai, tavo Motinai, kuri lydėjo tave kiekvieną dieną ir kuri dabar nuves tave į amžinąją garbę savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus“.

Ištikimas sekimas Kristumi

Porą valandų prieš laidotuvių šv. Mišių pradžią, 15 Vatikano tarnyboje dirbančių asmenų, kiti dvasininkai bei Šventojo Tėvo artimiausi patarėjai susirinko Šv. Petro bazilikoje paliudyti, kad popiežiaus Jono Pauliaus II kūnas buvo įdėtas į kiparisinį karstą, kuris buvo uždarytas. Į karstą taip pat įdėtas į ritinėlį susuktas dokumentas, vadinamasis „Rogito“, kuriame nurodyti mirusio Šventojo Tėvo svarbiausi gyvenimo etapai ir atlikti darbai. Prieš dokumentą apeigų dalyviams pasirašant ir įdedant „Rogito“ į specialų futliarą, jį susirinkusiesiems perskaitė Jono Pauliaus II liturginių celebracijų rengėjas arkivyskupas Pieras Marinis.

Dokumento tekste primenama, kad Karolis Vojtyla, 264-asis Popiežius, kurio „atminimas lieka Bažnyčios ir visos žmonijos širdyje“, buvo gimęs 1920 m. gegužės 18 d. Lenkijos mieste Vadovicuose. Parapijos kunigo Franso Zako pakrikštytas praėjus dviem dienoms po gimimo, Pirmąją Komuniją priėmė sulaukęs devynerių, o Sutvirtinimo sakramentą – jau turėdamas 18 metų. Esmines permainas K.Vojtylos gyvenime padarė nacių okupacija prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai teko nutraukti studijas universitete, sunkiai dirbti chemijos gamykloje.

Pajutęs dvasinį pašaukimą, 1942 metais įstojo į pogrindinę kunigų seminariją ir, baigęs teologijos mokslus, 1946 m. lapkričio 1 d. Krokuvoje iš vietos arkivyskupo kardinolo Adamo Sapiegos priėmė kunigystės šventimus. Nelengvu pokario laikotarpiu buvo išsiųstas tęsti studijų į Romą, kur apgynė teologijos doktoratą iš šventojo Kryžiaus Jono mokymo („Doctrina de fide apud Sanctum Ioanaem a Cruce“). Grįžęs į Lenkiją, dirbo kunigu parapijoje, taip pat dėstė teologijos disciplinas.

1958 m. liepos 4 d. popiežiaus Pijaus XII buvo paskirtas Krokuvos vyskupu augziliaru, 1964 metais popiežiaus Pauliaus VI nominuotas Krokuvos arkivyskupu. Kaip Krokuvos arkivyskupas, jis aktyviai dalyvavo II Vatikano Susirinkimo sesijose. 1967 m. birželio 26 d. vykusioje konsistorijoje popiežiaus Pauliaus VI buvo pakeltas kardinolu. Pasaulio kardinolų konklavoje 1978 m. spalio 1 d. buvo išrinktas Popiežiumi, prisiėmė Jono Pauliaus II vardą ir spalio 22 dieną pradėjo savąjį pontifikatą, kuris tapo vienu ilgiausių bei labiausiai kupinu istorinių permainų per visą Bažnyčios istoriją.

„Rogito“ nurodomi svarbiausi popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato bruožai: totalitarinių režimų žlugimas, prie ko jis pats esmingai prisidėjo, ir daugybė apaštalinių kelionių, kurių pagrindinis tikslas – skelbti Evangeliją.

„Daugiau nei bet kuris pirmtakas, jis susitikinėjo su Dievo žmonėmis ir tautų lyderiais celebracijose, bendrosiose ir specialiose audiencijose ir pastoraciniuose vizituose“, – rašoma dokumente, įdėtame į Jono Pauliaus II karstą. Ypatinga jo meilė jauniems žmonėms nulėmė Pasaulinių jaunimo dienų steigimą; jų renginiuose dalyvavo milijonai vaikinų ir merginų visose pasaulio dalyse.

Tarp kitų Šventojo Tėvo nuopelnų Bažnyčiai ir visai žmonijai, dokumente nurodytas sėkmingai vestas dialogas su judėjais ir kitų tikybų išpažinėjais, Kardinolų kolegijos išplėtimas, Vyskupų Sinodo asamblėjų šaukimas, naujų diecezijų įkūrimas, ypač Rytų Europos šalyse. Savo didžiąją pontifikacinę misiją „Romos vyskupijai ir visam pasauliui“ Jonas Paulius II įvykdė pavyzdingu liturginiu ir dvasiniu gyvenimu, kontempliatyvia malda, Eucharistijos adoravimu, šventojo rožinio malda, kurią dar labiau praplėtė.

Praėjusio pontifikato laikotarpis sutapo su Didžiojo 2000 metų jubiliejaus šventimu, Bažnyčios įžengimu į trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį su atitinkamų direktyvinių Bažnyčios dokumentų paskelbimu, svarbių jos misijos ateičiai. Popiežius Jonas Paulius II iš viso paskelbė 14 enciklikų, 15 apaštalinių paraginimų, 11 apaštalinių konstitucijų, 45 apaštalinius laiškus, kuriuose išdėstytas jo mokymas. Šventojo Tėvo magisteriumą apvainikavo pernai paskelbti Eucharistijos metai, išleista enciklika „Ecclesia de Eucharistia“ ir apaštalinis laiškas „Mane nobiscum Domine“. Dokumentas „Rogito“ baigiamas pripažinimu, kad „Jonas Paulius II visiems paliko nuostabų pamaldumo, šventumo ir visuotinio tėviškumo liudijimą“.

Amžinojo poilsio vieta bazilikoje

Po to, kai arkivyskupas P.Marinis perskaitė Šv. Petro bazilikoje susirinkusiems liudininkams „Rogito“, apeigoms vadovavęs Šventosios Romos Bažnyčios kamerlengas jiems paaiškino, jog pagal nustatytą tvarką prieš uždarant karstą velionio Popiežiaus veidas iš pagarbos turės būti apdengiamas, „turint tvirtą viltį, kad jis galės kontempliuoti Tėvo veidą, kartu su Palaimintąja Mergele Marija ir visais šventaisiais“. Pasimeldęs ant Jono Pauliaus II veido baltą šilkinį audeklą užtiesė 30 metų Popiežiaus asmeniniu sekretoriumi buvęs arkivyskupas Stanislavas Dzivišas ir arkivyskupas P.Marinis.

Laidotuvių šv. Mišioms jau uždarytą Šventojo Tėvo karstą dvylika pasauliečių vyrų išnešė į Šv. Petro aikštę ir padėjo ant žemės priešais altorių. Ant karsto dangos buvo galima matyti Popiežiškojo herbo ženklus – kryžių ir raidę M, kurie simbolizuoja Nukryžiuotąjį ir Švč. Mergelę Mariją. Arkivyskupas P.Marinis ant paprasto kiparisinio karsto padėjo atverstą Evangelijų knygą, kurios lapus blaškė stiprus vėjas. Atneštas Jono Pauliaus II karstas buvo sutiktas tikinčiųjų minios karštais plojimais ir Šv. Petro bazilikos varpų gaudesiu.

Pamaldų metu Šventojo Rašto ištraukos buvo skaitomos ir giedamos ispanų, anglų ir lotynų kalbomis. Po homilijos tikinčiųjų maldos buvo skaitomos prancūzų, afrikiečių svahili, filipiniečių tagalogo, lenkų, vokiečių ir portugalų kalbomis. Atnašas prie altoriaus nešė pasauliečiai iš Burkina Faso, Pietų Korėjos, Prancūzijos, Jordanijos ir Lenkijos. Maldose buvo prašoma amžinojo atilsio Popiežiaus sielai, ištikimybės ir atsinaujinimo Katalikų Bažnyčiai, taikos ir teisingumo pasauliui. Šv. Mišių dalyviams šv. Komuniją dalijo 320 kunigų iš Romos vyskupijos.

Šių apeigų mastas dar labiau sustiprino pagarbos ir amžinosios ramybės linkėjimai žemiškąją kelionę baigusiam Šventajam Tėvui. Tą pabrėžė ir politinių dignitorių gausa bei religinė priklausomybė – nuo Ispanijos kataliko karaliaus Chuano Karloso iki Irano musulmono prezidento Mohamado Chatamio. Gražu buvo žiūrėti, kaip katalikų šv. Mišiose tradiciniais ramybės palinkėjimais pasikeitė Izraelio ir Palestinos arabų, Indijos ir Pakistano lyderiai, kurie šiaip jau yra priešingose pozicijose. Popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvėse dalyvavo ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, premjeras Algirdas Brazauskas, Europos Parlamento narys, buvęs Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Gedulingų šv. Mišių pabaigoje Romos vyskupijos, kuriai tradiciškai vadovauja Popiežius, chorai sugiedojo Visų šventųjų litaniją. Šventąjį Tėvą maldomis, giesmėmis ir karsto pasmilkymu pagerbė spalvingus liturginius drabužius dėvintys Rytų Katalikų Bažnyčių patriarchai ir metropolitai. Prieš karstą išnešant į laidojimo vietą Šv. Petro bazilikoje, jį švęstu vandeniu palaimino pagrindinis šv. Mišių celebrantas kardinolas J.Ratcingeris. Paskutinėje procesijoje į laidojimo vietą Šventojo Tėvo palaikus kartu su Romos kurijos atstovais lydėjo kitų krikščioniškų bendruomenių dvasiniai vadovai, tarp kurių buvo artimai su Jonu Pauliumi II draugavęs Konstantinopolio stačiatikių patriarchas Baltramiejus I ir Anglikonų Bažnyčios primas Kenterberio arkivyskupas Rouanas Viljamsas.

Vatikano bazilikos grotoje kiparisinis karstas su popiežiaus Jono Pauliaus II palaikais buvo perrištas raudonomis juostomis, užantspauduotas ir įdėtas į cinko karstą, kuris dar įdėtas į ąžuolinį karstą. Pagal Šventojo Tėvo testamentinį nurodymą, jo palaikai buvo palaidoti ne sarkofage, bet žemėje. Ant kapo uždėtas balto marmuro antkapis, kuriame lotyniškai įrašytas Jono Pauliaus II vardas ir įspaustas jo popiežiškasis herbas. Ši popiežiaus Jono Pauliaus II palaikų amžinojo poilsio vieta, kurią nuo balandžio 13 dienos jau gali lankyti visi maldininkai, yra šalia jo pirmtakų Pauliaus VI ir Jono Pauliaus I kapų. Kiek toliau toje pačioje grotoje yra daugelio kitų Katalikų Bažnyčios vadovų kapai ir pirmojo Popiežiaus apaštalo šv. Petro kapas.

Šventojo Tėvo dvasinis testamentas

Po popiežiaus Jono Pauliaus II mirties kardinolų kongregacijoje buvo perskaitytas ir vėliau viešai paskelbtas jo dvasinis testamentas, rašytas ir papildytas įvairiais jo pontifikato metais Vatikane vedamų Gavėnios rekolekcijų laikotarpiu. Popiežius pradeda savo mąstymus dokumente 1979 m. kovo 6 d., juos papildydamas 1980, 1982 ir 2000 metais. Dėl jo galimos laidojimo vietos, tai 1982 metais testamento papildyme Jonas Paulius II nurodė, jog apie tai turi spręsti Kardinolų kolegija drauge su Krokuvos arkivyskupu bei Lenkijos episkopato taryba. Tačiau netrukus jis papildo, kad toks konsultavimasis su Popiežiaus tautiečiais kardinolams nėra privalomas.

Toje Testamento dalyje, kuri buvo rašyta per 2000 jubiliejinių metų dvasines pratybas, Šventasis Tėvas prisipažįsta, jog mąstė apie atsistatydinimo dėl amžiaus galimybę. Tačiau netrukus pažymi, kad 1981 m. gegužės 13 d. įvykęs pasikėsinimo į jo gyvybę bandymas ir stebuklingas išgelbėjimas nuo mirties sustiprino nuostatą, jog atlikti šv. Petro tarnystę Bažnyčioje yra būtina tiek, kiek duota Dieviškosios Apvaizdos, ir kad Gailestingas Dievas suteiks jėgų tai tarnystei atlikti.

Dokumente popiežius Jonas Paulius II pabrėžtinai nurodo, jog nepalieka jokios didesnės nuosavybės, kurią turėtų kam nors perduoti, o tie kasdienybės daiktai, kuriais jis asmeniškai naudojosi, turi būti paskirstyti, kaip atrodys tinkama. Šventasis Tėvas taip pat prašo, kad jo asmeniniai užrašai po mirties turėtų būti sudeginti ir kad visais šiais reikalais pasirūpintų jo asmeninis sekretorius arkivyskupas S.Dzivišas, kuriam Popiežius dėkoja už ilgą ir ištikimą tarnystę.

Be šio vienintelio Testamente minimo vardo gyvųjų asmenų, Jonas Paulius II apibendrintai su pagarba prisimena krikščioniškų bendruomenių ir kitų religijų vadovus, su kuriais jam teko susitikti. Ypač jis išskiria „Romos rabiną“, turėdamas galvoje atsistatydinusį vyriausiąjį rabiną Eliją Toafą, kuris sutiko Popiežių per jo istorinį vizitą į Romos sinagogą 1986 metais. Jonas Paulius II taip pat pripažįsta, kad ypač gilų įspūdį jam paliko ekumeninė Romos Šv. Pauliaus bazilikos šventųjų durų atidarymo ceremonija, pradedant 2000 metų jubiliejų. Jis prisiminė Lenkijos primo kardinolo Stefano Višinskio žodžius, pasakytus konklavoje 1978 m. spalio 16 d., kad naujojo Popiežiaus uždavinys – atvesti Bažnyčią į trečiąjį tūkstantmetį.

Savo Testamente Jonas Paulius II taip pat prisimena nuoširdų ir vaisingą bendravimą su daugeliu Katalikų Bažnyčios kardinolų, vyskupų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių, susitikimus su į Romą privalomiems vizitams ad limina apostolorum atvykstančiais diecezijų ordinarais. Šventasis Tėvas pažymi, kad, artėjant žemiškojo gyvenimo pabaigai, mintimis nuolat grįžta į jo pradžią. Prisimena brangiuosius tėvus, savo brolį ir seserį (kuri mirė dar prieš jo gimimą), Vadovicų gimnazijos mokslo draugus, Solvėjaus akmens skaldyklos, kur teko dirbti Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, bendradarbius, savo parapijiečius, kai dirbo vikaru vienoje Krokuvos parapijoje, visiems melsdamas Dievo atlyginimo už jų gerumą.

Testamente taip pat primenama, kad Jono Pauliaus II pontifikato pirmojoje pusėje Bažnyčia Rytų Europoje vis dar buvo komunistinių režimų itin persekiojama, tokio masto nėra buvę nuo pirmųjų krikščionybės amžių. „Sanquis martyrum – semen christianorum“ („Kankinių kraujas yra krikščionybės siela“), – pažymi Šventasis Tėvas. Priminęs apie vėlesnes politines permainas, jis dėkoja Dievui, kad vadinamasis „šaltasis karas“ baigėsi be branduolinio konflikto, kurio pavojus pasauliui ilgą laiką buvo realus.

Kelis kartus pabrėžęs savo didįjį pamaldumą Dievo Motinai („Totus Tuus“), savo Testamentą popiežius Jonas Paulius II užbaigia lotyniškai paskutiniais Nukryžiuotojo Jėzaus žodžiais: „In manus Tuas, Domine, commendo spiritum meum“ („Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“).

Pagal kardinolų kongregacijos nutarimus, balandžio 18-osios rytą, 10 val., Vatikano bazilikoje bus aukojamos šv. Mišios už Romos Popiežiaus rinkimus. Kardinolų kolegijos dekano, kardinolo Jozefo Ratcingerio vadovausimas šv. Mišias koncelebruos visi kardinolai elektoriai. Šv. Mišiose už naujojo Popiežiaus rinkimus kviečiami dalyvauti taip pat kardinolai neelektoriai, arkivyskupai, vyskupai ir kunigai, diakonai, vienuoliai ir pasauliečiai bei visi Romos vyskupijos tikintieji. „Visa Bažnyčia, pašaukta dvasios vienybėje su Jėzaus Motina Marija būti vienbalse pagal pirmųjų krikščionių bendruomenių pavyzdį, temeldžia Viešpatį nuolankiai ir primygtinai, idant apšviestų kardinolų elektorių protus ir skatintų jų susitarimą, kad galėtų skubiai ir vienbalsiai išrinkti naują Popiežių“, – cituodamas apaštališkąją konstituciją „Universi Dominici Gregis“ rašo popiežiškųjų apeigų ceremonmeisteris arkivyskupas P.Marinis ir praneša apie pirmadienį aukosimas šv. Mišias už Romos Popiežiaus rinkimus.

EPA-ELTA nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"