„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2005 spalio 21 d, Nr.4 (25)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Popiežius Benediktas XVI:
Jonas Paulius II buvo didžiųjų žmonijos vertybių skelbėjas

Šventojo Tėvo interviu Lenkijos televizijai

Popiežius Benediktas XVI

1978 m. spalio 16 d. kardinolas
Karolis Vojtyla išrinktas popiežiumi.
Kardinolas Jozefas Ratcingeris,
vėliau tapęs jo įpėdiniu Benediktu XVI,
asmeniškai su juo susipažino
prieš šią konklavą

Kasmet spalio 16-ąją, minint popiežiaus Jono Pauliaus II išrinkimo metines, Lenkijoje minima „Popiežiaus diena“. Šiemet ši diena ypatinga – popiežiaus Jono Pauliaus II mirties metai. Lenkijos televizija sekmadienio vakarą transliavo popiežiaus Benedikto XVI interviu apie savo pirmtaką Joną Paulių II. Tai iš tiesų ypatingas įvykis, nes dar joks popiežius per visą Bažnyčios istoriją ir per visą moderniosios žiniasklaidos istoriją nebuvo davęs tokio specialaus interviu televizijai. Sekmadienio vakarą transliuotas interviu buvo įrašytas rugsėjį Popiežiaus vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe. Su popiežiumi Benediktu XVI kalbėjosi lenkų televizijos katalikiškųjų laidų redakcijos vedėjas, prieš keletą metų dirbęs Vatikano radijo lenkų redakcijoje, kunigas Andžejus Majevskis.

 

1978 m. spalio 16-ąją kardinolas Karolis Vojtyla tapo Popiežiumi, ir nuo tos dienos Jonas Paulius II, šv. Petro įpėdinis, kaip dabar jūs, kartu su kardinolais ir vyskupais vadovavo Bažnyčiai. Tarp kardinolų buvote jūs – asmuo, kurį jūsų pirmtakas ypatingai vertino ir gerbė, apie kurį popiežius Jonas Paulius II savo knygoje „Kelkimės, eime“ rašė: „Dėkoju Dievui už kardinolo Ratcingerio buvimą ir pagalbą. Tai tikras bičiulis“.

Šventasis Tėve, kaip prasidėjo judviejų bičiulystė? Kada susipažinote su kardinolu K.Vojtyla?

Asmeniškai su juo susipažinau tik 1978 metų konklavose ir prieškonklaviniuose susitikimuose. Tačiau, žinoma, apie kardinolą Vojtylą buvau girdėjęs ir anksčiau, pirmiausia per 1965 metais vykusius Lenkijos ir Vokietijos vyskupų susirašinėjimus. Vokiečiai kardinolai pasakojo, kokie dideli buvo Krokuvos arkivyskupo nuopelnai ir kad tai būtent jis buvo to istorinės reikšmės susirašinėjimo siela. Iš bičiulių universitetų dėstytojų buvau girdėjęs apie jo filosofiją, apie jo, kaip mąstytojo, svarbą. Tačiau, kaip sakiau, pirmasis asmeniškas susitikimas įvyko tik per 1978 metų konklavą. Iš pat pradžių pajutau didžiulį palankumą, kuriuo visai nepelnytai tuomet jis mane apdovanojo. Esu dėkingas už man suteiktą pasitikėjimą, kurio visiškai nebuvau nusipelnęs. Matydamas jį besimeldžiantį iškart supratau ir savo akimis išvydau, kad jis yra Dievo žmogus, kad jis ne tik su Dievu gyvena, bet gyvena Dieve. Man paliko didžiulį įspūdį jo nepaprastas nuoširdumas, kurio kupinas jis su manimi susitiko. Anų prieškonklavinių kardinolų susitikimų metu jis neretai pasisakydavo, ir aš turėjau progos įsitikinti, koks mąstytojas jis buvo. Šitaip, be skambių žodžių, gimė iš širdies kylanti bičiulystė. Tuoj pat po išrinkimo Popiežiumi, jis mane daug kartų kvietėsi į Romą ir galiausiai paskyrė Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu.

Vadinasi, paskyrimas ir pakvietimas į Romą nebuvo jums staigmena.

Man buvo šiek tiek sunku, nes nuo pat mano vyskupavimo Miunchene pradžios, nuo pat iškilmingo konsekravimo vyskupu Miuncheno katedroje, jaučiausi įpareigotas, tarsi susituokęs su ta vyskupija. Buvo netgi pabrėžiama, kad po dešimtmečių esu pirmasis vyskupas, kilęs iš tos vyskupijos. Taigi jaučiausi įpareigotas ir susietas su ta vyskupija. Buvo taip pat keletas rimtų neišspręstų problemų ir nenorėjau palikti vyskupijos tų problemų neišsprendęs. Apie tai labai atvirai pasikalbėjau su Šventuoju Tėvu. Jis man buvo tikrai tėviškas, davė man laiko apsispręsti ir pats norėjo dar pamąstyti. Galiausiai mane įtikino, nes tokia buvo Dievo valia. Galėjau priimti šį kvietimą, šią nelengvą atsakomybę, kuri viršijo mano sugebėjimus. Tačiau stiprinamas Popiežiaus pasitikėjimo ir tėviško gerumo, taip pat ir Šventosios Dvasios pagalbos, galėjau tarti „taip“.

Ta patirtis truko daugiau kaip 20 metų...

Taip, prasidėjo 1982 metų vasarį ir truko iki Popiežiaus mirties 2005 metais.

Kurie, pasak jūsų, Šventasis Tėve, yra svarbiausi Jono Pauliaus II pontifikato bruožai?

Sakyčiau, galima išskirti du dalykus : vienas – ad extra – nukreiptas į pasaulį, kitas – ad intra – į Bažnyčią. Kalbant apie pasaulį, man atrodo, Šventasis Tėvas savo kalbomis, savo asmenybe, savo laikysena, savo gebėjimu įtikinti, sužadino naują atidumą moralinėms vertybėms, tikėjimo svarbai pasaulyje. Atsivėrė naujos galimybės, buvo skirtas didesnis dėmesys religinėms problemoms, religinės dimensijos žmoguje būtinumui, o visų pirma neįsivaizduojamai išaugo Romos Vyskupo vaidmuo. Visi krikščionys, net ir tie, kurie nepripažįsta Petro įpėdinio, jame pradėjo matyti visų krikščionių atstovą. Niekas kitas kaip jis taip garsiai nekalbėjo visų krikščionių vardu. Jis labiau už kitus sugebėjo iškelti krikščionybę viso pasaulio akivaizdon. Ir ne vien krikščionims, bet ir kitoms religijoms jis buvo didžiųjų žmonijos vertybių skelbėjas. Reikia taip pat pabrėžti, jog jis sugebėjo išugdyti dialogą tarp didžiųjų religijų ir supratimą, kad visi drauge esame atsakingi už pasaulį bei kad smurtas ir religijos yra nesuderinami dalykai, kad visi privalome ieškoti kelių, vedančių į taiką, būdami visi kartu atsakingi už žmonijos likimą.

Dabar pažvelkime į Bažnyčios situaciją. Aš manyčiau, kad jis visų pirma sugebėjo sužadinti jaunimo entuziazmą Kristui. Tai naujas dalykas, ypač jeigu prisimename 1968-ųjų ir aštuntojo dešimtmečio jaunimą. Tik žmogus su tokia charizma galėjo priartinti jaunimą prie Kristaus, prie Bažnyčios, sudominti didžiulės atsakomybės reikalaujančiomis vertybėmis; tik jis galėjo mobilizuoti viso pasaulio jaunimą ieškoti Dievo ir Kristaus meilės. Bažnyčioje jis sugebėjo atnaujinti meilę Eucharistijai. Šiuo metu dar švenčiame jo su didele meile pradėtus Eucharistijos metus; jis paskatino naują Dievo Gailestingumo suvokimą, labai pagilino Bažnyčios meilę Dievo Motinai, ragino mus giliai asmeniškai išgyventi tikėjimą ir tuo pat metu veiksmingai jį liudyti. Reikia taip pat paminėti visiems puikiai žinomą jo įtaką 1989 metais pasaulyje įvykusiems didiesiems pasikeitimams, vadinamojo realaus socializmo žlugimui.

Kokius svarbiausius įspūdžius jums paliko privatūs susitikimai ir pokalbiai su Jonu Pauliumi II? Gal galėtumėte papasakoti apie šiemet įvykusius paskutiniuosius susitikimus?

Pirmasis paskutinių dviejų susitikimų įvyko vasario 5 arba 6 dieną Džemelio klinikoje, antrasis – dieną prieš mirtį, jo kambaryje. Pirmojo susitikimo metu akivaizdžiai matėsi, kad Popiežius kenčia, tačiau buvo visiškai blaivaus proto ir labai dėmesingas. Nuėjau pas jį paprasčiausiai darbo reikalais, nes buvo reikalingi kai kurie jo sprendimai. Šventasis Tėvas, nors kenčiantis, labai atidžiai išklausė, ką jam sakiau. Keliais žodžiais man pasakė savo sprendimus, suteikė man palaiminimą ir vokiškai atsisveikino, tuo dar kartą paliudydamas man savo pasitikėjimą ir bičiulystę. Su dideliu jauduliu mačiau, kaip jis kenčia kartu su kenčiančiu Kristumi, kenčia kartu su Viešpačiu ir kenčia Viešpačiui, tačiau tuo pat metu jis skleidė visišką ramybę. Antrą kartą jį sutikau dieną prieš mirtį: žinoma, jis dar labiau kentė, buvo apsuptas gydytojų ir bičiulių. Dar buvo visiškai sąmoningas. Suteikė man palaiminimą. Jau negalėjo ilgai kalbėti. Ta jo ištvermė kančioje man buvo didžiulė pamoka. Mačiau ir jaučiau, kaip jis save atiduoda į Dievo rankas, kaip labai pasitiki Dievo valia. Nepaisydamas akivaizdaus skausmo, jis buvo ramus, nes buvo Dievo Meilės rankose.

Jūs, Šventasis Tėve, savo kalbose dažnai primenate Joną Paulių II. Jį, savo pirmtaką, vadinate didžiuoju Popiežiumi. Prisimename Jonui Pauliui II skirtus jūsų žodžius, pasakytus balandžio 20 dieną. Jūs, Šventasis Tėve, sakėte: „Jaučiu, kaip jis mane veda už rankos, matau besišypsančias jo akis ir girdžiu jo žodžius, kurie skirti pirmiausia man: „Nebijok!“. Tad, Šventasis Tėve, kreipiuosi į jus galbūt pernelyg asmenišku klausimu: ar jūs ir toliau jaučiate Jono Pauliaus II artumą?

Žinoma, jaučiu. Pirmiausia atsakysiu į pirmąją klausimo dalį. Pirmiau, kai kalbėjau apie Popiežiaus palikimą, užmiršau paminėti dokumentus, kurių daugybę jis mums paliko, – keturiolika enciklikų, daug apaštališkųjų laiškų ir kitų dokumentų, – visa tai yra labai turtingas palikimas, kurį Bažnyčia dar nepakankamai įsisavino. Dėl to aš esu įsitikinęs, kad mano svarbiausia misija yra ne skelbti daug naujų dokumentų, bet rūpintis, kad mano pirmtako paskelbti dokumentai būtų gerai asimiliuoti, nes jie yra labai turtingas lobis, jie yra autentiška II Vatikano Susirinkimo interpretacija. Žinome, kad Popiežius buvo Susirinkimo žmogus, kad savo sieloje buvo gerai įsisavinęs Susirinkimo dvasią ir raidę ir kad savaisiais tekstais jis mums padeda geriau suprasti, ko iš tiesų Susirinkimas norėjo ir ko nenorėjo. Jis mums padeda būti tikra mūsų laikų ir ateities Bažnyčia.

Dabar atsakau į antrą klausimo dalį. Popiežius man visada buvo artimas savo tekstais: aš jį girdžiu, aš matau jį kalbant, aš galiu nuolatos kalbėtis su Šventuoju Tėvu, nes šiais savo žodžiais jis visuomet yra su manimi. Aš žinau daugelio jo dokumentų kilmę, atsimenu ilgus pokalbius su juo apie vieną ar kitą tekstą. Ir dabar galiu tęsti tą dialogą su Šventuoju Tėvu. Žinoma, šitas artumas – tai ne tik bendravimas per tekstus, bet asmeniškas bendravimas. Iš tų tekstų aš girdžiu ir jaučiu patį Šventąjį Tėvą. Žmogus, kuris išeina pas Viešpatį, nuo mūsų nenutolsta. Aš vis labiau jaučiu, kad žmogus, išėjęs pas Viešpatį, tampa man dar artimesnis. Jaučiu, kad būdamas pas Viešpatį jis yra dar arčiau manęs ir aš esu arčiau Viešpaties, esu arčiau Popiežiaus. Jis ir man padeda būti arčiau Viešpaties, padeda įsigilinti į savo maldos ir meilės Viešpačiui atmosferą, į meilę Dievo Motinai. Aš prašau, kad jis savo maldomis mane užtartų. Taigi yra nuolatinis dialogas, nuolatinis artumas, kitoks, naujas, dar gilesnis.

Šventasis Tėve, laukiame jūsų Lenkijoje. Visi klausia, kada Popiežius atvyks į Lenkiją?

Taip. Jei Dievas leis, jei aplinkybės leis, ketinu atvykti į Lenkiją. Dėl galimos kelionės datos kalbėjausi su arkivyskupu S.Dzivišu ir sakoma, kad birželis būtų tinkamiausias metas. Žinoma, viską dar reikia suorganizuoti, suderinti su atitinkamomis institucijomis. Tad kol kas tai tik provizoriškos kalbos, bet, manau, galbūt ateinančių metų birželį, jei Viešpats leis, galėsiu atvykti į Lenkiją.

Šventasis Tėve, visų televizijos žiūrovų vardu iš širdies jums dėkoju už šitą interviu. Ačiū, Šventasis Tėve.

Ačiū jums.

EPA-ELTA nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija