"XXI amžiaus" priedas apie gyvybės apsaugą, 2002 m. gruodžio 13 d., Nr.12 (25)

PRIEDAI









Išsaugoti katalikiškų medicinos įstaigų tapatumą

Katalikiškų ligoninių ir kitų sveikatos apsaugos įstaigų identiteto klausimas visuomet buvo vienas svarbiausių dalykų. Šios įstaigos vadinamos katalikiškomis ne vien dėl to, kad jų palatose ir kabinetuose ant sienos kabo kryžius, bet pirmiausia todėl, kad jose, globojant pacientus, vadovaujamasi aiškiomis moralinėmis nuostatomis. Pristatydamas lapkričio 7-9 dienomis Romoje vykusią tarptautinę konferenciją „Katalikiškų sveikatos apsaugos institucijų tapatybė“, šio susitikimo organizatorės Popiežiškosios medicinos įstaigų pastoracinės globos tarybos pirmininkas meksikietis arkivyskupas Chavjeras Lozanas Baraganas pažymėjo, kad katalikiški medicinos centrai dalyvauja bendroje Bažnyčios išganomojoje misijoje. Todėl „sunku būtų įsivaizduoti katalikišką sveikatos centrą, kuris neturėtų aiškaus ryšio su vyskupu ir kuriame nebūtų švenčiama Eucharistija“.
Vatikano statistikos duomenimis, visame pasaulyje (121 šalyje) yra net 111 tūkstančių įvairaus pobūdžio Katalikų Bažnyčios išlaikomų sveikatos apsaugos įstaigų. Tarp jų daugiau kaip šeši tūkstančiai ligoninių, 17 tūkstančių ambulatorijų, 800 raupsuotųjų gydyklų, daugiau kaip 13 tūkstančių slaugos namų sunkiems ligoniams, seneliams ir neįgaliesiems, apie 20 tūkstančių našlaičių namų ir vaikų prieglaudų, taip pat apie 20 tūkstančių moterų ir šeimos konsultacijų, 25 tūkstančiai medicininės pastoracijos centrų. Šiose katalikiškose medicinos įstaigose dirbantis pasauliečių ir dvasinio luomo atstovų personalas - gydytojai ar vienuolijų nariai ir narės, kunigai ar slaugės - savo asmeniniu liudijimu ir veiksmais liudija ištikimybę savo profesionaliam ir krikščioniškam pašaukimui ginti žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo momento iki natūralios pabaigos.
Minėtoje konferencijoje, kuri buvo jau 17-oji, organizuota Vatikano „sveikatos ministerijos“, 630 dalyvių iš 45 šalių - medikų, teologų ir politikų - aptarė gyvybės kultūros įtvirtinimo problemas šių dienų katalikiškose medicinos įstaigose, kurios susiduria su vis naujais iššūkiais. Tarp pagrindinių iššūkių konferencijoje kalbėję 34 pranešėjai pirmiausia pabrėžė finansinius sunkumus, pašaukimų stoką į Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos vienuolijas, kurios tradiciškai išlaikydavo katalikiškas medicinos įstaigas, taip pat stiprėjantį sekuliarizuotos visuomenės ir politikos sluoksnių spaudimą, kad katalikiškos ligoninės įgyvendintų ir tas legalizuotas operacijas, pavyzdžiui, „sakralinę“ moterų teisę į abortą, kurios prieštarauja Bažnyčios mokymui. Tačiau susitikimo dalyviai vieningai pažymėjo, jog katalikų medicinos centrai greičiau užsidarytų, nei leistų, kad juose būtų daromi abortai, sterilizacija, taikoma eutanazija ar klonavimas.

* * *

Lapkričio 7 dieną, per audienciją priėmęs konferencijos dalyvius, popiežius Jonas Paulius II, kurio iniciatyva, kaip pabrėžė arkivyskupas Ch.Lozanas, ir buvo parinkta susitikimo tema apie katalikiškų medicinos įstaigų tapatybę, sakė, kad ši tema „ turi didelę reikšmę Bažnyčios gyvenimui ir misijai“. Juk „vykdydama evangelizacijos darbus“ Katalikų Bažnyčia „per daugelį amžių visada paramą ligoniams ir jų gydymą siejo su Gerosios Naujienos skelbimu“. Ištikimai sekantys Kristų „artimo meilės darbais pagarsėję šventieji, tokie kaip šv.Kamilijus Lelietis, šv.Dievo Jonas ir šv.Vincentas Paulietis“, steigė ligonių prieglaudas ir slaugos namus ir taip tapo šiuolaikinės sveikatos apsaugos sistemos pirmtakais.
Dabartinis didžiulis tarptautinis katalikiškų ligoninių, klinikų ir slaugos įstaigų tinklas yra Katalikų Bažnyčios atsakymas į meilės ir solidarumo nurodymą, kurį Viešpats pateikė savo dvylikai apaštalų, siųsdamas juos skelbti Dievo Karalystę ir gydyti ligonius, sakė Šventasis Tėvas. Jis dėkojo konferencijos dalyviams ir visiems pasaulio katalikiškų sveikatos apsaugos tarnybų darbuotojams už jų pastangas „įvairiuose sveikatingumo frontuose įveikiant naujus iššūkius“. Norint iki galo suprasti katalikiškų sveikatos apsaugos įstaigų tapatybę, reikia įsigilinti į pačios Bažnyčios esmę, į pagrindinę nuostatą, kuria Bažnyčia pašaukta vadovautis, - į aukščiausią meilės įsakymą, kalbėjo Šventasis Tėvas. „Šitaip katalikiškos sveikatos apsaugos įstaigos tampa gerojo samariečio meilės pirmaeilėmis liudytojomis, nes, rūpindamosi ligoniais, jos išpildo Viešpaties valią ir prisideda prie Dievo karalystės kūrimo, taip pat išreiškia savo bažnytinį identitetą“.
Šias mintis Popiežius parėmė dviem ankstesniais savo dokumentais, kuriuose nagrinėjamos socialinės ir medicininės pastoracijos problemos. Pirmiausia jis priminė 1995 metais paskelbtoje savo enciklikoje „Evangelium vitae“ išreikštą paraginimą iš naujo atrasti ne tik katalikiškų ligoninių, bet ir visų medicinos įstaigų tikrąją tapatybę. Jos neturėtų būti tik įstaigos, kuriose gydomi ligoniai ir slaugomi mirštantieji, bet „pirmiausia tai turėtų būti vietos, kuriose kančia, skausmas ir mirtis yra pripažįstami ir vertinami jų žmogiškąja ir krikščioniškąja prasme“. Žinoma, šis krikščioniškas identitetas turi būti ypač akivaizdus tose sveikatos apsaugos įstaigose, kurioms vadovauja vienuolijos arba kurios yra kaip nors susietos su Bažnyčia.
Popiežius Jonas Paulius II taip pat pabrėžė poreikius tų vargstančių sluoksnių, - o jų yra ne tik Trečiajame pasaulyje, bet ir industrinėse šalyse, - kuriems „nepasiekiama netgi elementariausia medicininė pagalba“. Čia jis paminėjo savo 2001 metų apaštalinį laišką „Novo millennio ineunte“, kuriame sakoma, jog „Bažnyčia į šiuos mūsų brolius ir seseris žvelgia su ypatingu susirūpinimu, pasirengusi ieškoti naujo kūrybingumo artumo meilės darbuose.“
Be to, yra svarbu, kad kuo efektyviau bendradarbiautų katalikiškos ir visuomeninės medicinos įstaigos, kurias „vienytų bendras troškimas tarnauti žmonėms, ypač silpniausiems ir tiems, kuriais faktiškai niekas daugiau nesirūpina“.

* * *

Vienas pagrindinių pranešėjų konferencijoje - Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Karlas Lėmanas pabrėžė, kad sveikatos apsaugos srityje negalima neatsižvelgti į „žmogiškąjį dėmenį“. Gydytojo veiksmai, ligonių gydymas ligoninėje neturi apsiriboti tik „būtinomis medicinos procedūromis“. Į pacientą negalima žiūrėti tik kaip į „atvejį“ ir jo kentėjimai neturi būti laikomi tik „defektu“. Kiekviename sergančiame žmoguje reikia įžvelgti visą jo asmenį ir juo reikia su atsidavimu rūpintis, nepriklausomai nuo turtinės padėties ir kilmės.
Nors suvokiama visų sveikatos apsaugos sistemos funkcionavimo ekonominių aspektų svarba, bet negalima leisti, kad ji taptų visiškai priklausoma nuo ūkinių kriterijų diktato, sakė kardinolas K.Lėmanas. Jam kelia susirūpinimą tai, kad katalikiškos sveikatos apsaugos įstaigos, atsidūrusios negailestingos konkurencijos sąlygose, mažiau kreips dėmesio į savo žmogiškuosius bei krikščioniškuosius bruožus, taip prarasdamos turėtą identitetą.
Kardinolas pažymėjo, kad išaugę biurokratiniai reikalavimai medicinos įstaigai neturėtų tiek įsivyrauti, kad nustelbtų žmogiškąjį mediko ir paciento bendravimą, „sutrumpintų būtinų pokalbių laiką ar net taptų nesąžiningumo priežastimi“. Žinoma, pageidautina, kad sveikatos apsaugos įstaigos siūlomi socialiniai patarnavimai ir gydymo kokybė ligoninėje būtų nuolat patikrinami pagal atitinkamus pripažintus kriterijus. Tačiau „rinka reguliuoja ne viską, nors kai kas norėtų jos taisykles primesti medicinos sričiai“. Be to, nebūtų suprantamas noras įvesti ligoninėse rinkos reguliavimo aspektus ir kartu toliau reikalauti perdėtai griežto planavimo ir vadovybės nurodymų besąlygiško vykdymo, kas apriboja medicinos profesionalo saviraiškos laisvę.
Vokietijos episkopato vadovas pripažino, jog katalikiškos medicinos įstaigos, kaip ir visos kitos, susiduria su panašiomis problemomis: išaugusiu nedarbu, demografiniu procesu, dėl kurio, esant menkam gimstamumui, mažėja jaunų darbuotojų, vis labiau ima trūkti viduriniosios grandies personalo, pastebimai senėja visuomenė ir dėl to didėja socialinės rūpybos darbuotojų krūvis. Pagaliau prieštaringi medicinos mokslo pažangos rezultatai su atitinkamomis bioetikos problemomis, taip pat vis brangesnė naujausia technologija sąlygoja naują įtampą ir konfliktines situacijas, įveikiant finansinius sunkumus. Kardinolas K.Lėmanas sakė: „Mums reikia mažiau dejuoti ir, bendromis pastangomis mobilizuojant kūrybinius rezervus, ieškoti tinkamų sprendimų.“
Ganytojas taip pat apgailestavo, kad medicinos įstaigoms papildomų sunkumų kelia kasdienis aiškinimasis dėl „nuolat besikeičiančios sveikatos apsaugos politikos strategijos“ vyriausybėje. Inovacinių būdų reikia ieškoti, tačiau dažnai tie „eksperimentai“ susitelkia į įvairius šalutinius dalykus, o ne į kūrybingą rūpinimąsi pačiu ligoniu. Strateginiu požiūriu svarbu plėsti sveikatos apsaugos ir kitų socialinių tarnybų bendradarbiavimą, kad būtų užtikrinta senų ir ligotų žmonių „integruota globa“.

Mindaugas BUIKA

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija