|
Benediktas XVI kanonizavo penkis palaimintuosius
Spalio 23 dieną Vatikane buvo kanonizuoti penki
ankstesnių popiežių paskelbti palaimintaisiais Dievo tarnai. Tuo
Benediktas XVI parodė esąs nuoseklus Romos Katalikų Bažnyčios tradicijos
tęsėjas. Tarp kanonizuotųjų du italai, du lenkų ir vienas Čilės
dvasininkas.
Šv. Kajetonas Katanozas (1879 1963)
Gimė Corio di San Lorenco miestelyje, pietvakarių
Italijoje. Įstojo į Reggio di Calabria kunigų seminariją, iš kurios
perėjęs į aukštesnius kursus 1902 m. rugsėjo 20 d. buvo įšvęstas
į kunigus. Savo ganytojišką veiklą pradėjo vienoje vargingiausių
parapijų kalnuotoje Pentidattillo vietovėje. 1918 metais, susižavėjęs
Švenčiausiojo Viešpaties Jėzaus Kristaus atvaizdo brolija Prancūzijoje,
ėmė platinti jų idėjas savo parapijoje, o vėliau ir visoje Italijoje.
Tapęs klebonu skleidė eucharistinio Jėzaus ir
Jo Motinos kultą, taip pat užsiėmė švietimu, katechizacija. 1934
metais įkūrė Šv. Veronikos švenčiausiojo atvaizdo moterų vienuolių
bendriją. Jos tikslas buvo padėkos malda Jėzui Kristui, katechizacija
bei misijinė veikla skurdžiausiuose provincijos rajonuose. Šį vienuolyną
valdžia įteisino 1958 metais.
Nenuilstantis dvasininkas pradėjo milžinišką Švenčiausiojo
Atvaizdo šventovės statybą, kuri buvo užbaigta jau po jo mirties.
Visas jo gyvenimas tai aukojimasis vargstantiems ir našlaičiams,
skurstantiems ir nuliūdusiems bei atsidavimas mūsų Viešpaties Jėzaus
Kristaus globai.
Palaimintuoju jį 1997 m. gegužės 4 d. paskelbė
popiežius Jonas Paulius II.
Šv. Feliksas Nikosietis (1715-1787)
Gimė daugiavaikėje šeimoje Sicilijos miestelyje
Nikosijoje. Tėvas, siuvėjas, norėjo, kad sūnus sektų jo pėdomis.
Tačiau labai greitai tapo aišku, jog jaunuolis labiau linkęs į dvasinį
gyvenimą. Dėl šeimos skurdumo, atsisakyta priimti jį į kapucinų
vienuolyną, esantį gimtajame miestelyje. Šią pirmąją nesėkmę jis
priėmė kaip Dievo valią su žodžiais lūpose: Tebūnie Viešpaties
valia, ir ryžosi malda bei atsidavimu užsitarnauti Aukščiausiojo
malonę. 1743 metais, jau po tėvų mirties, jo malda pagaliau buvo
išgirsta. Jokūbas Amoros (toks buvo jo pasaulietinis vardas) iš
vienuolyno provincijolo rankų gavo abitą bei naują Felikso vardą.
Vienuolyne jis praleido 43 metus, visą savo laiką
aukodamas aplinkiniams. Čia jis buvo ne tik vienuolis, bet taip
pat daržininkas, siuvėjas, slaugytojas. Nors pats buvo beraštis,
tačiau mokė vaikus katekizmo. Sekmadieniais lankydavo kalinius.
Sparčiai blogėjant sveikatai, atsidavė maldai, kuri lydėjo jį iki
pat mirties. Mirė jis savo vienuolyne. Palaimintuoju Feliksą 1888
m. vasario 12 d. paskelbė popiežius Leonas XIII.
Šv. Zigmantas Gorazdovskis (1845-1920)
Jau pati jo gyvenimo pradžia buvo pažymėta ypatingais
įvykiais, turėjusiais jaunajam Zigmantui ypatingos įtakos. Pirmuosius
savo gyvenimo metus praleidęs Galicijoje regėjo baisiąsias skerdynes,
kurias po 1848 metų Tautų pavasario surengė austrų valdžia. Per
stebuklą jų išvengė Gorazdovskis. Motina paslėpė jį po vandens malūno
ratu, kur jis ir slėpėsi, kol pasitraukė baudžiamieji būriai.
Užaugęs ir tėvų paskatintas nusprendė mokytis:
baigė gimnaziją, studijavo teisę Lvovo universitete, bet 1865 metais
jas nutraukė. Labai greitai pašaukimo vedinas atsirado Lvovo dvasinėje
seminarijoje, kurią sėkmingai pabaigęs 1871 metais gavo dvasininko
šventimus.
Per keturiasdešimt savo apaštalavimo ir pasiaukojimo
metų tarp parapijiečių buvo vadinamas nuskriaustųjų tėvu, Dievo
Gailestingumo apaštalu. Nebijodamas užsikrėsti, pats liesdavo savo
rankomis ligonius, artimai bendraudavo su jais, guosdavo ir palydėdavo
į paskutinę kelionę. Šiuo milžiniškos aukos pavyzdžiu paskatinęs
eiti aukos dėl kitų keliu, Dievo tarnas Z.Gorazdovskis paliko mus
1920 m. sausio 1d.
Šv. Juzefas Bilčevskis(1860-1923)
Juzefas Bilčevskis išvydo šį pasaulį 1860 m. balandžio
26 d. tuometinėje Krokuvos diecezijoje. Baigęs Vadovicų miestelio
gimnaziją įstojo į dvasinę seminariją, kur 1884 metais kardinolo
Albino Dunajevskio buvo įšventintas į kunigus. Mokslas jam iš tiesų
sekėsi gerai. Vienas po kito buvo suteikti moksliniai laipsniai
ir žymiausių pasaulio universitetų pripažinimas. 1891 metais jis
jau dogminės teologijos profesorius Jono Kazimiero universitete
Lvove, o dar po kiek laiko jau paties universiteto rektorius.
Kilimas karjeros laiptais pasaulietiniame gyvenime
neleido kunigui užmigti ant laurų. Jo pamaldumas, atvira širdis
ir rūpestis artimųjų likimu buvo pastebėtas ne tik parapijoje, bet
ir visoje Austrijos imperijoje, kuriai tuomet priklausė šios Lenkijos
žemės. Jau labai greitai Austrijos imperatoriaus prašymu Šventasis
Sostas ir jo vadovas popiežius Leonas XIII paskyrė J. Bilčevskį
Lvovo arkivyskupu. Jam būnant šiose atsakingose pareigose, klierikų
skaičius Lvovo arkivyskupijoje padidėjo nuo 79 iki 140, o didžiausiu
darbo vaisiumi tapo iki šiol gyvuojantis Šv. Juozapo moterų vienuolynas.
Po 23 metų įtemptos tarnystės, kurią jis priėmė
tardamas šiuos žodžius: Prisiimu šią misiją, remdamasis į Petro
uolą ir pasižadėdamas visagaliam Dievui, jog su Jo pagalba būsiu
geras ganytojas ir visas savo jėgas skirsiu Kristaus Karalystės
plėtimui ir atgaivinimui šventos Evangelijos pagrindu tarp man patikėtųjų,
pašauktas Lvovo arkivyskupas iškeliavo į Viešpaties namus.
Šv. Albertas Urtadas Kručaga (1901-1952)
Jo gimtinė vidurio Čilė. Šeima gyveno gana skurdžiai,
nes visas rūpestis gulė ant motinos pečių. Nepaisydamas visų sunkumų,
Albertas išsikovojo stipendiją, kuri suteikė galimybę studijuoti
Šv. Ignaco Lojolos jėzuitų kolegijoje Santjage. Vėliau jis tęsė
teisės studijas katalikiškame universitete.
1923 metais įstojo į Jėzaus Draugiją, praktikavosi
jėzuitų mokslo įstaigose Airijoje, Ispanijoje, Argentinoje. 1933-iaisiais
gavo kunigo šventimus. 1936 metais, grįžęs į Čilę, jis atsidėjo
pedagoginiam-moksliniam darbui. Dėstė kolegijoje, universitete,
kurį pats buvo baigęs. Taip pat organizuodavo rekolekcijas studentams,
padėjo įkurti studentų Marijos draugiją. Rašydavo jis ir aktualiomis
to meto temomis. Ypatingai žinomas jo straipsnis: Ar Čilė katalikiškas
kraštas?.
Bet Kručaga neapsiribojo vien tais, kurie ji supo.
Tiesiogine to žodžio prasme jis ėjo į žmones. Jo iniciatyva imtos
statyti varguolių prieglaudos, organizuotas judėjimas Kristaus
ugnis (El Hogar de Cristo). Šis pavadinimas buvo neatsitiktinis.
Kiekviename vargingame, alkaname ar benamyje Albertas matė Kristų
ir kiekvienam stengėsi padėti.
Jo aktyvią veiklą, o kartu ir gyvybę nutraukė
klastinga liga vėžys. Mus jis paliko 1952 metais. 1994-aisiais
popiežius Jonas Paulius II Albertą Urtadą Kručagą beatifikavo.
* * *
Susipažinę su šventųjų gyvenimais, matome, jog
paprastumas buvo jų kredo. Žinojimas, jog esi ne vienas. Jog tave
supa žmonės, kuriems reikia tavęs. Jie buvo tokie pat, kaip ir daugelis
iš mūsų: gyveno, dirbo. Tik galbūt truputį daugiau aukojosi, surasdavo
truputį daugiau vietos širdyje gėriui, meilei, atsidavimui. Ir kvietė.
Kvietė ir kviečia mus visus, kaip ir jie, sekti paskui Viešpatį,
susimąstyti, pajusti, jog esi tave supančio pasaulio dalis ir turi
būti kartu su juo.
Andrejus žukovskis
© 2005 "XXI amžius"
|
