Meksikos kankinių beatifikacija

Mindaugas BUIKA

Trylika Meksikos kankinių buvo beatifikuoti už ištikimybės Kristaus mokymui liudijimą gyvybės kaina

Bendras beatifikacijos iškilmių Gvadalacharos stadione vaizdas

Paskata ginti tikėjimą dabarties sąlygomis

„Kankinių kraujas yra krikščioniškojo gyvenimo sėkla“, – šį III amžiaus teologo Kvinto Tertulijono teiginį, kurį patvirtino visa Bažnyčios istorija, visuomet prisimename per savo gyvybę dėl tikėjimo atidavusių krikščionių beatifikaciją. Kaip tik tokia trylikos kankinių iškėlimo į Bažnyčios altoriaus garbę iškilmė įvyko Meksikoje lapkričio 20 dieną, praėjus beveik aštuoniems dešimtmečiams po jų nužudymo per vietos krikščionių sukilimą prieš katalikybę persekiojusį režimą. „Tie didvyriai mums yra nuolatinis pavyzdys ir paskata ginant ir liudijant tikėjimą šiuolaikinėje visuomenėje“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI savo sveikinime Meksikos mieste Gvadalacharoje vykusių beatifikacijos apeigų dalyviams.

Kankinių paskelbimo palaimintaisiais šv. Mišioms Gvadalacharos „Chalisko“ stadione vadovavo Šventųjų reikalų kongregacijos prefektas portugalas kardinolas Žozė Saraiva Martinsas. Kitaip nei jo pirmtakas Jonas Paulius II, dabartinis Šventasis Tėvas pats nevadovauja beatifikacijos iškilmėms, palikęs šias pareigas paskirtam legatui ir vietinei Bažnyčiai. Kartu su kardinolu Ž.Saraiva beatifikacijos šv. Mišias koncelebravo Gvadalacharos arkivyskupas kardinolas Chuanas Sandovalis Inigesas. Aštuoni iš palaimintaisiais paskelbtų kankinių yra kilę iš Chalisko valstijos, kurios centras yra kaip tik Gvadalachara, ir čia jų kultas yra ypač paplitęs.

Lapkričio 20 dieną beatifikuota jau trečia grupė meksikiečių kankinių, nužudytų per 1926-1929 metais vykusį „Kristero“ sukilimą. Numalšinusi pasipriešinimo sąjūdį, kuriame kartu su įvairių socialinių grupių atstovais aktyviai dalyvavo ir dvasininkai, antiklerikalinė Meksikos valdžia buvo dar labiau suvaržiusi Bažnyčios veiklą, stengdamasi susidoroti su „Kristero“ kovotojais. Tarp Gvadalacharoje beatifikuotų trylikos kankinių yra trys kunigai bei įvairių profesijų pasauliečiai – teisininkai, gydytojas, elektrikas, mechanikas, valstietis, operos dainininkas ir netgi keturiolikmetis berniukas.

Kunigo tarnystė iki gyvybės aukos

Palaimintuoju paskelbtas kunigas Darijus Akosta Surita gimė 1908 m. gruodžio 13 d. Naoliko miestelyje, į kunigus įšventintas 1931 m. balandžio 25 d. ir po primicijų pradėjo dirbti vikaru vienoje Vera Kruso valstijos parapijoje. Buvo puikus vaikų katechetas, ypač atsidavęs teikė Atgailos sakramentą.

Vykdant susidorojimo su Meksikos Bažnyčia politiką po „Kristero“ sukilimo numalšinimo, Vera Kruso valstijoje buvo išleistas dekretas, jog iki minimumo sumažinama sielovadoje dirbančių kunigų. Valstijos gubernatorius Adalbertas Techeda, norėdamas, kaip jis pats sakė, sustabdyti „žmonių fanatizmą“, išsiuntinėjo visiems kunigams laiškus, kuriuose nurodė nutraukti sielovadinę veiklą. Kun. D.Akosta 1931 m. liepos 21 d. irgi gavo tokį laišką, liko ramus ir toliau uoliai dirbo parapijoje.

Liepos 25 dieną, kai įsigaliojo minėtas dekretas, parapijos bažnyčioje kaip visuomet buvo juntamas bendruomeniškas aktyvumas. Vaikai rinkosi į katechezės užsiėmimas, žmonės laukė išpažinties prie klausyklų. Pavakare staiga bažnyčioje pasirodė kareiviai ir ėmė šaudyti į parapijos kunigus. Dviem iš jų pavyko išsigelbėti, o kun. D.Akosta žuvo. Jis kankiniu tapo praėjus lygiai trims mėnesiams po dvasinių šventimų.

Kitas lapkričio 20 dieną palaimintuoju paskelbtas kunigas Andresas Sola y Molistas, CMF, gimė Ispanijos vietovėje Kan Vilarasoje 1895 m. spalio 7 d. Baigęs teologijos studijas, 1922 metų rugsėjį gavo kunigystės šventimus ir kitais metais, 1923-iaisiais, kaip klaretinas misionierius buvo išsiųstas apaštalauti į Meksiką. Tuo metu Meksikoje priėmus antiklerikalinius įstatymus bei pradėjus Bažnyčios persekiojimą, užsieniečiai buvo deportuoti iš šalies. Kun. A.Sola buvo priverstas slapstytis, kad galėtų tęsti sielovadinę veiklą.

Darbuodamasis tokiame pogrindyje, kun. A.Sola toliau teikė šv. Komuniją ligoniams, klausė išpažinčių, krikštijo ir tuokė, nors taip labai rizikavo. Dar labiau sustiprėjus persekiojimams, vietos vienuolijos vyresnysis 1927 metais liepė drąsiam kunigui palikti provinciją ir išvykti į sostinę Mechiką, kur buvo galima lengviau pasislėpti. Tačiau po kiek laiko jis vėl grįžo į Leoną ir toliau uoliai tarnavo kenčiantiems tikintiesiems. 1927 m. balandžio 23 d. vyresnysis jį vėl perspėjo, kad policijai nurodyta jį rasti ir suimti. Vyresnysis liepė tuoj pat nutraukti dvasinę veiklą ir kur nors išvykti.

Kun. A.Sola nekreipė dėmesio į šį laišką ir toliau dirbo. Bet jau kitą dieną, balandžio 24-ąją, jis buvo suimtas. Savo kankintojams jis drąsiai patvirtino tęsęs savo kunigišką misiją. Kun. A.Sola buvo nušautas 1927 m. balandžio 25 d. Tą pačią dieną buvo suimtas ir nužudytas kartu su juo slapstęsis ir pogrindžio sielovadoje dirbęs kunigas Chosė Trinidadas Ranchelis Montanja (1887-1927) bei kunigams talkinęs pamaldus pasaulietis Leonardas Peresas Lariasas (1883-1927), kurie taip pat buvo paskelbti palaimintaisiais lapkričio 20 dienos beatifikacijos iškilmėse.

„Meksikiečių Gandis“ atleido kankintojams

Tarp Gvadalacharoje beatifikuotų trylikos kankinių buvo žinomas Meksikos katalikų pasauliečių veikėjas, teisininkas ir žurnalistas Anakletas Gonsalesas Floresas, kuris pasižymėjo jaunųjų krikščionių socialiniu ugdymu, taip pat plėtojo neprievartinės rezistencijos filosofiją, už ką buvo pramintas „meksikiečių Gandžiu“. Kai XX a. pradžioje Meksikoje buvo labai suvaržyta religinių organizacijų veikla, o kai kuriose šalies valstijose beveik visos parapijos buvo uždarytos, A.Gonsalesas įkūrė Liaudies uniją, labiau žinomą tiesiog „U“ vardu, kuri vienijo darbininkus ir ūkininkus, įvairių profesijų žmones ir namų šeimininkes, visus, kurie norėjo veikti krikščioniška dvasia ir taip priešintis antiklerikalinei valdžios politikai. Šiuo tikslu jis įkūrė laikraštį „Gladium“, kuriame skleidė tiesą apie tikinčiųjų patiriamus sunkumus.

A.Gonsalesas gimė 1888 m. liepos 13 d. Tepatitlano miestelyje, Chalisko valstijoje, Meksikoje. Jo šeima buvo neturtinga, tėvas audėjas – alkoholikas. Tačiau nuo jaunystės A.Gonsalesas neprarado entuziazmo, buvo aktyvus Jaunųjų meksikiečių katalikiškos organizacijos narys. Baigęs mokyklą dirbo įvairius darbus, buvo įstojęs netgi į kunigų seminariją, kol galiausiai, sulaukęs 33-ejų metų, įgijo teisininko specialybę. 1922 metais sukūrė šeimą, augino du vaikus.

Už savo katalikiškų socialinių ir politinių idealų skleidimą pirmą kartą buvo suimtas 1919 metais, tačiau tai jo neatgrasė nuo pasirinktos krikščioniškos veiklos. Persiėmęs Bažnyčios socialiniu mokymu, A.Gonsalesas suorganizavo Gvadalacharoje pirmąjį Katalikų darbininkų kongresą, kuris vėliau tapo visos Meksikos katalikišku darbo sąjūdžiu. Tapo vienu iš vadovų 1925 metais sostinėje Mechike įkurtos Nacionalinės religijos laisvės gynimo lygos, tačiau labai apgailestavo, kad ši organizacija ėmėsi ginkluotos kovos su laicistiniu režimu, tuo tarpu jis pats propagavo neprievartinį moralinį pasipriešinimą.

Režimui po keleto ultimatumų nusprendus galutinai likviduoti Liaudies uniją, pirmiausia buvo susidorota su jos įkūrėju „mokytoju Kletu“ – taip artimieji vadino A.Gonsalesą. Jis buvo suimtas 1927 m. kovo 31 d. ir po pasityčiojimų bei kankinimų kalėjime kitą dieną nužudytas. Prieš mirtį A.Gonsalesas atleido jo areštui ir kankinimams vadovavusiam generolui Chesusui Fererirai. Jis savo budeliui pasakė: „Aš atleidžiu tau iš visos širdies; mes netrukus susitiksime prieš dieviškąjį Tribunolą ir tas pats Teisėjas, kuris teis mane, teis ir tave. Tada tau būsiu užtarėjas prieš Dievą“.

Tėvas didžiavosi sūnų kankinyste

Kartu su A.Gonsalesu tą pačią dieną buvo nužudyti dėl krikščioniškojo tikėjimo jo keli bendražygiai, kurie taip pat buvo paskelbti palaimintaisiais lapkričio 20-osios iškilmėse. Vienas iš jų, Chosė Dionizijus Luisas Padilja Gomesas, gimęs Gvadalacharoje 1899 m. gruodžio 9 d., buvo aktyvus Jaunųjų meksikiečių katalikų organizacijos narys, vėliau bendradarbiavo su palaimintuoju Anakletu, kartu su juo gynė religijų laisvę, padėjo neturtingam jaunimui. Jis visų vadintas tiesiog Luisu, daug laiko praleisdavo prie Švč. Sakramento, ypač uoliai garbino Švč. Mergelę Mariją.

1927 m. balandžio 1 d. jis buvo suimtas savo namuose kartu su motina ir viena iš seserų. Vėl buvo sumuštas ir įžeidinėjamas. Luisas tą pačią dieną buvo nuteistas egzekucijai. Atvežtas į Kolorado kalėjimą, jis ten sutiko A.Gonsalesą ir kitus suimtus katalikiškos rezistencijos veikėjus. Kaip pamaldus žmogus, prieš mirtį norėjo atlikti išpažintį, tačiau Anakletas jam sakė: „Ne, broli, dabar ne išpažinties, bet Dievo atleidimo prašymo ir atleidimo savo priešams laikas. Dievas yra Tėvas, o ne piktas teisėjas, ir Jis suteikia tau viltį. Tavo paties kraujas tave nuskaistins“. Luisas atsiklaupė melstis, ir budelių kulkos suvarpė jo kūną.

Tame pačiame kalėjime buvo pasmerkti mirčiai broliai Chorchė ir Ramonas Vargasai Gonsalesai. Jie irgi be kompromisų liudijo savo tikėjimą. 1899 m. rugsėjo 28 d. gimęs Chorchė dirbo hidroelektrinėje, o po darbo persirengęs dviračiu lydėjo kunigus, kurie teikė tikintiesiems sakramentus ir kitus patarnavimus. 1905 m. sausio 22 d. gimęs Ramonas studijavo mediciną, kaip ir vyresnysis brolis, buvo aktyvus katalikiškų sąjūdžių narys, gydė neturtinguosius ir už tai neėmė jokio atlygio. Katalikų persekiojimo laikotarpiu Vargasų šeima nuolat priglausdavo besislapstančius kunigus ir seminaristus.

1927 m. balandžio 1-osios rytą slaptoji policija apsupo Vargasų namų ir šturmu įsiveržusi suėmė ten buvusius šeimos narius – Chorchę ir Ramoną, jaunesnįjį brolį Florentiną ir motiną. Iš karto kalėjime nuteisti mirties bausme Chorchė ir Ramonas Vargasai vis tiek dar buvo tardomi ir kankinami. Kai arešto metu namuose nebuvęs tėvas sužinojo apie sūnų žūtį, jis pasakė: „Dabar aš žinau, kad mane reikia ne užjausti, bet sveikinti, nes tikra laimė turėti du sūnus, kurie mirė kaip kankiniai“.

Jaunasis katalikas liko ištikimas tikėjimui

Jauniausias iš Gvadalacharoje beatifikuotų Dievo tarnų, Chosė Sančesas del Rio, gimė 1913 m. kovo 28 d. Sahuajo vietovėje. Jau ankstyvoje jaunystėje jis karštai troško ginti tikėjimą ir katalikų teises, todėl žengė savo vyresniųjų brolių pėdomis. Jis prašė mamos leisti jam stoti į „Kristero“ sąjūdį, tačiau ji prieštaravo ir sakė, kad Chosė darė per jaunas. „Mama, aš nenoriu prarasti galimybės užsitarnauti dangų taip lengvai ir greitai“, – atsakė berniukas. Taip jis pradėjo kovotojo kelią.

1928 m. vasario 5 d. jis buvo suimtas viename mūšyje ir įkalintas bažnyčios zakristijoje. Norėdami įbauginti, kareiviai jį privertė stebėti vieno iš suimtų sukilėlių egzekuciją. Tačiau keturiolikmetis tik drąsino pasmerktąjį: „Tu būsi danguje prieš mane. Paruošk ten ir man vietą. Pasakyk Kristui Karaliui, kad netrukus būsiu pas jį“. Kalėjime jis daug meldėsi, giedojo. Ten parašė savo mamai gražų laišką, kuriame teigė, jog vykdo Dievo valią. Chosė tėvas bandė sūnų išpirkti, tačiau laiku nespėjo surinkti visos sumos.

1928 m. vasario 10 d. paauglys buvo ypač brutaliai kankinamas: jam nuplėšė pėdų odą ir liepė vaikščioti po druską. Paskui jį varė per miestelį į kapines. Chosė šaukė iš skausmo, bet nepasidavė. Jį lydintys kareiviai siūlė: „Jeigu sušuksi: „Mirtis Kristui Karaliui!“ – paliksime tave gyvą“. Tačiau drąsusis berniukas suriko: „Tegyvuoja Kristus Karalius! Tegyvuoja Gvadelupės Dievo Motina!“. Atėjus į kapines jam dar kartą pasiūlė išsižadėti tikėjimo ir taip išsigelbėti. Bet Chosė toliau garsiai šlovino Viešpatį. Vaikas buvo nušautas.

Palaimintaisiais lapkričio 20 dieną taip pat buvo paskelbti šie tikėjimo kankiniai: dešimties vaikų šeimos tėvas, operos dainininkas Chosė Lusianas Ezekielis Uerta Gutjeresas (1876-1927), jo brolis dvylikos vaikų šeimos tėvas, mechanikas Salvadoras Uerta Gutjeresas (1880-1927), žymus advokatas ir katalikų politinis veikėjas Migelis Gomesas (1888-1928) ir Luisas Magana Servinas (1902-1928). Kaip pažymi žinomas katalikiškojo gyvenimo Meksikoje ekspertas, Romos popiežiškojo „Regina Apostolorum“ universiteto profesorius kunigas Luisas Alfonsas Oroskas, kankinystės liudijimų gausa XX amžiaus Meksikoje padėjo šios Lotynų Amerikos šalies Bažnyčiai subręsti ir iškovoti laisvę, kuria ji dabar džiaugiasi.

© 2005 "XXI amžius"