Bažnyčios altorių garbėje – tikėjimo liudytojai

Mindaugas BUIKA

Sugrįžimas prie senųjų tradicijų

Įsibėgėjant popiežiaus Benedikto XVI pontifikatui, nemažo dėmesio susilaukia kai kurie nauji jo bruožai, pavyzdžiui, grįžimas prie praktikos, kai beatifikacijos apeigoms vadovauja ne pats Popiežius, bet jo deleguotas kardinolas. Gegužės 14 dieną Šv. Petro bazilikoje dviejų Dievo tarnaičių paskelbimui palaimintosiomis vadovaus šiam tikslui Šventojo Tėvo deleguotas Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Chozė Saraiva Martinsas. Į Bažnyčios altorių garbę bus iškeltos amerikietė pranciškonė sesuo Marija Barbara Kop (1838-1918), taip pat žinoma motinos Marianos iš Molokajaus vardu, ir ispanė dominikonė sesuo Florentina Nikolė Goni (1868-1940), taip pat žinoma motinos Asensjon del Korason de Chezus (Jėzaus Širdies Žengimo į dangų) vardu.

Pastaraisiais dešimtmečiais popiežiai Paulius VI ir Jonas Paulius II patys vadovavo tiek beatifikacijos, tiek ir kanonizacijos iškilmėms, tačiau popiežius Benediktas XVI nuo šiol vadovaus tik kanonizacijai, tai yra paskelbimui šventuoju ar šventąja, taip norėdamas pabrėžti tų dviejų apeigų skirtingumą. Šią naujieną pranešdamas gegužės 4 dieną, interviu Vatikano radijui kardinolas Ch.Saraiva Martinsas nurodė, jog tai iš esmės „grįžimas prie šimtmečių senumo praktikos, kuri buvo naudojama iki 1971 metų“. Pagal šią tradiciją, Popiežius necelebruodavo beatifikacijų, net jeigu jos vykdavo Romos Šv. Petro bazilikoje, tai atlikdavo Šventojo Tėvo paprašytas vyskupas arba kardinolas.

Kardinolas Ch.Saraiva Martinsas priminė, kad pirmą kartą popiežius Paulius VI pats vadovavo beatifikacijos apeigoms 1971 metais, kai palaimintuoju buvo paskelbtas lenkas pranciškonas kunigas Maksimilijonas Kolbė, žuvęs Aušvico konclageryje Antrojo pasaulinio karo metais. Kartu su Pauliumi VI tas beatifikacijos šv. Mišias koncelebravo tuometinis Krokuvos kardinolas Karolis Vojtyla, vėlesnis popiežius Jonas Paulius II. Nuo to laiko iki savo pontifikato pabaigos popiežius Paulius VI asmeniškai vadovavo visoms beatifikacijoms, ir juo sekė įpėdinis popiežius Jonas Paulius II, kurio pontifikate palaimintaisiais, kaip ir šventaisiais, paskelbtųjų skaičius labai išaugo.

„Dar daugiau, gausių savo apaštalinių ir pastoracinių kelionių progomis į įvairias šalis bei kontinentus Jonas Paulius II bažnyčiose iškilmingas Eucharistijos celebracijas papildydavo ir beatifikacijos apeigomis“, – sakė kardinolas Ch. Saraiva Martinsas. Tuo pačiu Jonas Paulius II pabrėždavo asmens paskelbimo palaimintuoju daugiau lokalinę reikšmę, kai tuo tarpu kanonizacija patvirtina naujo šventojo statusą Visuotinei Bažnyčiai.

Iškeliami kanonizacijos ir beatifikacijos skirtumai

Jau nuo praėjusio dešimtmečio tiek Vatikane dirbantys hierarchai, tiek ir teologai svarstė galimybę sugrįžti prie iki 1971 metų buvusios praktikos, kad būtų išryškintas tas faktas, jog beatifikacija, kaip pirmasis etapas šventumo paskelbimo procese, iš esmės skiriasi nuo kanonizacijos, tai yra galutinio paskelbimo šventuoju visos katalikų bendruomenės garbinimui. Kaip teigiama CNS katalikų žinių agentūros komentare, 2003 metais kardinolas Ch.Saraiva Martinsas yra sakęs, kad pasirinkimas, kas vadovauja beatifikacijos ar kanonizacijos apeigoms, „yra ne teologinė, bet daugiau pastoracinė problema, ir į tai turi būti žiūrima šioje šviesoje“.

Akivaizdžiausi skirtumai tarp beatifikacijos ir kanonizacijos išryškėja pačios liturginės ceremonijos eigoje: beatifikacijoje vyskupas tos diecezijos, kurioje asmuo yra miręs, prašo Popiežių paskelbti kandidatą palaimintuoju. Kai jis yra beatifikuojamas, Šventasis Tėvas savo autoritetu leidžia vienuolijos nariams, kuriems naujasis palaimintasis priklausė, arba katalikams tos vietos (diecezijos ar šalies), kur asmuo gyveno, celebruoti beatifikuotą asmenį liturginę dieną šv. Mišiose bei kituose viešuose pamaldumo aktuose.

Tuo tarpu kanonizacijos apeigose Šventųjų skelbimo kongregacijos vadovas jau visos pasaulinės katalikų bendruomenės vardu prašo Popiežių, kad palaimintas asmuo dabar būtų paskelbtas šventuoju. Taip jo kanonizacija tampa oficialiu Popiežiaus pripažinimu, jog po paskelbimo šventuoju asmuo turi būti pagerbiamas visos Katalikų Bažnyčios liturgijoje, o ne vien tik tame regione, kuriame jis gyveno. Tačiau jeigu Popiežius vadovauja tiek kanonizacijos, tiek beatifikacijos apeigoms, „99 proc. katalikų nepastebi tarp jų jokio skirtumo“, pažymi kardinolas Ch.Saraiva Martinsas.

Ilgametis šventųjų bylų postulatorius jėzuitas kunigas Paolas Molinaris gegužės pradžioje interviu CNS sakė, jog „popiežius Benediktas XVI turi pastoracinį supratimą“, kad dauguma katalikų nejaučia skirtumo tarp beatifikacijos ir kanonizacijos, jeigu abi liturginės ceremonijos atliekamos vienodai. Savo naujuoju sprendimu vadovavimą beatifikacijai deleguoti kardinolui Šventasis Tėvas nori nutraukti buvusį dubliavimą, kuris kelia nemažą painiavą, o pastoracinės naudos neduoda.

Italijos žiniasklaidoje priminta, kad apie šį nesusipratimą anksčiau yra kalbėjęs ir tuometinis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris (dabartinis popiežius Benediktas XVI). 1989 metais interviu italų žurnalui „30 Giorni“ kardinolas J.Ratcingeris teigė, jog „beatifikacijos ir kanonizacijos atskyrimas yra visiškai pateisinamas būdas diferenciacijai tų asmenų, kurie gali būti šventumo pavyzdžiais savo konkrečioje aplinkoje, ir tų, kurie savo mokymą gali perduoti visai Bažnyčiai. Tačiau man susidaro įspūdis, kad šiandien šis skirtumas iš išorės nėra lengvai suvokiamas“.

Tėvas P.Molinaris interviu CNS kalbėjo, kad šio skirtumo atnaujintas pabrėžimas galbūt apramins tam tikrą „katalikiškų organizacijų ir vienuolijų maniją siekti, kad jų įkūrėjai būtų beatifikuoti ir kanonizuoti“. Tačiau formalus asmens pripažinimas šventuoju „nėra propagandos ar gero organizuotumo vaisius, bet rezultatas to, kad laikui bėgant daugelis tikinčiųjų į tuos individus žiūri kaip į draugus danguje, prašo jų pagalbos per užtarimą ir patys stengiasi sekti jų gyvenimo pavyzdžiu“.

Pašaukimas į šventumą nėra dvasinio elito privilegija

Per savo 26-erius pontifikato metus popiežius Jonas Paulius II beatifikacijoms ir kanonizacijoms yra rodęs ypatingą „dosnumą“. Jis yra paskelbęs daugiau kaip 1300 palaimintųjų ir beveik 500 šventųjų – daugiau nei visi jo pirmtakai kartu paėmus nuo XVI amžiaus, kai buvo sutvarkytas centralizuotas kanonizacijos bylų tyrimas Vatikane. (Gaila, kad šiuo dosnumu nepasinaudojo lietuviai, turėdami gausų skaičių kankinių ir kitų kandidatų į Bažnyčios altorių garbę – M.B.)

Vienoje konferencijoje Romoje, atsakydamas į kartais reikštus priekaištus, kad praėjusiame pontifikate neva buvo paskelbtas „pernelyg didelis skaičius šventųjų ir palaimintųjų, kardinolas Ch.Saraiva Martinsas sakė, jog ne Popiežius „daro“ šventuosius ir ne tuo labiau to kardinolo vadovaujama Šventųjų skelbimo kongregacija, kurią kai kas nori vadinti „šventųjų fabriku“. Iš tikrųjų tai „Dievas daro šventuosius, skleisdamas savo malonę, o individai tampa šventaisiais šią Jo malonę perimdami“, sakė kardinolas.

Italų katalikų žurnalistas Fabijus Dzavataras, praėjusių metų pabaigoje publikavęs knygą apie popiežiaus Jono Pauliaus II šventųjų skelbimo ypatybes „I Santi e Karol. Il Nuevo Volto della Santika“ („Šventieji ir Karolis. Naujas šventumo veidas“), interviu katalikų žinių agentūrai „Zenit“, pastebėjo, kad naujosiomis beatifikacijomis ir kanonizacijomis Popiežius priartino šventuosius prie kasdienio šių dienų žmonių gyvenimo. Iki tol šventieji ir palaimintieji tikintiesiems buvo kaip nepasiekiamos figūros, didieji Bažnyčios mokytojai, tokie, kaip šv. Pranciškus, šv. Klara. Tuo tarpu Jonas Paulius II į altorių garbę pakėlė asmenis, kuriuos pažinojo dabartiniai jų tėvynainiai, kurie turėjo iki šiol gyvus vaikus ar sutuoktinius.

„Jie šventieji ir palaimintieji, kurie nebandė atrodyti kaip didvyriai, nebandė šokiruoti ar provokuoti, – aiškino F.Dzavataras apie buvusio Šventojo Tėvo mokymą. – Šventasis yra paprastas asmuo – gydytoja, universiteto studentas, vienuolė, kuri anksčiau buvo vergė, kunigas, kuris kentėjo sovietų gulaguose, sutuoktinių pora, katechetas. Jie mūsų draugai“. Per šių šventųjų ir palaimintųjų skaidrų žmogišką, bet kupiną Kristaus buvimo liudijimą Jonas Paulius II norėjo parodyti, kad pašaukimas į šventumą neapeina nė vieno, jog tai „nėra dvasinio elito privilegija“.

Kalbėdamas šventųjų ir palaimintųjų „infliacijos“ klausimu dėl ankstesnio Popiežiaus atliktų kanonizacijų ir beatifikacijų gausos, F.Dzavataras aiškino, kad „pasauliui reikia patikimų liudytojų labiau nei mokytojų“. Vadovaudamasis šiuo principu Jonas Paulius II skelbė daug šventųjų ir palaimintųjų, kurie galėtų patikimai lydėti tikinčiuosius jų gyvenime. „Kunigas ar pasaulietis, kuris paliko ryškų dvasingumo pėdsaką galbūt tose vietose, kur gyvename, – kiek daug kartų mes esame girdėję kalbant, kad „tas asmuo, tas kunigas yra tikrai šventas“, – gali daugiau padėti gyvenime nei daugybė knygose aprašytų istorijų“, – sakė F.Dzavataras.

Atsidavusios vienuolystei ir artimo meilės darbams

Viena netrukus Vatikane beatifikuojamųjų, motina Mariana, buvo „įpėdinė“ palaimintojo kunigo Damiano, vadinto raupsuotųjų apaštalu Molokajaus saloje Havajuose. Motina Mariana (pasaulietinis vardas – Barbara Koob) gimė 1838 m. sausio 23 d. Vokietijos vietovėje Hepenheime. Ji buvo tik dvejų metų, kai tėvai kartu su kitais trimis vaikais persikėlė gyventi į Jungtines Valstijas ir apsistojo Jutikos miestelyje, Niujorko valstijoje. Šeima buvo natūralizuota ir 1855 metais gavo JAV pilietybę, pasivadinusi suamerikietinta Kopų (Cope) pavarde. Įstojusi į Šv. Pranciškaus trečiąjį ordiną Sirakiuzo mieste (Niujorko valstija), Barbara prisiėmė vienuolinį Marianos (Marijos Anos) vardą.

Vėliau, vadovaudama Sirakiuzo seserų pranciškonių bendruomenei, kurios išlaikė didelę ligoninę, motina Mariana atsiliepė į tuometinės Havajų vyriausybės prašymą padėti rūpintis raupsais sergančiais (Hanseno liga) pacientais, ypač nelaimingais vaikais, kurie tapo tikra nacionaline nelaime tame regione. Iš pradžių ji atidarė dvi ligonines Niujorke ir raupsuotųjų slaugytojų mokymo centrą, vieną pirmųjų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pagaliau 1883 metais motina Mariana kartu su kitomis šešiomis seserimis pranciškonėmis atvyko į pačius Havajus, kur steigė ligonines raupsuotiesiems ir globos namus pacientų vaikams.

1888 metais motina Mariana su savo pagalbininkėmis atvyko į garsiąją Kalampapos raupsuotųjų gyvenvietę, likus penkiems mėnesiams iki čia dirbusio Švč. Jėzaus Širdies misionieriaus belgo kunigo Damiano de Viostero mirties. Šis dvasininkas, visas jėgas atidavęs raupsuotųjų globai, pats susirgęs raupsais, mirė 1889 metais ir popiežiaus Jono Pauliaus II palaimintuoju buvo paskelbtas 1995 metais. Motina Mariana tęsė šio raupsuotųjų apaštalo darbus Molokajuje iki pat savo mirties 1918 m. rugpjūčio 9 d. Apie jos veiklą slaugant ligonius ir globojant pacientų vaikus vėliau buvo parašytos knygos, sukurtos pjesės ir net dainos.

Kita gegužės 14 dieną palaimintąja skelbiama vienuolė motina Asenjon del Korason de Chezus (pasaulietinis jos vardas – Florentina Nikolė Goni) gimė Tafaloje (Ispanija) 1868 m. kovo 14 d. Vėliau įstojo į Dominikonių trečiąjį ordiną Ueskos mieste ir buvo viena Šventojo Rožinio dominikonių misionierių kongregacijos įkūrėjų pirmąja jos generaline vyresniąja. Išvykusi į Pietų Ameriką, aktyviai darbavosi Amazonės regiono indėnų genčių evangelizacijoje, švietime socialinėje globoje. Motina Asensjon mirė sugrįžusi į Ispaniją 1940 m. vasario 24 d. Pamplonoje.

© 2005 "XXI amžius"