Neteisingo įstatymo daromos žalos sumažinimo problematika

Ar yra moralės atžvilgiu pateisinama parlamento nariui balsuoti arba palaikyti įstatymą, kuris leidžia abortą su apribojimais, jeigu šis įstatymas yra siūlomas kaip alternatyva jau veikiančiam labiau liberaliam įstatymui, kuris įteisina abortą be jokių apribojimų? Šis klausimas pastaraisiais dešimtmečiais ypač jaudina daugelį krikščionių ir kitų politikų bei įstatymų leidėjų, kurie suvokia, kad kiekvienas abortas yra nekaltos žmogiškosios gyvybės naikinimas.
Popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje "Evangelium Vitae" dėl šios problemos rašoma taip: Ypatinga sąžinės problema gali kilti tais atvejais, kai įstatymų leidėjo balsas galėtų būti lemiamas, priimant griežtesnį įstatymą, skirtą leistinų abortų skaičiui apriboti, ir pakeičiant juo laisvesnį jau priimtą ar parengtą balsavimui įstatymą. Tokie atvejai nereti. Žinia, kad tuo metu, kai vienose pasaulio šalyse tęsiasi kampanijos už abortus ginančių įstatymų įvedimą, dažnai remiamos galingų tarptautinių organizacijų, kitose šalyse - ypač tose, kurios jau paragavo karčių tokios liberalios įstatymų leidybos vaisių, - daugėja ženklų, rodančių, kad šis klausimas svarstomas dar kartą. Primenančiais ką tik minėtais atvejais, kai abortus leidžiančio įstatymo visai atmesti ar anuliuoti neįmanoma, išrinktas valdžios atstovas, kurio asmeniškas absoliutus pasipriešinimas abortams gerai žinomas, gali teisėtai remti pasiūlymus, skirtus apriboti tokio įstatymo daromą žalą ir sumažinti neigiamas jo pasekmes kultūros bei viešosios moralės plotmėje. Tai tikrai nereiškia bendradarbiavimo su neteisingu įstatymu, o greičiau teisėtas ir deramas pastangas apriboti bloguosius jo aspektus ("Evangelium Vitae", Nr. 73).
Kaip tik šią Šventojo Tėvo dokumento nuostatą savo straipsnyje "Katalikų parlamentarų konfrontacija su neteisingais įstatymais", kuris rugsėjo pradžioje buvo publikuotas Vatikano laikraštyje "L'Osservatore Romano", išsamiai aptarė Popiežiškojo Šventojo Kryžiaus universiteto moralės teologijos profesorius Anchelis Rodrigesas Lunjas. Vėliau pagrindinius problemos aspektus jis palietė interviu, duotame katalikų žinių agentūrai "Zenit".

Gyvybę ginti turėtų būti džiugu

Mieli mano bičiuliai Lietuvoje, šį laišką jums rašau rugsėjo 11-osios rytą, kai minimos teroristinių atakų prieš Ameriką metinės. Mūsų šalies ir viso pasaulio žmonės pasmerkė šiuos išpuolius lygiai taip, kaip išaukštino didvyriškumą tų, kurie gelbėjo aukas, neretai savo gyvybių kaina.
Šie įvykiai nebūtų tokie skausmingi ir jų paminėjimas neturėtų tokios ypatingos reikšmės, jei žmogaus gyvybė nebūtų šventa ir neliečiama vertybė. Šią vertybę mes pripažįstame ne tik dėl to, kad esame padorūs asmenys, bet dar labiau todėl, kad esame krikščionys. Mes tikime, kad mūsų žmogiškasis gyvenimas persikūnijimo saitais susietas su Dievo gyvenimu. Šią tiesą mūsų Šventasis Tėvas įtvirtino Evangelijoje žodžiais: "Kas pasikėsins į žmogaus gyvybę, tas taip pat kėsinsis į Dievą" (EV, Nr.9).
Mūsų pagarba gyvybei negali nusilpti. Kai matome teroristinių atakų siaubą, negalime suabejoti - turime kalbėti. Negalime tylėti ir tada, kai smurtas vykdomas prisidengiant kažkieno "teise". Tai pasakytina apie bejėgius, motinų įsčiose esančius kūdikius.
Šiandien mes išgyvename nesibaigiančią tarptautinę tragediją: kasmet abortu nužudoma 50 milijonų vaikų. Dauguma šių žmogžudysčių, remiantis valstybių įstatymais, yra "teisiškai legalios", nors aukos negali kalbėti, rašyti ar protestuoti - jos negali netgi melstis.
Maža to, negimęs vaikas yra ne tik aborto auka. Kenčia motina, kenčia tėvas, kenčia jų giminės. Mūsų tautos dvasinis ir moralinis pagrindas degraduoja, kai pati kultūra nepripažįsta savo vaikų teisės gyventi. Kartą Motina Teresė pasakė: "Jei sakome, kad motina gali žudyti savo pačios vaiką, kaip galime liepti žmonėms nežudyti kitų žmonių?"

Mama, nežudyk!

Kai sužinome apie įvykusias nelaimes, žuvusius žmones, savaime suprantama, visi būname sukrėsti. Tačiau, kai kasmet tautoje žudomi tūkstančiai, o visame pasaulyje - milijonai negimusių vaikų, mes, regis, su tuo barbarišku vyksmu lyg ir apsiprantame. Dažnas, linkęs tylomis apeiti vykdomą mažutėlių genocidą, kartais pagalvoja:"O ar tas, vos užsimezgęs motinos įsčiose, vaisius yra žmogus? Gal tai tik mažas beformis mėsos gabaliukas, kurio dar neįmanoma vadinti žmogumi?"
Paryžiaus Rene de Kartano universiteto genetikos profesorius daktaras Džeromas Le Džunas sako: "… kiekvienas žmogus turi visiškai aiškų savo prasidėjimo momentą. Paveldimumo materialus pagrindas yra dezoksiribonukleininė rūgštis (DNR), esanti kiekvienoje organizmo ląstelėje, joje esančiose chromosomose. Visose organizmo ląstelėse yra 23 poros chromosomų, t.y. kiekvienoje ląstelėje yra 46 chromosomos. Lytinėse ląstelėse (gametose) iš viso yra 23 chromosomos. Kai tik vyriška ir moteriška gametos susijungia, atsiranda ląstelė, turinti naujojo organizmo paveldimumo ženklus su 46 chromosomomis. Tai ir yra žmogaus gyvenimo pradžia.
Dviejų mėnesių negimęs vaikelis yra mažesnis negu mažasis pirštas. Šis žmogeliukas tilptų į riešuto kevalą, tačiau jame yra viskas: rankos, kojos, galva, vidaus organai, smegenys. Apytikriai nuo ketvirtos savaitės jis jau turi tam tikrą sąmoningumą, nes tuo metu formuojasi smegenų žievė. Jau plaka mažylio širdis ir galima nustatyti jo pirštų antspaudus. Taigi po to, kai įvyko apvaisinimas, egzistuoja nauja žmogiška būtybė".