Gyvybę ginti turėtų būti džiugu

Mieli mano bičiuliai Lietuvoje, šį laišką jums rašau rugsėjo 11-osios rytą, kai minimos teroristinių atakų prieš Ameriką metinės. Mūsų šalies ir viso pasaulio žmonės pasmerkė šiuos išpuolius lygiai taip, kaip išaukštino didvyriškumą tų, kurie gelbėjo aukas, neretai savo gyvybių kaina.
Šie įvykiai nebūtų tokie skausmingi ir jų paminėjimas neturėtų tokios ypatingos reikšmės, jei žmogaus gyvybė nebūtų šventa ir neliečiama vertybė. Šią vertybę mes pripažįstame ne tik dėl to, kad esame padorūs asmenys, bet dar labiau todėl, kad esame krikščionys. Mes tikime, kad mūsų žmogiškasis gyvenimas persikūnijimo saitais susietas su Dievo gyvenimu. Šią tiesą mūsų Šventasis Tėvas įtvirtino Evangelijoje žodžiais: "Kas pasikėsins į žmogaus gyvybę, tas taip pat kėsinsis į Dievą" (EV, Nr.9).
Mūsų pagarba gyvybei negali nusilpti. Kai matome teroristinių atakų siaubą, negalime suabejoti - turime kalbėti. Negalime tylėti ir tada, kai smurtas vykdomas prisidengiant kažkieno "teise". Tai pasakytina apie bejėgius, motinų įsčiose esančius kūdikius.
Šiandien mes išgyvename nesibaigiančią tarptautinę tragediją: kasmet abortu nužudoma 50 milijonų vaikų. Dauguma šių žmogžudysčių, remiantis valstybių įstatymais, yra "teisiškai legalios", nors aukos negali kalbėti, rašyti ar protestuoti - jos negali netgi melstis.
Maža to, negimęs vaikas yra ne tik aborto auka. Kenčia motina, kenčia tėvas, kenčia jų giminės. Mūsų tautos dvasinis ir moralinis pagrindas degraduoja, kai pati kultūra nepripažįsta savo vaikų teisės gyventi. Kartą Motina Teresė pasakė: "Jei sakome, kad motina gali žudyti savo pačios vaiką, kaip galime liepti žmonėms nežudyti kitų žmonių?"
Ką galime mes, Bažnyčia, atsakyti?
Dievas yra gyvybė ir Dievo tauta yra Gyvybės tauta. Jei Dievas pavedė mums save saugoti, vadinasi, turime saugoti ir vieni kitus. Kadangi Šventoji Dvasia yra mūsų užtarėja, mes turime šios dvasios kupini tapti vienas kito užtarėjais. Kai švenčiame Eucharistiją ir girdime Viešpatį sakant: "Tai yra mano kūnas, paaukotas už jus", turime trokšti ištarti: "Tai yra mano kūnas, mano laikas, mano gyvybė, mano gabumai, paaukoti už mano brolių ir seserų gyvybę".
Bažnyčia yra vienintelė bendruomenė, gebanti pakilti virš mirties jėgų. Mes esame palaiminti dieviškuoju žinojimu apie gyvybę ir lyčių potraukį viena kitai. Dievo planuose žmonių laimė neatrandama gyvenant santuokoje, atsiribojant nuo gyvybės sterilizacija ir kontracepcija. Tuomet potraukio dovana išnaudojama kaip pasitenkinimas ar laikinas žaislas. Pilnatvės niekuomet nepatirsime iš savo gyvenimo kelio išstumdami vaikus.
Žmogiška laimė ir pilnatvė atrandami tik tuomet, kai sugebame nusižeminti, pasiaukoti kitų ir Kristaus labui. Bažnyčia turi vesti žmones tikėjimo keliu, todėl mes, "Priests for Life" ("Kunigai už gyvybę"), skatiname dvasininkus skleisti giedamąją gyvybės Evangeliją. Nuo to priklausė ne tik žmonių dvasinis ir religinis gyvenimas, bet ir visos civilizacijos išlikimas.
Šiandien norėčiau jums padėkoti už giedamosios gyvybės Evangelijos skleidimą ir šventimą. Gaspelos gali padėti mums sukurti ištisą gyvybės kultūrą. Prašau jūsų skleisti dvasios džiaugsmą ir toliau atlikti savo pareigas teikiant sielos ramybę. Gyvybė yra džiugi realija, todėl ir ginti ją turėtų būti džiugu. Tai turi būti žmonių rankos ir širdis sujungianti misija.
Visi mūsų dvasininkai ir už gyvybę pasisakantis JAV judėjimas "Priests for Life" siunčia jums širdingiausius linkėjimus.

Nuoširdžiai
kun. Frankas Pavonė
"Priests for Life" ("Kunigai už gyvybę") direktorius

© 2002"XXI amžius"