Misionierius, juvelyras ir poetas

Kaune gyvenantis Kosovo albanas sako, kad jo tauta daugiau kaip 1500 metų yra katalikai, todėl visi albanai turi atsisakyti okupantų turkų ir serbų jiems primestų svetimų religijų – islamo ir stačiatikybės

Romas BACEVIČIUS

Kaune gyvenantis Kosovo albanas Antonas Marianas Nuši (dešinėje) ir iš Romos pasisvečiuoti atvykusi jo sesuo Luliana su vaikais 1996 metais

Antonas Marianas Nuši

Popiežiaus Jono Pauliaus II palaiminimas

Prizreno Švč. M.Marijos, Krikščionių Pagalbos, prokatedra

Rožinio Karalienės bažnyčia Bištažine

Šv. Mikalojaus bažnyčia Kabaše

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Jakovoje

Šv. Roko bažnyčia Plankore

Šv. Ndou bažnyčia Prištinoje

Šv. Jurgio bažnyčia ir mokykla bei albanų kankinių muziejus Stubloje

Šv. Juozapo Darbininko bažnyčia Petrošane

Šv. Mykalojaus bažnyčia Janjevoje

Šv. Mykolo bažnyčia Doblibare

48 metų albanų tautybės Antonas Marianas Nuši (Anton Marian Nushi), gimęs ir augęs Kosove, Prizreno mieste, jau 12 metų gyvena Lietuvoje, Kaune. Atvykęs į Lietuvą kartu su maldininkais popiežiaus Jono Pauliaus II vizito metu, čia ir liko gyventi. Kaip žinome, buvusios Jugoslavijos Serbijos Respublikai priklausęs Kosovo autonominis kraštas prieš gerą dešimtmetį buvo vienas „karščiausių“ Europos regionų, tikra karo zona, kur gyventi žmonėms nėra ramu iki šiol.

Kaune įsikūręs Antonas buvo atidaręs populiarią piceriją, kurioje buvo galima paragauti ne tik itališkos picos, bet ir Lietuvoje nežinomų albanų nacionalinių patiekalų, tačiau dėl verslo partnerio apgaulės šio verslo teko atsisakyti. Antonas sako, kad dažnai lietuviai mano, jog jis, kadangi yra albanas, tai esąs musulmonas. O jei musulmonas, tai galbūt ir nusiteikęs priešiškai – tokį galima ir apgaudinėti. Gerus santykius su albanais musulmonais tokie lietuviai stengiasi palaikyti tik tada, kai nori padaryti ką nors nelegalaus ar nusikalstamo. O jei tai nepavyksta, tada toks žmogus tampa priešu. Antonas patyrė, kad Lietuvoje įvairiose struktūrose dirba dar daug žmonių, kurie išauklėti sovietų kagėbistų dvasia ir stengiasi visaip kenkti. Jis netapatina tokių žmonių su lietuvių tauta. Pasak jo, tai sovietiniai žmonės, išauklėti rusų kagėbistų, o tikri lietuviai yra darbštūs, dori ir Dievą mylintys žmonės. „Dėl turto niekada per daug nesisielojau, jei jį iš manęs atėmė, matyt, tokia buvusi Aukščiausiojo valia. Man didesnė vertybė yra dvasinis turtas, kurio už jokius pinigus nenupirksi“, – sakė Kaune gyvenantis Kosovo albanas. Vėliau jis ėmė verstis iš juvelyrinių gaminių prekybos ir gamybos, nes šioje srityje Antonas yra profesionalas. Mat juvelyriniai dirbiniai yra tarsi šeimos profesija, o pats Antonas Kosove yra baigęs aukštąją juvelyrų mokyklą. Buvusioje Jugoslavijoje turėjo keturias juvelyrinių dirbinių parduotuves. Jei ne karas, tikriausiai toliau gyventų ir dirbtų kurioje nors buvusios Jugoslavijos respublikoje, nors, kaip sakė Antonas, juvelyrais pirmiausia gali būti serbai, paskui – musulmonai, o katalikams vietos jau nebelieka.

1990 metais Antonas dalyvavo pasauliniame šeimų kongrese Kroatijoje, kur kalbėta apie gyvybės kultūrą ir negimusių kūdikių apsaugą. Ten jis susipažino su lietuvių grupe, parodė jai Medžiugorję, – tai buvo pirmoji jo pažintis su Lietuva. Netrukus Antonas gavo Motinos Teresės kvietimą susitikti su ja Albanijoje, o prasidėjus karui buvo pasiųstas į šią šalį misionieriauti.

Pasak Antono, dar mokykloje besimokydami vaikai sužino savo tautos istoriją. Albanija žinoma jau antrajame amžiuje prieš Kristų. Ilgą laiką Albanija buvo Bizantijos valdžioje, vėliau priklausė Neapolio karalystei, Venecijai, Serbijai, o XV amžiaus pirmoje pusėje didžiąją dalį Albanijos užkariavo Osmanų imperija. Taigi sužinoję visa tai, vaikai iškart supranta, kad albanai daugiau kaip 1500 metų yra katalikai, tačiau per turkų ir serbų okupacijas jiems buvo prievarta įdiegtos svetimos religijos – islamas ir stačiatikybė. Ir tik labai maža albanų dalis išlaikė katalikų tikėjimą, o Kosove katalikų telikę apie 10 proc. gyventojų, dauguma jų Jakovos regione. Kaip žinoma iš istorijos, albanų tautos atgimimas siejamas su 1443 metų visuotiniu sukilimu, būtent jam vadovavęs albanų karžygys iš kunigaikščių Kastriočių giminės kilęs Jurgis Kastriotis (1405-1468), Albanijoje ir pasaulyje žinomas kaip Skandarbegas (kaip lietuviams – Vytautas), kuris sustabdė turkų įsiveržimą ir po kelių laimėtų mūšių su daug gausesene turkų kariuomene jis išvadavo didžiąją Albanijos dalį. Skandarbegui pavyko suburti susiskaldžiusius albanų kunigaikščius, iš valstiečių savanorių sukurti reguliariąją kariuomenę su vieninga vadovybe. Iki pat mirties Skandarbegas 24 metus sėkmingai atmušinėjo turkų antpuolius.

Kai Antonas buvo misionieriumi Albanijoje ir pasakodavo žmonėms apie tautos istoriją, net musulmonų dvasiniai vadai jį už tai gyrė, sakydami, kaip gerai jis šiuos dalykus išmano. Tačiau išsižadėti okupantų prievarta įdiegto islamo ir atsiversti į savo protėvių tikėjimą – katalikybę – ne toks paprastas žingsnis. Albanijoje Antonui į katalikų tikėjimą pavyko atversti apie tris tūkstančius žmonių. 1993 metų balandį popiežius Jonas Paulius II lankėsi Albanijoje ir Antonas galėjo pasidžiaugti, kad katalikų šioje šalyje jau buvo daugiau.

Po kelių mėnesių jis, baigęs misionieriaus darbą, kai popiežius Jonas Pauliaus II lankėsi Lietuvoje, atvyko į tą šalį, kurios atstovus buvo sutikęs šeimų kongrese Kroatijoje. Kosove tada jau virė karo katilas, todėl norėjosi apsistoti toje šalyje, kur saugu ir ramu gyventi. Be abejo, viliojo ir tai, kad Lietuva – katalikiška šalis. Pasak Antono, jei žmogus jaučiasi esąs katalikas, tai neturėtų būti skirtumo, kurioje katalikiškoje šalyje gyventi – juk turime jaustis kaip viena didelė šeima. Dvylika metų Lietuvoje pragyvenęs, jis jaučiasi čia įleidęs savo šaknis, nors vis dar nėra vedęs, nes nesusirado sau tinkamos žmonos. Mat Antonas yra vyriausias septynių vaikų šeimoje. Praėjus savaitei po to, kai Antonas pirmąkart gavo popiežiaus Jono Pauliaus II palaiminimą, būdamas tik 55 metų, mirė jo tėvas, palikęs mamą su septyniais vaikais. Jis, kaip vyriausiasis, turėjo pavaduoti tėvą ir padėti mamai užauginti jaunesnius brolius ir seseris. Gal pareiga pagelbėti savo artimiausiems žmonėms ir sukliudė labiau pagalvoti apie savo asmeninį gyvenimą. Ir dabar dar daug padeda mamai bei Kosove gyvenančiai jauniausiajai seseriai. Tačiau Antonas sakė, jog kai jis ves, su žmona būtinai augins daug vaikų. „Mano abu tėvai, kaip ir visi albanai, yra iš gausių šeimų. Mama kilusi iš septynių, tėvas – iš trylikos vaikų šeimų, – sako Antonas. – Aš turiu 70 pusseserių ir pusbrolių. Mes užaugome septyni. Mano šeši broliai ir seserys augina 17 vaikų. Nesuprantu, kodėl Lietuvoje tokios mažos šeimos“.

Karo negandos išblaškė Nuši šeimą po įvairias Europos šalis. Kaip minėta, tik mama ir jauniausioji sesuo Marija liko gyventi Kosove, kuriame Antonas ne dažniau kaip maždaug kartą per metus apsilanko, seserys – Katarina ir Luliana – gyvena Romoje (Italija), o Andželina – Tuzloje (Bosnija ir Hercegovina), abu broliai – Lorenas ir Jozefas – Karlovy Varuose (Čekija). Broliai irgi verčiasi juvelyrinių dirbinių prekyba, o sesuo Katarina dirba Vatikano radijuje. Kita sesuo Luliana, auginanti net penkis vaikus, su keturiais sūnumis 1996 metais lankėsi Kaune. „Kažkas sugebėjo seserį įbauginti, esą iš jos atims vaikus, kuriuos lietuviai pravardžiavo čigoniukais, – sakė Antonas. – Man tai buvo skaudu girdėti. Norėjau seserį įtikinti pasilikti Lietuvoje, bet nepavyko jos įkalbėti“. Iš tiesų ne visi albanai yra juodbruvi, būna ir šviesiaplaukių.

Kaip pasakojo Antonas, visiškos taikos Kosove greitai nebus. Albanai serbus visą laiką laikė okupantais, o kokia gali būti taika su okupantu? O serbai albanus laiko musulmonais. Albanams reikia nustoti keršyti ir žudyti serbus, o jiems atleisti ir juos evangelizuoti. Pasak Antono, katalikai privalo ieškoti būdų ne išskirti ir supriešinti, o sujungti ir sutaikyti tautas. Bėda yra ta, kad dar daug albanų irgi iš svetimos religijos privalo atsiversti į savąją – katalikybę. Tik tada krikščionims albanams nebus priešai krikščionys serbai, bus galima tikėtis taikaus sugyvenimo ne tik Kosove, bet ir visame Balkanų regione.

Nuo pat mažens augęs katalikiškoje šeimoje, Antonas supranta, ką žmogui reiškia tikėjimas. Maždaug nuo šešerių metų pradėjęs skaityti Šventąjį Raštą, ir dabar jis šią knygą laiko savo gyvenimo palydove. Bažnyčia Antonui yra vieta, kurioje galima susikaupti ir medituoti. Jis stengiasi kasdien neapleisti šv. Mišių, lankosi Arkikatedroje Bazilikoje, Švč. M.Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo), Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos), Šv. Gertrūdos, Šv. Antano Paduviečio bažnyčiose, vasarą nuvyksta į kuriuos nors atlaidus. „Šv. Mišios man yra jėga“, – sako Antonas. Jis taip pat turi ir savo nuodėmklausį, kuris gerai supranta rusiškai, nes Antonas lietuviškai laisvai dar nekalba, nors, atrodo, daug supranta. Sako, vis neprisirengia į lietuvių kalbos kursus, kuriuose būtų svarbiausia išmokti gramatiką: linksnius, laikus, skaičius, asmenuotes. Žodžius ir be kursų galima išmokti.

A.Nuši Lietuvoje turi daug draugų, tačiau netrūksta ir priešų, norinčių pasinaudoti tuo, kad jis pakankamai gerai nemoka lietuvių kalbos. Nepaisydamas visų sunkumų Antonas žada pasilikti Lietuvoje ir iš jos evangelizuoti albanų tautą, kad ji iš islamo grįžtų į katalikybę. Jis tikisi įkurti atstovybę, per kurią būtų galima plėsti albanų ir lietuvių kultūrinius ryšius, taip pat ieškoti galimybių į Albaniją ir Kosovą nusiųsti padirbėti katalikų kunigų.

A.Nuši kuria ir poeziją. Jo eilėraščiuose perteikiamos žmogiškojo grožio vertybės: tikėjimas, paprastumas, sielos tyrumas. Pernai lietuvių ir albanų kalbomis išėjo jo poezijos knygelė „Gyvas komplimentas“.

Antonas parodė 1999 metais anglų ir vokiečių kalbomis išleistą knygą „The shkup-Prizren diocese through centuries“ („Prizreno vyskupija bėgant amžiams“), kurią parašė kun. dr. Gaspioras Džinis (1930-1985). Šioje knygoje aprašyta visa albanų katalikų istorija, chronologine tvarka išvardyti visi vyskupai. Pirmasis buvo apie 325 metus Prizreno vyskupiją valdęs vyskupas Dakusas. Knygoje rasime ir daug iki šiol išlikusių ir veikiančių katalikų bažnyčių nuotraukų, kurių keletą spausdiname.

© 2005 "XXI amžius"