Krikščioniškų šeimų užduotis
- formuoti visuomenės ateitį
Kai jau buvo rašyta XXI
amžiuje, sausio antroje pusėje Filipinų sostinėje Maniloje vyko
ketvirtasis Pasaulio šeimų susitikimas, kuriame šeima buvo apibūdinama
kaip Geroji Naujiena trečiajam krikščionybės tūkstantmečiui. Baigiamuosiuose
susitikimo renginiuose - maldos budėjime ir uždarymo šv. Mišiose
dalyvavo apie milijoną tikinčiųjų. Tiesioginiu televizijos ryšiu
kreipdamasis į susitikimo dalyvius Šventasis Tėvas kvietė krikščionių
šeimas su visiško atsidavimo ir tarpusavio meilės gyvenimu, atsivėrimu
vaikams liudyti tiesą apie šeimą, kaip naujos kartos ugdytoją
ir namų Bažnyčią, lemiančią visuomenės dabartį ir ateitį.
Tarp susitikimo Maniloje dalyvių, kalbėjusių apie krikščioniškos
šeimos misiją, buvo žinoma Paryžiaus sutuoktinių pora Žanas Mari
ir Anuka Mejeriai, kurie yra Popiežiškosios šeimos tarybos nariai.
Ž.Mejeris, filosofijos profesorius, jau seniai gilinasi į šeimos
identiteto stiprinimo ir jos auklėjimo problemas. A.Mejer yra
lingvistikos dėstytoja ir duktė žymaus prancūzų genetiko Žerano
Ležono, kuris buvo pirmasis Popiežiškosios gyvybės akademijos
prezidentas. Mejeriai turi septynis vaikus, kurių amžius nuo 13
iki 26 metų. Dabarties gyvenimo ypatumus ši sutuoktinių pora aptarė
ir sausio mėnesį duotame interviu katalikiškai žinių agentūrai
Zenit.
Jau daug metų girdime
kalbant, kad šeima išgyvena krizę, nes visose šalyse, ypač Vakaruose,
labai išaugęs skyrybų skaičius. Ką reikia daryti, kad pasipriešintume
šiai sekuliarizmo bangai?
Šeimos krizė yra visuomenės krizė, nes be šeimos negali būti sveiko
visuomenės gyvenimo. Šiandien Vakaruose kartais atrodo, jog politikai
yra praradę orientaciją, nes nepajėgia suprasti šios paprastos
tiesos. Tik suteikiant naują stiprumą šeimai yra įmanoma įveikti
šią krizę.
Tai, kas daro visuomenę gyvybinga, yra šeima, tuo tarpu sekuliarizmas
nerodo pagarbos šiai žmogaus prigimties sričiai. Sekuliarizmas
iš esmės ignoruoja svarbiausią dalyką: šeima pati yra turtas.
Šeimoje kiekvienas jos narys savuoju įnašu yra vertybė kaip asmuo
ir kaip šeimos visumos dalis. Kiekvieno asmens egzistencija yra
suvokiama kaip meilės ir ištikimybės išdava, tuo tarpu sekuliarizmas
ignoruoja ištikimybę.
Krikščionių šeimos išgyvena tas pačias dramas ir tuos
pačius sunkumus kaip ir kitos šeimos. Kiek visa tai turi reikšmės
dabar iškylančioms problemoms dėl tikrosios Santuokos sakramento
prasmės perteikimo?
Savo Laiške šeimoms popiežius Jonas Paulius II pabrėžia, kad
Kristus - Sužadėtinis yra su jomis. Tai reiškia, kad krikščionių
šeimos turi ypatingą šaltinį, kuris jas charakterizuoja: viskas
šeimos gyvenime yra perkeista, nes pats Kristus yra šeimoje.
Šeimoje, be kita ko, visada yra absoliutus švietimo ir auklėjimo
poreikis. Tai nėra pasirinktinis dalykas. Kiekvienas žmogus gali
ir turi šviestis. Deja, mes, vakariečiai, esame šiek tiek pervargę
nuo švietimo ir todėl yra daug suaugusiųjų, kurie neprisiima savo
švietėjiškos atsakomybės.
Kristus mums primena mūsų pareigas. Mes turime auklėti vaikus,
kurie mums patikėti. Jeigu taip nebūtų, mes nukryptume į barbarizmą.
Todėl suaugusieji turi prisiminti šią istorinę atsakomybę.
Kokias nuostatas reikia turėti krikščionių šeimoms, kad
jos būtų patikimomis priimtos Gerosios Naujienos liudytojomis?
Nėra krikščioniška šeima ta, kuri nepatiria asmeninio susitikimo
su Kristumi. Krikščioniška šeima yra ne sociologinė, bet personalinė,
egzistencinė realybė.
Mums pavyzdžiu gali būti pirmieji krikščionys, kurie buvo paprasti,
spontaniški, optimistiški ir be kompleksų. Kaip ir jie, mes, trečiojo
tūkstantmečio krikščioniškos šeimos, turime sugebėti kitiems pasakyti:
ateikite ir pamatysite. Šeima tokiu būdu turi būti regima meilės
vieta, kuri galėtų pateikti save tiek žemiškoje, tiek antgamtiškoje
plotmėje.
Auklėjimo srityje vienu subtiliausių uždavinių yra padėti
mūsų vaikams teisingai suprasti savo seksualinį tapatumą, ypač
turint omenyje mūsų laikų visuomenę, kurioje seksas dažnai interpretuojamas
kaip laisvas ir kartais netvarkingas pasirinkimas. Ar gali
krikščioniškas požiūris į seksualumą tapti efektyviu vaistu šiam
mūsų visuomenės ligotumui?
Mūsų visuomenėje seksualiniai pasirinkimai dažnai tėra tik konformizmo
vaisius. Kartais jie netgi tampa kategoriškais imperatyvais, bet
reikia džiaugtis, kad daugelis jaunų žmonių šia prasme dabar yra
labiau mąstantys ir išmintingesni, nei jų tėvai buvo septintajame
dešimtmetyje.
Mes, suaugusieji, turėtume būti laimingi, galėdami vaikams perteikti
tikrąsias vertybes. Kaip priemonės šioms vertybėms perteikti galėtų
būti, pavyzdžiui, popiežiaus Jono Pauliaus II raštai, taip pat
bendra malda, patarimai mažiau žiūrėti televizorių ir mažiau skaityti
tam tikros rūšies spaudą. Bet ypač reikia stengtis kalbėtis su
savo vaikais ramioje aplinkoje.
Dažnai tikėjimo mokymas būna vienas sunkiausių dalykų.
Koks tėvų požiūris turėtų būti šiuo klausimu?
Pirmiausia patys tėvai turi būti išsilavinę tikėjime. Juk negali
mokyti tas, kuris pats nėra apsišvietęs. Be to, mes turime nepaliaujamai
pabrėžti ir liudyti tas vertybes, kurias tikime. Taip pat turime
nuolat tartis su savo vaikais, leisti jiems pajusti, kad jie yra
svarbūs, dalytis su jais jų veikla. Tėvai visada pirmieji turi
rodyti iniciatyvą. Jiems realiai mylėti savo vaikus reiškia liudyti
jiems ištikimą ir džiaugsmingą meilę.
Dirbtinis apvaisinimas, abortas, eutanazija - veiksmai,
kuriuos Bažnyčios mokymas smerkia, tačiau didžioji dalis sekuliarios
kultūros, atrodo, yra pasirengusi tai toleruoti. Kaip reikėtų
elgtis, kad mes, krikščionys, būtume suprasti ne kaip atsilikėliai,
bet kaip gera norintys žmogui?
Mūsų visuomenė mano esanti tolerantiška, nors ta tolerancija dažnai
rizikuoja tapti paprasčiausiu abejingumu. Kaip katalikai, mes
esame atsakingi už žmonijos ateitį. Tačiau šiandien egzistuoja
rizika, kad beviltiškumas ir beviltiška kultūrinė nuostata taps
vyraujanti.
Bažnyčios mokymas paprastas: gyvybės pasirinkimas yra galimas.
Žmonijos ateitis priklauso nuo to, kiek mes jausimės už ją atsakingi.
Ir mums, krikščioniškoms šeimoms, yra duotas uždavinys formuoti
tą ateitį.
© 2003"XXI amžius"