„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2005 gegužės 13 d, Nr.2 (23)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kažkas nukreipė tą kulką...

Bulgarija pasirengusi bendradarbiauti
su Italijos parlamentine komisija, tiriančia
1981 metų pasikėsinimo į Popiežių aplinkybes

Popiežius Jonas Paulius II
po pasikėsinimo į jo gyvybę
1981 m. gegužės 13 d.

Bulgarija pasirengusi atverti savo archyvus Italijos parlamentinei komisijai, iš naujo norinčiai patikslinti kai kurias pasikėsinimo į popiežių Joną Paulių II aplinkybes. Apie tokį Bulgarijos nusistatymą paskelbė šalies vyriausybės atstovas spaudai. Vienas Italijos parlamente sudarytos komisijos grupių pirmininkų pažymėjo, kad Bulgarijos iniciatyva tikrai girtina. Ji sutampa su Bulgarijos apsisprendimu stoti į Europos Sąjungą ir rodo pastangas pagerbti Joną Paulių II, atskleidžiant Italijos parlamentui ir visam pasauliui kurtus scenarijus nužudyti Popiežių, ne be pagrindo laikytą komunizmo priešu. Tai svarbus ženklas ir kitoms buvusio Varšuvos pakto valstybėms raginantis bendradarbiauti, kad būtų atskleista tiesa apie tą žiaurų pasikėsinimą. Tokiomis svarbiomis iki galo neišaiškintomis pasikėsinimo aplinkybėmis Italijos parlamento komisija laiko komunistinių kraštų saugumo tarnybų ir sovietų KGB sąveiką vykdant šį nusikaltimą, turko Ali Agdžos pasamdymą ir jo rengimą atentatui Bulgarijos sostinės Sofijos viešbutyje Vitosha. Tas pasirengimas užtruko tris mėnesius. Pagaliau svarbu išsiaiškinti kitus ryšius ir paramą nusikaltėliams tarptautiniu mastu.

Neseniai pasirodžius Jono Pauliaus II knygai „Atmintis ir tapatybė“, Italijos parlamentinė komisija nusprendė atnaujinti tyrimą dėl pasikėsinimo į Popiežių 1981 metais. Būtent šios knygos paskutiniame skyriuje pats Šventasis Tėvas ir jo sekretorius arkivyskupas Stanislovas Dzivišas pasakoja apie atentatą ir su juo susijusias aplinkybes.

Popiežius Jonas Paulius II yra ne kartą pareiškęs, kad jam gyvybę 1981 m. gegužės 13 d. išgelbėjo Dievo Motina, kurios apsireiškimo Fatimoje dieną ir buvo įvykdytas šis nusikaltimas. Po pasikėsinimo išgijęs Popiežius nuvyko į Fatimą padėkoti Dievo Motinai už išgelbėjimą; jo prašymu į Švč. Mergelės Marijos statulos karūną buvo įmontuota jį kliudžiusi kulka.

Su Fatimoje Marijos apreikšta vadinama trečiąja Fatimos paslaptimi savo „nesėkmę“ sieja ir pasikėsintojas Agdža, nežinia, apsimetęs ar iš tikrųjų įtikėjęs savo ypatinga paskirtimi toje paslaptyje ir Dievo planuose. Beje, pirmosiomis vasario dienomis dabar Turkijoje kalintis Agdža pasiuntė Popiežiui laišką, kuriame linkėjo jam pasveikti, sakė, jog ir jis kenčia dėl savo dalies visuotiniame Dievo plane, ir dėkojo, kad 2000 metais Popiežius paskelbė trečiąją Fatimos paslaptį.

Vasario 13-ąją mirus Fatimos regėtojai seseriai Liucijai, A.Agdža paskelbė naują „atvirą laišką Vatikanui“, nurodydamas, kad Fatimos paslaptys susijusios su artėjančia pasaulio pabaiga, ir reikalavo, kad Vatikanas atskleistų kažkokio Antikristo tapatybę.

Beje, Popiežiaus knygos pristatyme Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratzingeris (dabar popiežius Benediktas XVI) patvirtino, kad ir anksčiau gaudavo turko teroristo laiškų, kuriuose jis prašydavo išsamiau paaiškinti jo ryšį su Fatimos paslaptimi. „Tačiau, kaip yra gerai žinoma, vienintelis jo ryšys su Fatima yra gegužės 13-oji diena. Jo apmąstymai nepakilo į moralinį lygį, jis nekėlė sau blogio ir gėrio problemos, bet apsiribojo tik faktu, kad jam kažkas sukliudė įvykdyti savo užmačias“, – sakė Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas. Panašiai tvirtino ir Vatikano Spaudos tarnybos direktorius Choakinas Navaras Valsas, kuris teigė, kad, kaip matyti iš Šventojo Tėvo pasakojimo, vienintelis A.Agdžos interesas buvo suprasti, kodėl jam nepavyko nužudyti Popiežiaus.

Skaitytojams pateikiame paskutiniojo knygos „Atmintis ir tapatybė“ skyriaus, pavadinto „Kažkas nukreipė tą kulką...“, ištraukas.

JONAS PAULIUS II: 1983-iaisiais, Kalėdų laikotarpiu, aplankiau pasikėsintoją kalėjime. Ilgai kalbėjomės. Ali Agdža, kaip visi tvirtina, yra profesionalus žudikas. Vadinasi, pasikėsinimas nevyko jo iniciatyva, kažkas kitas pasikėsinimą suplanavo, kažkas jam pavedė jį įvykdyti. Per visą pokalbį buvo labai aišku, kad A. Agdža ir toliau savęs klausė, kaip galėjo nepavykti pasikėsinimas. Juk padarė viską, ką turėjo padaryti iki smulkiausių detalių. Ir vis dėlto auka išvengė mirties. Kaip tai galėjo atsitikti?

Įdomu, kad tas nerimas jį atvedė iki religinės problemos. Klausinėjo apie Fatimos paslaptį ir kur slypi jos esmė. Tai ir buvo didžiausias jo susidomėjimo objektas; pirmiausia norėjo viską sužinoti.

Gal šiais klausimais jis norėjo parodyti, kad suprato tikrai svarbų dalyką. Turbūt A.Agdža nujautė, kad yra kažkokia galingesnė jėga. Tada pradėjo ieškoti. Aš jam linkiu, kad surastų.

STANISLAVAS DZIVIŠAS: Pavadinčiau Dangaus dovana stebuklingą Šventojo Tėvo sugrįžimą į gyvenimą ir sveikatos atgavimą. Žmogiškoje plotmėje pasikėsinimas taip ir liko paslaptimi. Nieko neišaiškino nei teismas, nei ilgas pasikėsintojo kalinimas. Esu Šventojo Tėvo apsilankymo kalėjime liudytojas. Popiežius jam viešai atleido jau pirmojoje savo kalboje po pasikėsinimo. Kalėjime iš kalinio neišgirdau žodžių: „Prašau atleisti“. Jį domino tik Fatimos paslaptis. Šventasis Tėvas keletą kartų buvo priėmęs pasikėsintojo motiną ir artimuosius, apie jį pasiteiraudavo kalėjimo kapelionų.

Dieviškoje plotmėje paslaptį sudaro visas to dramatiško įvykio vyksmas. Pasikėsinimas susilpnino Šventojo Tėvo sveikatą ir jėgas, bet nesustabdė jo apaštališkosios tarnystės Bažnyčiai ir pasauliui veiksmingumo. Manau, nebus perdėta šiuo atveju pritaikyti posakį: „Sanquis martyrum – semen christianorum“ – „kankinių kraujas – krikščionių sėkla“. Turbūt reikėjo to kraujo Šv. Petro aikštėje, toje pačioje pirmųjų krikščionių kankinystės vietoje.

Be jokios abejonės, pirmasis vaisius, išaugęs iš tos kraujo sėklos, buvo visos Bažnyčios vieninga malda už Popiežių. Per visą naktį po atentato į audienciją susirinkę maldininkai ir prisidėję prie jų gausūs romiečiai meldėsi Šv. Petro aikštėje. Daug dienų pasaulio bažnyčiose buvo aukojamos šv. Mišios ir meldžiamasi Popiežiaus intencija. Pats Šventasis Tėvas sakydavo, jog jam sunku nesijaudinti prisimenant tai. Jis jaučia didelį dėkingumą visiems. Visiems, kurie aną gegužės 13-ąją susivienijo malda ir kurie ištvėrė maldoje per visą tą laiką.

Pagal VR

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija