|
Fatima pasaulinė Marijos sostinė
Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis
 |
|
Sesuo karmelitė Liucija
ir popiežius Jonas Paulius II
lygiai prieš penkerius metus,
2000 m. gegužės 13 d.
susitinka Fatimoje
EPA-ELTA nuotrauka
|
Angelo apsireiškimas
Fatimos miestelis yra apie 112 km į šiaurę nuo
Portugalijos sostinės Lisabonos. Netoli nuo Fatimos, Aljustrelio
kaime, gyveno dvi giminingos šeimos: Antuanas ir Marija Santosai
bei Manuelis ir Olimpija Marto. Antuanas ir Olimpija buvo brolis
ir sesuo. Santosai turėjo septynis vaikus, iš kurių jauniausia buvo
Liucija. Šeima buvo pamaldi ir kasdien kalbėdavo rožinį, tad Liucija
Pirmąją Komuniją priėmė būdama jau šešerių metų. Manuelis ir Olimpija
Marto turėjo keturis vaikus, tarp jų sūnų Pranuką ir dukrą Jacintą.
1916 metų vasarą tie trys abiejų šeimų vaikai
Liucija (devynerių metų), Pranukas (aštuonerių metų) ir Jacinta
(šešerių metų) drauge ganė avis. Vieną vidurdienį jie, sukalbėję
rožinį, pradėjo žaisti akmenukais. Staiga pakilo vėjas ir pasirodė
šviesus jaunuolio pavidalas. Kai jis prisiartino, vaikai galėjo
įžiūrėti jo veido bruožus. Tai buvo 14-16 metų nežemiško grožio
jaunuolis. Prisiartinęs prie vaikų, palaimino juos tardamas:
- Nebijokite. Esu taikos angelas. Melskitės su
manimi.
Jis atsiklaupė, nulenkė galvą iki žemės ir sukalbėjo
tris kartus:
- Mano Dieve, aš tikiu, aš garbinu, aš viliuosi,
aš myliu Tave. Meldžiu Tave pasigailėti tų, kurie netiki, nesimeldžia,
neturi vilties ir nemyli Tavęs.
Po to angelas atsistojo ir tarė vaikams:
- Taip melskitės, o Jėzaus ir Marijos Širdys išklausys
jūsų prašymus.
Angelas pradingo, vėliau Liucija prisiminė: Mes
jautėme Dievo buvimą taip stipriai ir taip arti, jog nedrįsome kalbėtis
vienas su kitu. Net kitą dieną jautėmės apgaubti tos atmosferos.
Tik pamažu pranyko tas jausmas.
Kitą kartą vaikai po pietų žaidė tėvų darže. Vėl
staiga pasirodė tas pat jaunuolis ir tarė:
- Ką jūs čia darote? Melskitės! Daug melskitės.
Švenčiausiosios Jėzaus ir Marijos Širdys nori jus panaudoti savo
gailestingumo planams. Niekada nenustokite aukoti Aukščiausiajam
maldų ir patys aukotis.
Liucija paklausė angelą, kaip jie turi aukotis.
Jis atsakė:
- Aukokite Viešpačiui viską, ką tik galite, kad
būtų atsilyginta už nuodėmes, kuriomis Jis yra įžeistas, melskitės
už nusidėjėlių atsivertimą ir už taiką savo šaliai. Esu jos angelas
sargas, Portugalijos sargas. Ypač prisiminkite ir su pasiaukojimu
pakelkite kentėjimus, kuriuos Viešpats gali jums siųsti.
Angelo žodžius girdėjo tik Liucija ir Jacinta,
o Pranukas negirdėjo, nors angelą regėjo. Vėliau Liucija prisiminė:
Angelo žodžiai buvo lyg šviesa, kuri padėjo mums suprasti, kas
yra Dievas, kaip Jis mus myli ir kaip nori būti mylimas. Supratome
aukojimo vertę ir kaip tai patiko Dievui, ir kaip buvo atlyginama
nusidėjėlių atsivertimu. Nuo to meto aukojome Viešpačiui viską,
kas mus apmarina... Ištisas valandas kniūbsti kalbėjome angelo išmokytą
maldą.
Trečią kartą angelas vaikams pasirodė rudeniop,
kai jie buvo sukalbėję rožinį ir minėtą angelo maldą. Angelas rankoje
laikė taurę, o virš jos kybojo Ostija. Iš jos kraujas varvėjo į
taurę. Taurei ir Ostijai kybant ore, angelas atsiklaupė greta vaikų,
nusilenkė ir tris kartus sukalbėjo:
- Švenčiausioji Trejybe: Tėve, Sūnau ir Šventoji
Dvasia, aš garbinu Tave iš širdies gilumos ir aukoju Tau brangiausiąjį
Kūną, Kraują, Sielą ir Dievybę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus,
kuris yra visados visuose pasaulio tabernakuliuose, kaip atlyginimą
už išniekinimus, kuriais Jis įžeidžiamas. Begaliniais Jo Švenčiausiosios
Širdies nuopelnais ir Marijos Nekalčiausiosios Širdies užtarimu
meldžiu atsivertimo vargšams nusidėjėliams.
Po to jis atsistojo, paėmė Ostiją ir padavė Liucijai,
o iš taurės davė atsigerti Jacintai ir Pranukui, tardamas:
- Imkite Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, kuris
nedėkingų žmonių yra baisiai išniekinamas. Atsilyginkite už jų nusikaltimus
ir paguoskite savo Dievą.
Angelas klūpodamas vėl nusilenkė ir tris kartus
kartu su vaikais sukalbėjo maldą Švenčiausioji Trejybe: Tėve, Sūnau
ir Šventoji Dvasia... Po to jis pradingo.
Pirmasis Marijos apsireiškimas
1917 m. gegužės 13 d., po ankstyvųjų sekmadienio
šv. Mišių, Liucija, Pranukas ir Jacinta išginė avių bandą į Kova
da Irijos ganyklą. Skambinant Sumai, jie sukalbėjo rožinį ir ėmėsi
žaisti. Tuo metu neįprastos šviesos debesėlis nusileido ant žaliuojančio
ąžuoliuko, o virš jo pasirodė graži, baltai apsirengusi Ponia su
rožinio vėriniu ant dešinės rankos.
- Nebijokite, - tarė ji išsigandusiems vaikams.
Aš esu iš dangaus.
Liucija paklausė, ko ji norėtų.
- Atvykau paprašyti jūsų, kad čia ateitumėte šešis
mėnesius iš eilės kiekvieno mėnesio tryliktą dieną, tuo pačiu metu.
Vėliau jums pasakysiu, kas esu ir ko noriu.
Apsireiškusioji su vaikais kalbėjosi keliolika
minučių. Vaikams sukalbėjus maldelę Švenčiausioji Trejybe, ji
paragino:
- Kasdien kalbėkite rožinį už pasaulio taiką ir
už karo pabaigą.
Po tų žodžių ji pakilo į rytų pusę ir išnyko.
Vaikai nusprendė apie regėjimą niekam nepasakoti,
bet Jacinta savo mamai viską išpasakojo. Pasklidus gandui apie apsireiškimą,
daugelis netikėjo ir tyčiojosi iš vaikų. Liucijai mama liepė paneigti
tą atsitikimą, o kai Liucija nepaneigė, buvo barama ir mušama. Visi
namiškiai laikė ją melage ir tik Apsireiškusiosios žodžiai buvo
jai paguoda: Labai kentėsi, bet Dievo malonė bus tau paguoda.
Antrasis apsireiškimas
Birželio 13 dieną į Kova da Iriją nuėjo jau keturiolika
vaikų ir dar kiek suaugusiųjų. Prieš vidurdienį visi kalbėjo rožinį.
Gražioji Ponia vėl taip pat pasirodė ir kalbėjo Liucijai:
- Noriu, kad ateitum ir kito mėnesio tryliktą
dieną. Kalbėk rožinį, o po kiekvienos paslapties pridėk maldelę:
O mano Jėzau, atleisk mums mūsų kaltes, apsaugok mus nuo pragaro
ugnies, nuvesk į dangų visas sielas, o ypač tas, kurioms labiausiai
reikia Tavo pasigailėjimo. Turi išmokti skaityti ir rašyti, o vėliau
pasakysiu, ko noriu.
Liucija paprašė, kad Ponia juos pasiimtų į dangų.
Matyt, vaikai buvo išgąsdinti jau prasidėjusio persekiojimo.
- Taip, - atsakė Apsireiškusioji, - netrukus paimsiu
Jacintą ir Pranuką. Bet tu čia pabūsi ilgiau. Jėzus nori panaudoti
tave, kad skelbtum apie mane, kad būčiau žinoma ir mylima. Jis nori,
kad įdiegtum žmonėms pagarbą mano Nekaltajai Širdžiai. Pažadu išganymą
tiems, kurie mano Širdį apkabins, ir Dievas juos mylės. Jie bus
lyg gėlės, kurias aš padėsiu Jo sostui papuošti.
Liucijai dėl tų žodžių nuliūdus, Apsireiškusioji
paguodė:
- Aš niekados tavęs neapleisiu. Mano Nekaltoji
Širdis tau bus užuovėja ir kelias, kurie ves tave pas Dievą.
Tada Ponia vaikams parodė erškėčiais apipintą
savo Širdį, sužeistą žmonių nuodėmių. Po to ji vėl išnyko. Šį kartą
vaikai žmonėms apie regėjimą beveik nieko nepasakojo kažkokia
dvasinė jėga juos sulaikė.
Trečiasis apsireiškimas
Besiartinant liepos tryliktajai, Liucija nusprendė
nebeiti į Kova da Iriją, nes klebonas ir jos motina įtikinėjo, jog
visa tai esanti velnio apgaulė. Bet Jacintos ir Pranuko tėvai nedraudė
eiti, todėl vaikai nedvejojo:
- Mes eisime, nes Ponia liepė mums ateiti.
Kai priartėjo žadėto apsireiškimo valanda, Liucijai
staiga dingo visos abejonės, todėl vaikai iškeliavo visi trys. Laikydamos
rankoje šventintas žvakes, vaikus nulydėjo ir jų motinos bei Jacintos
ir Pranuko tėvas, kuris savo vaikais tikėjo ir juos palaikė. Sukalbėjus
rožinį, saulę uždengė migla ir atvėso oras. Buvo susirinkę apie
penkis tūkstančius žmonių, iš kurių daugelis sakė išvydę žaibo blyksnį,
baltą šviesą virš medžio ir girdėję ūžesį. Pasirodžiusi Ponia vaikus
vėl paragino kasdien kalbėti rožinį ir aukoti Dievui visus skausmus
už nusidėjėlių atsivertimą, pridedant tokią maldą: Mano Jėzau,
dėl Tavo meilės už nusidėjėlių atsivertimą ir atsilyginimą už nuodėmes,
padarytas prieš Marijos Nekaltąją Širdį.
Kai Liucija paprašė kokio nors nepaprasto ženklo,
kurį visi galėtų pamatyti, Ponia pažadėjo spalio mėnesį padaryti
stebuklą. Po to ji išskleidė rankas, o jos delnuose pasirodžiusi
šviesa nusileido į žemės gelmes ir vaikams parodė pragare kenčiančias
sielas. Tai buvo ugnies jūra, kurioje kentėjo velniai ir neatgailavusių
žmonių vėlės, blaškomos liepsnų. Girdėjosi vaitojimai iš skausmo
ir nevilties. Išsigandusiems vaikams Apsireiškusioji paaiškino:
- Jūs matėte pragarą, į kurį eina nelaimingų nusidėjėlių
vėlės. Jiems gelbėti Dievas nori pasauliui duoti mano Nekaltosios
Širdies garbinimą. Jei tai bus padaryta, bus išgelbėta daug sielų,
ir pasaulis susilauks taikos... Bet jei ir toliau Dievas bus įžeidinėjamas,
kils kitas dar baisesnis karas... Kai vieną naktį pamatysite nepaprastą
šviesą, žinokite, kad tai yra Dievo ženklas, jog jau priartėjo pasauliui
bausmės už jo nuodėmes: karas, badas, Bažnyčios ir Šventojo Tėvo
persekiojimas... Aš ateisiu, kad pasaulis būtų paaukotas mano Nekaltajai
Širdžiai, o atsiteisimo Komunija būtų priimama pirmaisiais mėnesio
šeštadieniais. Jei mano prašymas bus išpildytas, Rusija atsivers
ir įsigalės taika. Jei ne, ji (Rusija) skleis savo klaidas visame
pasaulyje, kels karus ir persekios Bažnyčias. Daugelis tikinčiųjų
bus nukankinti. Šventasis Tėvas skaudžiai kentės. Daug tautų bus
sunaikinta. Bet mano Nekaltoji Širdis pagaliau triumfuos: Šventasis
Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers, ir bus duotas taikos laikotarpis.
Portugalijoje bus saugomos tikėjimo tiesos. Niekam to nesakykite.
Pasakiusi Liucijai dar vieną paslaptį apie pasaulio
ateitį, Ponia vėl išnyko. Žmonių klausinėjama apie išgirstą žinią,
Liucija nieko nesakė. Matytas pragaro vaizdas vaikus labai paveikė
jiems dingo noras žaisti ir linksmintis. Net šešiametė Jacinta,
neturinti platesnių žinių apie mirtinas nuodėmes, pradėjo kalbėti
labai rimtus dalykus:
- Turime daug melstis už nusidėjėlius, kad apsaugotume
juos nuo pragaro. Tiek daug jų ten eina... Kaip lengvai jie gali
jo išvengti, valdydami liežuvį ir lankydami šv. Mišias. Gaila jų.
O, kad galėčiau jiems parodyti pragarą!
Vaikai už nusidėjėlių atsivertimą pradėjo savanoriškai
aukotis, net susilaikydami nuo žaidimų, maisto ir vandens. O Liucijai
teko dar daugiau išbandymų: ją namiškiai dėl tų regėjimų išjuokdavo,
motina mušė, kaimynai visaip pravardžiavo.
Ketvirtasis apsireiškimas
Siekdamas užgniaužti žmonių tikėjimą, su vaikais
ėmėsi kovoti ir apskrities valdytojas. Jis rugpjūčio 13 dieną pagrobė
vaikus ir laikė užrakinęs kambaryje, grasindamas juos išvirti aliejuje,
jeigu neišsižadėsią savo pasakojimų. Nors vaikų nebuvo, bet Kova
da Irijoje susirinko apie 40 000 žmonių, kurie meldėsi ir giedojo.
Sudundėjus griaustiniui, visi pamatė pilką debesėlį, kuris nusileido
ant ąžuoliuko, o po kelių minučių vėl pakilo. Po to pasirodė laumės
juosta. Žmonės suprato, kad Ponia vėl buvo atvykusi, bet, neradusi
vaikų, grįžo į dangų.
Po trijų dienų vaikai buvo paleisti. Rugpjūčio
19 dieną, sekmadienį po šv. Mišių, jie visi trys nuėjo į Kova da
Iriją ir sukalbėjo rožinį. Apie 16 val. Liucija pajuto, kad atvėso
oras, saulę uždengė migla ir švystelėjo žybsnis. Ponia pasirodė
jau kitoje vietoje, vaikus ragino daug melstis ir aukotis už nusidėjėlius,
kasdien kalbėti rožinį. Liepė į tą pačią vietą atvykti kito mėnesio
13 dieną.
Penktasis apsireiškimas
Rugsėjo 13 dieną Kova da Irijoje susirinkusi apie
30 000 žmonių minia regėjo iš dangaus krintančių baltų žiedlapių
liūtį. Vaikams pasirodžiusi Ponia pasakė norinti, kad toje vietoje
būtų pastatyta koplyčia. Ji vėl ragino vaikus dažnai kalbėti rožinį,
sakė, kad Dievui patinka jų apsimarinimai už nusidėjėlių atsivertimą;
pažadėjo spalio 13 dieną padaryti stebuklą.
Šeštasis apsireiškimas
Nors spalio 13 diena buvo lietinga, o žemė dumblina
ir klampi, į Kova da Iriją susirinko apie 70 000 žmonių. Net didieji
Portugalijos laikraščiai atsiuntė savo korespondentus, o bedieviai
iš anksto džiūgavo, kad pagaliau tai būsiąs apgavysčių galas ir
smūgis Bažnyčiai. Sukalbėjus rožinį, Liucija liepė žmonėms suglausti
skėčius, nes jau atvykstanti Ponia. Nustojo lyti, pasirodė saulė,
o Apsireiškusioji vaikams kalbėjo:
- Noriu, kad čia dėl manęs būtų pastatyta koplyčia.
Kasdien turi būti kalbamas rožinis. Karas baigsis ir kariai greit
grįš namo.
Pasirodžiusioji pasakė esanti Rožinio Dievo Motina.
Tada visi trys vaikai pamatė, kaip Ponia išskleidė plaštakas: iš
jų sklido ypatinga šviesa ir paveikė saulę. Ji tapo blyški kaip
mėnulis. Jos kairėje pasirodė šv.Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi ant
kairės rankos. Šv.Juozapas ir Kūdikėlis buvo matomi tik iki krūtinės.
Šv.Marija stovėjo saulės dešinėje, apsirengusi mėlynu ir baltu drabužiu,
kaip Rožinio Karalienė. Kūdikėlis buvo raudonais rūbais. Po to šv.Marijos
drabužių spalva pasikeitė jie tapo violetiniai, kaip Skausmingosios
Motinos. Liucijai ji dar pasirodė rudu Karmelio kalno škaplierių
drabužiu.
Vaikams ekstazėje stebint viziją, didžiulė minia
tuo metu stebėjo nepaprastą saulės reiškinį. Ji pakeitė spalvą,
žmonės galėjo lengvai į ją žiūrėti. Po to pradėjo visomis kryptimis
žarstyti įvairių spalvų spindulius, nuspalvindama žmones, žemę ir
augmeniją. Pasibaigus spinduliavimui, saulė pradėjo zigzagais kristi
žemyn kaip ugnies kamuolys. Išsigandę žmonės ėmė šaukti, puolė ant
kelių į purvyną prašydami Dievo Motiną jų pasigailėti. Kai saulė
nurimo ir grįžo į savo vietą, visi pastebėjo, kad jų nuo lietaus
permirkę drabužiai buvo visai sausi. Tas saulės stebuklas buvo matomas
kelių kilometrų spinduliu, todėl net Fatimos gatvėse žmonės verkė
ir šaukė, laukdami pasaulio pabaigos. Taip menko tikėjimo žmonių
akivaizdoje saulė pagerbė dangaus ir žemės Karalienę.
Kai kurias paslaptis, kurias vaikai patyrė vizijoje,
Dievo Motina, vėliau apsireiškusi Liucijai, leido viešai paskelbti
tik po daugelio metų.
Po apsireiškimų
Fatimos apsireiškimų kanoninis procesas buvo pradėtas
1922 m. gegužės 13 d., o 1930 m. spalio 13 d. Leirijos vyskupas
paskelbė šiuos pasirodymus tikrais ir tikėtinais.
Dievo Motina ir po 1917 m. spalio 13 d. apsireikšdavo
Jacintai, o vėliau ir Liucijai. Jos turėjo malonę išprašyti kitiems
pagalbą. Jacinta net gavo ypatingą dovaną vienu metu galėjo būti
dviejose skirtingose vietose. Jai rūpėjo tik nusidėjėlių atsivertimas,
abu su Pranuku daugiausia laiko skyrė maldai ir apsimarinimams.
Kasdien sukalbėdavo po septynis aštuonis rožinius. Pranukui susirgus,
apsireiškusi šv.Marija pasakė, kad netrukus jį paimsianti į dangų,
po to ir Jacintą.
Pranukas mirė 1919 m. balandžio 4 d. Jacinta negalėjo
dalyvauti jo laidotuvėse, nes sirgo tuberkulioze, pleuritu, gripu,
o vėliau ir plaučių uždegimu. Apsireiškusi šv.Marija sakė, kad ji
bus gydoma ligoninėse ne tam, kad pasveiktų, bet kad atsiteistų
už nusidėjėlius ir juos atverstų. Iš tiesų sirgdama Jacinta daug
kentėjo, bet ją guodė apsireikšdama Dievo Motina, kuri jai pasakė
labai reikšmingų dalykų. Būdama Lisabonos vaikų prieglaudoje, Jacinta
motinai vyresniajai yra atskleidusi tai, ką sužinojo iš Dievo Motinos:
- Pasaulio nuodėmės yra labai didelės.
- Karai yra bausmė už pasaulio nuodėmes... Atgaila
yra būtina. Jei žmonės pasitaisys, mūsų Ponia atvyks pagelbėti pasauliui.
Jeigu jie nesitaisys, ištiks bausmė.
- Jei žmonės pasitaisys, Viešpats atleis pasauliui.
Jei ne ateis bausmė. Galingasis Dievas siųs pasauliui, pradedant
Ispanija, niekad pasaulyje negirdėtą bausmę.
Jacinta kalbėjo apie didelius pasaulio įvykius,
kurie įvyks apie 1940 metus. Tai įvyksią dėl neapykantos ir nepaklusnumo
Viešpačiui Jėzui ir šv.Marijai. Nemokėdama rašyti, Jacinta mintis
atskleidė kalbėdama artimiems žmonėms:
- Nuodėmės, kurios stumia sielas į pragarą, yra
kūno nuodėmės. Bus įvestos tokios mados, kurios labai įžeis mūsų
Viešpatį. Tie, kurie tarnauja Dievui, neturi sekti tomis madomis.
Bažnyčia neturi madų.
- Daug negerų santuokų. Jos nepatinka mūsų Viešpačiui,
nes jos nėra iš Dievo.
- Gydytojai nesupranta, kaip gydyti ligonius,
nes neturi Dievo meilės.
- Jei valstybės valdžia paliktų Bažnyčią ramybėje
ir saugotų religijos laisvę, sulauktų Dievo palaimos.
- Daug melskis už valdžias. Gailėkis tų valdžių,
kurios persekioja mūsų Viešpaties religiją.
- Būk gailestinga kitiems, kurie nėra mieli. Nekritikuok
kitų ir venk tų, kurie tai daro.
- Būk kantri. Kantrybė veda mus į dangų. Apsimarinimai
ir aukos labai patinka mūsų Viešpačiui.
- Išpažintis yra gailestingumo sakramentas. Dėl
to žmonės turi eiti išpažinties su pasitikėjimu ir džiaugsmu. Be
išpažinties nėra išganymo.
- Aš eičiau į vienuolyną su dideliu džiaugsmu,
bet dabar džiaugsmas yra didesnis, nes einu į dangų.
- Vienuolėmis gali būti tik siela ir kūnu labai
tyri asmenys.
- Kunigai turėtų rūpintis tik Bažnyčios ir sielų
reikalais.
- Kunigų ir vienuolių nepaklusnumas savo vyresniesiems
ir Šventajam Tėvui labai nepatinka Išganytojui.
- Kunigai turi būti skaistūs, visiškai skaistūs.
Išgirdusi, kaip moterys kritikuoja kunigą, Jacinta
apsiverkė ir pasakė:
- Jos turėtų melstis už kunigus, o ne kritikuoti
juos.
Jacinta mirė 1920 m. vasario 20 d. Leirijos vyskupo
nurodymu 1935 metais Pranuko ir Jacintos kūnai buvo perkelti į Fatimos
kapines. Ta proga atidarius Jacintos karstą paaiškėjo, kad jos kūnas
nebuvo sugedęs. Vėliau jų kūnai perkelti į Fatimos Šv.Rožinio baziliką
ir palaidoti prie šoninių altorių.
Popiežius Jonas Paulius II 2000 m. gegužės 12-13
d. lankėsi Fatimos Dievo Motinos šventovėje, kur Jacintą ir Pranuką
Marto paskelbė palaimintaisiais. Jų šventė švenčiama vasario 20-ąją
Jacintos mirties dieną. Tai pirmas kartas Bažnyčios istorijoje,
kai vaikai ne dėl kankinystės paskelbti palaimintaisiais.
Liucijos misija
1921 m. birželio 13 d. Leirijos vyskupas pasikvietė
Liuciją kartu su motina. Jis nutarė išsiųsti ją į nežinomą vienuolyno
mokyklą su sąlyga, kad niekas tos vietos nežinotų. Jai buvo suteiktas
naujas Marijos das Dores (Skausmingosios Marijos) vardas. Baigusi
mokyklą, Liucija paprašė, kad būtų priimta į Šv.Dorotėjos vienuolyną.
Kaip vienuolė ji pasivadino Jėzaus Marijos vardu, nors visam pasauliui
ji liko žinoma kaip Liucija.
Dievo Motina Liucijai apsireikšdavo ir vienuolyne.
1925 m. gruodžio 10 d. Marija apsireiškė jos celėje su Kūdikėliu
Jėzumi ir nurodė, kaip reikėtų melstis pirmaisiais mėnesių šeštadieniais.
1927 metais, Liucijai esant Tujos vienuolyne Ispanijoje, apsireiškusi
Dievo Motina leido išviešinti dvi paslaptis: pragaro regėjimą ir
Nekaltosios Marijos Širdies garbinimą.
Apsireiškusi 1929 metais Dievo Motina Liucijai
kalbėjo:
- Aš atvykstu paprašyti Rusijos paaukojimo mano
Nekaltajai Širdžiai... Jeigu jie (Popiežius ir vyskupai) pasirūpins
mano prašymu, Rusija atsivers ir bus taika.
Marija paaiškino, kad tą paaukojimą turįs atlikti
Popiežius drauge su viso pasaulio vyskupais. Šį prašymą Liucija
perdavė savo dvasios vadui, o tas liepė jai surašyti raštu. Tas
raštas buvo perduotas vyskupui, kuris jį perdavė Popiežiui. Tačiau
Popiežius to prašymo neįvykdė, nes daugelis vyskupų į tai nekreipė
dėmesio.
1938 m. sausio 24-osios naktį Europoje pasirodė
didžioji šiaurės pašvaistė, apie kurią Dievo Motina Fatimoje įspėjo
dar 1917 m. liepos 13 d.: Kai pamatysite vieną naktį nepaprastą
šviesą, žinokite, jog tai yra Dievo ženklas, kad jau artinasi pasauliui
bausmės už jo nuodėmes...
1940 metais, kai jau vyko Antrasis pasaulinis
karas, sesuo Liucija raštu kreipėsi į Leirijos vyskupą apgailestaudama,
kad Rusija nepaaukota Nekaltajai Marijos Širdžiai. Pagaliau 1942
metų spalio mėnesį švenčiant apsireiškimų Fatimoje 25 metų sukaktį,
Portugalijos vyskupams vadovaujant, Popiežius drauge su jais paaukojo
Bažnyčią ir pasaulį Nekaltajai Marijos Širdžiai, neaiškiai paminėdamas
ir Rusiją. Tų pačių metų gruodžio 8 dieną Popiežius drauge su 40
000 tikinčiųjų Vatikane pakartojo tą paaukojimą.
1943 metų pavasarį apsireiškęs seseriai Liucijai
Viešpats Jėzus pasakė, kad tas pasaulio paaukojimas sulaikė nuo
pasaulio ir visos žmonijos sunaikinimo atominėmis bombomis. Dėl
to karas greit baigsis, bet Rusijos atsivertimas dar neįvyks. Rusijos
klaidomis Dievas bausiąs pasaulį. Viešpats Jėzus priminė:
- Iš kiekvieno reikalaujama auka savo pašaukimo
pareigų atlikimas ir mano įsakymų vykdymas. Tai yra toji atgaila,
kurios siekiu ir reikalauju.
Viešpats dar priminė, kad pasaulio paaukojimas
nebuvo visuotinis ir nebus visuotinis tol, kol Popiežiaus pavyzdžiu
nepasiaukos Nekaltajai Marijos Širdžiai kiekvienas individas, kiekviena
šeima, vyskupija ir kiekviena tauta. Toks pasiaukojimas turi turėti
keturis elementus: malonę, atgailą, rožinį ir atsiteisimą. Kai taika
viešpataus tarp Dievo ir žmonių, tada Motina Marija dovanos ir pasauliui
ramybę.
Liucija 1944 metų birželį užrašė trečiąją Fatimos
paslaptį, kurią buvo gavusi iš Dievo Motinos 1917 m. liepos 13 d.
Tą raštą ji nusiuntė vyskupui antspauduotame voke. Vyskupas voko
neatplėšė ir tik 1957 metais perdavė jį Vatikanui, nes ta paslaptis
neturėjo būti atskleista iki 1961 metų. Remiantis kai kuriais šaltiniais
darytina išvada, kad Popiežiaus supažindinimas su trečiąja paslaptimi
iš dalies sietinas su turėjusiu prasidėti II Vatikano Susirinkimu.
Popiežiaus Jono Pauliaus II nurodymu ta paslaptis buvo viešai paskelbta
2000 m. birželio 26 d.
1984 m. kovo 25 d. (Viešpaties apreiškimo Švč.M.Marijai
šventė) popiežius Jonas Paulius II ir dauguma viso pasaulio vyskupų,
kiekvienas savo katedroje, paaukojo Bažnyčią, pasaulį ir Rusiją
Marijos Nekaltajai Širdžiai. Po metų Rusijoje prasidėjo perestrojka
ir komunizmo imperijos žlugimas.
1991 m. gegužės 13 d. popiežius Jonas Paulius
II nuvyko į Fatimą padėkoti Dievo Motinai už apsaugojimą nuo mirties
1981 m. gegužės 13 d. Dėkodamas jis atnaujino pasaulio ir Bažnyčios
paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai, kartu pabrėždamas, kad Fatima
yra pasaulinė Marijos sostinė. Tais pačiais metais Rusijoje prasidėjęs
komunistų pučas sužlugo rugpjūčio 22 dieną per Švč.M.Marijos Karalienės
šventę. Dar po keturių mėnesių, 1991 m. gruodžio 8 d., per Švč.M.Marijos
Nekalto Prasidėjimo šventę, Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos
prezidentai pasirašė Sovietų Sąjungos likvidavimo deklaraciją.
Tačiau Lisabonos kardinolas Antonijus Ribeira,
1992 m. gegužės 12 d. uždarydamas Taikos kongresą Fatimoje, pasakė,
kad Marijos Nekaltosios Širdies triumfo metas dar nėra atėjęs. Jeigu
tikintieji šį Dangaus apreikštą nurodymą ignoruos, šeimoms, tautoms
ir pasauliui bus sunku savo jėgomis pasiekti trokštamos ramybės
ir palaimos.
Sesuo karmelitė Liucija mirė 2005 m. vasario 13
d., sulaukusi beveik 98 metų. Jos gyvenime skaičius 13, kurį liaudis
laiko velnio tuzinu, turėjo didelės reikšmės. Būtent šią dieną Nekaltoji
Marijos Širdis padarė palaimingą, nes Dievui nėra negalimų dalykų
(Lk 1,37).
Pirmųjų šeštadienių maldos
Prieš mirtį mažoji Jacinta perdavė savo seserėčiai
Liucijai patarimus:
- Netrukus aš eisiu į dangų, o tu liksi žemėje
pasakyti žmonėms, kad Viešpats nori įsteigti pasaulyje Nekaltosios
Marijos Širdies garbinimą. Jeigu tau tektų apie tai kalbėti neslėpk.
Sakyk visiems, kad Viešpats teikia mums savo malones per Nekaltąją
Marijos Širdį. Kreipdamiesi į tą Širdį, žmonės gali išprašyti visų
malonių. Jėzaus Širdis nori būti garbinama drauge su Marijos Širdimi.
1925 m. gruodžio 10 d. apsireiškusi Liucijai vienuolyne,
Dievo Motina kalbėjo:
- Aš pažadu pagelbėti mirties valandą išganymui
reikalingomis malonėmis visiems, kurie pirmaisiais penkių mėnesių
iš eilės šeštadieniais atliks išpažintį, priims šv. Komuniją, sukalbės
vieną rožinio dalį ir praleis penkiolika minučių apmąstydami rožinio
paslaptis. Ir visa tai atliks, kad atsiteistų už man padarytus įžeidimus.
Vėliau seseriai Liucijai Dievo Motina paaiškino,
kas yra tie Nekaltosios Marijos Širdies įžeidimai: 1) jos nekaltojo
prasidėjimo neigimas arba piktžodžiavimas; 2) Motinos Marijos amžinos
mergystės neigimas bei atmetimas; 3) neigimas, kad ji esanti Dievo
Motina; 4) negerbimas jos šventovių, koplytėlių, statulų, paveikslų
bei rožinio; 5) siekimas atitraukti tikinčiuosius, ypač vaikus ir
jaunimą, nuo Dievo Motinos Marijos garbinimo.
Kai kuriuose kraštuose daugelis katalikų pirmųjų
mėnesio šeštadienių maldas praktikuoja ne tik penkis mėnesius, bet
visada, tuo įgydami didelę Nekaltosios Marijos Širdies pagalbą savo
ir savo šeimų reikaluose.
Pirmaisiais mėnesio šeštadieniais galima kalbėti
bet kurią rožinio dalį, tačiau pageidautina atsižvelgti į liturginį
metų laiką:
- Advento ir Kalėdų metu (gruodžio ir sausio pirmąjį
šeštadienį) geriau tinka kalbėti Džiaugsmingąją dalį;
- Gavėnios mėnesiais Skausmingąją dalį;
- kitais metų šeštadieniais Šviesos ar Garbingąją
dalis.
Pirmųjų mėnesio šeštadienių praktikavimo sąlygos:
1. išpažintis ir Komunija;
2. sukalbama rožinio dalis;
3. nors ketvirtį valandos apmąstyti rožinio slėpinius.
Be minėtų keturių sąlygų, tikintieji savo nuožiūra
kalba Bažnyčios aprobuotą pasiaukojimo aktą. Pavyzdžiui, kasdieniam
pasiaukojimui tinka tokia Vilkaviškio vyskupo aprobuota malda:
Nekalčiausioji, Švenčiausioji Marijos Širdie,
aš visiškai pasiaukoju Tau. Visi mano norai, žodžiai ir darbai pavedami
Tavo begalinei motiniškai globai. Laimink kiekvieną mano žingsnį
ir vesk mane tiesiausiu keliu pas savo Sūnų Jėzų. Padėk kasdien
tobulai vykdyti Dievo valią. Marija, pakeisk mano širdį į savo Širdį.
Amen.
(P.s. Panašiai galima aukoti ir kitus asmenis.)
Parengė Petras PLUMPA
© 2005 "XXI amžius"
|
