Popiežiaus Benedikto XVI bendrosios audiencijos
|
Popiežius Benediktas XVI sveikina
į bendrąją audienciją Vatikane
susirinkusius maldininkus
|
Trečiadienio bendrojoje audiencijoje neseniai
vėl dalyvavo kelios dešimtys lietuvių ir popiežius Benediktas XVI,
sveikindamas juos, prabilo lietuvių kalba: Sveikinu maldininkus
iš Lietuvos! Šį rožiniui skirtą mėnesį jus lydžiu savo malda ir
mielai teikiu Apaštalinį Palaiminimą. Garbė Jėzui Kristui!
Valdininkams skaitytoje Popiežiaus katechezėje
buvo komentuojama 121 psalmė, kalbama Valandų liturgijos ciklo ketvirtosios
savaitės sekmadienio Mišparuose. Tai viena gražiausių ir aistringiausių
giesmių apie Jeruzalę - šventąjį miestą, į kurį plūsta maldininkai.
Psalmės pradžioje autorius vaizduoja į Jeruzalę keliaujančio piligrimo
jausmus. Pirmiausia jis džiaugiasi sužinojęs, kad keliaus į šventąjį
miestą, paskui kad jau artėja prie Jeruzalės. Toliau apie Jeruzalę
kalbama kaip apie Izraelio tautos saugumo ir vienybės simbolį. Trečiasis
šios psalmės akcentas apie taiką. Hebrajiškame Jeruzalės pavadinime
Jerušalaim yra žodis šalom taika. Šalom tai ir kasdienis
taikos palinkėjimas, ir mesijo taikos pažadas. Šitaip Jeruzalė tampa
taikos ir harmonijos vieta ir kartu simboliu.
Kitoje bendrojoje audiencijoje Benediktas XVI
skaitė katechezę apie tikrąjį tikėjimą į Visagalį Dievą ir apie
stabmeldystę bei paminėjo savo pirmtako Jono Pauliaus II mokymo
aktualumą. Praėjo šeši mėnesiai nuo mano brangaus pirmtako, popiežiaus
Jono Pauliaus II mirties, kalbėjo maldininkams Benediktas XVI.
Visas jo magisteriumas ir gyvenimo liudijimas tebėra svarbūs ir
aktualūs. Pavedu jūsų rožinio maldai Dievo tarno Jono Pauliaus II
beatifikacijos bylą.
Katechezėje Šventasis Tėvas komentavo 134 psalmę.
Pirmojoje giesmės dalyje priminęs Dievo tautos išvedimą iš Egipto
vergijos, dabar psalmistas atskleidžia dvi skirtingas religingumo
vizijas. Viena vertus, iškyla gyvo ir asmeniško Dievo figūra, esanti
tikrojo tikėjimo centre. Dievas nėra neveiklus, o gyvas asmuo, kuris
veda savo tikinčiuosius, kuris eina pirma jų gailėdamasis, juos
palaikydamas savo galia ir meile. Antra vertus, kalbama apie stabmeldystę,
kuri yra nukrypusio ir apgaulingo religingumo išraiška. Iš tiesų
stabai tėra tik žmogaus rankų darbas, žmogaus vilionių kūrinys.
Jis yra neveiklus, negyvas, bedvasė statula. Kas šlovina stabus,
tampa panašūs į juos, nevaisingus, trapius, neveiklius. Šiuose
psalmisto žodžiuose atskleidžiama amžina žmogaus pagunda ieškoti
išganymo savo rankų darbu, visas viltis sudedant į turtus, į galią,
į sėkmę, į daiktus.
Psalmistas galiausiai choru gieda Dievui visatos
kūrėjui ir savo tautos išganytojui šlovinimo giesmę. Pasak Popiežiaus,
būtent liturgija yra ta ypatinga Dievo Žodžio klausymosi vieta,
kurioje išganingi Viešpaties darbai tampa aktualūs, bet tai yra
ir erdvė, kurioje pakyla dieviškąją meilę šlovinančios bendruomenės
malda. Dievas ir žmogus susitinka išganančiajame glėbyje, kuris
išsipildo būtent liturgijos šventime. Panašiai kaip šv. Augustinas
matome, kad yra žmonių, kurie lieka priklausomi nuo stabmeldystės,
bet galime džiūgauti, kad yra ir žmonių, kurie kasdien priima tikėjimą
ir kurie sutartinai su visais tikinčiaisiais, iš širdies gelmių
taria: Šlovinkite Viešpatį! sakė Popiežius.
Beje, spalio 5-ąją į tradicinę visuotinę Popiežiaus
audienciją Šv. Petro aikštėje susirinko rekordinis būrys maldininkų
- daugiau kaip 50 tūkst. Anot Italijos televizijos, tiek jų čia
į kassavaitinį susitikimą su Katalikų Bažnyčios vadovu nebuvo susirinkę
nuo jubiliejinių 2000 metų.
EPA-ELTA nuotrauka
© 2005 "XXI amžius"
|