Kai miršta dar negimęs vaikas

„Aš esu nėščia, bet maža tikimybė, jog mano vaikas gyvens…“ Štai čia kyla klausimas, kaip reaguoti į liūdną dar negimusio kūdikio sveikatos diagnozę, kai tam ištirti turima vis modernesnė ir tobulesnė medicininė įranga. Tokių rentgeno įrenginių pagalba galima nustatyti dar motinos įsčiose esančio kūdikio sveikatos būklę. Kai kuriais atvejais medicina augančiam vaisiui gali pritaikyti būtiniausią gydymą. Deja, dažnai medikai niekuo padėti negali… Tai vis dažniau pasitaikanti problema, į kurią mes, kunigai, turime pažvelgti tiek filosofiniu, tiek medicininiu aspektu. Ką turėtume patarti šeimai, kurios dar negimęs kūdikis miršta?
Diagnozė, kad vaisius įsčiose nesivysto, serga nepagydoma liga arba turi vystymosi anomaliją, - nepakeliamas kančios kryžius šeimai. Naujagimio laukimas virsta įtemptu baimės ir graužaties laikotarpiu, o tėvystės svajos ir lūkesčiai perauga į skausmingą sumišimą. Tačiau vienas dalykas nesikeičia: tai meilė, kurią šeima ir mes, kaip visuomenė, galime suteikti tam vaikeliui.
Pasigirsta nuomonių, kad vaikui, kuris šioje žemėje bus tik labai trumpalaikis svečias, išvis nereikėtų išvysti pasaulio šviesos. Tačiau ar kiekvienas mūsų nesame laikinas žemės svečias? Kaip galime įvertinti, kas yra „ilga“, o kas –„trumpalaikiška“, laiką prilyginę amžinybei? Nė vienas mūsų nežinome, kiek mums skirta gyventi; nė vienas nematuojame meilės artimui, atsižvelgdami į tai, kokia jo gyvenimo trukmė.
Kodėl vaikas, kuriam skirtas trumpas gyvenimas, turėtų gimti? Todėl, kad vaiką mylime nepriklausomai nuo to, ar jo amžius matuojamas dešimtimis metų, ar minutėmis. Mums negali kilti tokių klausimų: kodėl turime būti šalia to, kuris kenčia? kodėl turėtume su juo dalytis skausmu? kodėl turėtume visąnakt budėti prie mylimo žmogaus lovos ligoninėje? kodėl turėtume suvokti tiek kito, tiek savo mirties neišvengiamumą?
Užuot priėmus mirtį, yra bandoma ją kontroliuoti, leidžiant savo nuožiūra atimti gyvybę, kol ji pati nepradėjo iš mūsų per daug reikalauti. Šiandien tam mes turime abortą, eutanaziją, kontracepciją. Galimybę valdyti gyvenimą, kreipti sau palankia vaga. Tai sakyte sako, šaukte šaukia: neleisk gyvenimui tau smogti; apsisaugok nuo kančios, apsisaugodamas nuo žmogaus; nužudyk kančią, nužudydamas žmogų.
Dera prisiminti jau mirusį kardinolą Kuką, dar 1983-iaisiais parašiusį nuostabų laišką krikščioniškos minties leidiniui „Respect Life Sunday“. Rašydamas jį, ganytojas kentė paskutinės vėžio stadijos kančias. Visos Niujorko tikinčiųjų parapijos šį laišką perskaitė, deja, kiek per vėlai – praėjus dviem dienoms po jo mirties. Jis rašė: „Gyvybės dovana, nuostabioji Dievo dovana, nenustoja savo grožio net baisiausios ligos ir negalios, alkio ir skurdo, protinio ar fizinio susirgimo, vienatvės ir senatvės akivaizdoje. Išties šiandien žmogaus gyvenimas trykšta užvis puikiausiu spindesiu, nes jis yra trapus, reikalaująs rūpinimosi ir atidumo…“
Jo žodžiai yra kupini tiesos, kad ir kokio amžiaus būtume – jauni ar seni. Juk meilė reiškia kvietimą: „Aš atveriu savo širdį tau tokiam, koks esi, nekeldamas tau jokių reikalavimų ir pretenzijų“.
Vienas gražiausių nūdienos pavyzdžių yra Koren Garver Santorum knyga „Laiškai Gabrielei“, kurioje ji pasakoja apie savo komplikuotą nėštumą ir neilgai gyvenusį kūdikėlį. Ji ir jos šeima mylėjo jau įsčiose mirti pasmerktą vaiką. Apie jo gimimą moteris taip rašo: „Kad ir kaip liūdna ir skaudu tai buvo, su tavimi praleistas laikas suteikė mums galimybę tave mylėti ir tavimi rūpintis“. Tai yra tikroji gyvenimo reikšmė ir esmė.
Tėvų, praradusių kūdikį dar prieš jam gimstant, skausmas imtas vertinti iš naujo. Anksčiau apie tokias naujagimių mirtis vengta kalbėti. Visuomenėje šios tragiškos netektys buvo traktuojamos kaip „neįvykę įvykiai“. Dabar mes esame pakankamai užaugę ir subrendę, kad galėtume pripažinti, jog šios netektys palietė realius žmones. Nesvarbu, ar šis žmogus įsčiose, ar jau nebe, jis (ji) nusipelno mūsų rūpinimosi, dėmesio, meilės ir pagaliau netekties akivaizdoje – gedulo.
Deramiausias atsakas į mirtinas vaikų ir suaugusiųjų ligas – sparčiai besivystanti klinikinė slauga ir pagalba, paremiant mirštančius pacientus ir jų šeimas tiek fiziškai, tiek emociškai. Dabar tas pat imta taikyti ir negimusių vaikų atveju; JAV tai vadinama „iki ir pogimdine slauga“.
Daktaras Baironas Kalhaunas, Amerikos akušerių ir ginekologų asociacijos „Už gyvybę“ pirmininkas, karštai pasisako už šią pagalbos nelaimingoms šeimoms galimybę. Jis rašo: „Tokia slauga skiriama šeimoms, nepaliekant jų vienų nuo pat diagnozės nustatymo iki vaisiaus mirties ir dar gerokai po to. Tai labai svarbi pagalba, turint omenyje tai, jog miršta žmogus, į kurį buvo sudėtos didžiulės tėvų viltys, svajonės ir maldos už jo gyvybę“.
Anot dr. B.Kalhauno, iš 32 pacienčių, kurių negimusiems kūdikiams nustatytas pavojingos anomalijos, 27 (tai būtų maždaug 84 proc.) pasirinko „iki ir pogimdinę slaugą“. Visos jų sako esančios dėkingos medikams už laiką, kurį praleido su savo vaikais, iki jiems paliekant šį pasaulį. Tas laikas – nuo 20 minučių iki dviejų mėnesių po gimimo. Dera pastebėti, jog nė vienai iš motinų tiek gimdymo metu, tiek po jo komplikacijų nebuvo.
Mes, „Kunigai už gyvybę“, labai vertiname daktaro B.Kalhauno darbą ir draugystę su mumis. Kaip žinoma, jis pasirengęs pagalbos netektį išgyvenančioms šeimoms klausimais ir „iki ir pogimdinės slaugos“ programų metodika pasidalyti su kitais medikų bendruomenės nariais. Jis taip pat konsultuoja mūsų organizacijos narius šiais ir kitais medicininiais aspektais. Ačiū jam. Daugiau informacijos apie šio gydytojo veiklą galima rasti interneto puslapyje adresu:
www. aap log. org / perinatalhospice. htm

© 2002"XXI amžius"