"XXI amžiaus" priedas apie gyvybės apsaugą, 2003 m. vasario 21 d., Nr.2 (27)

PRIEDAI









Nebetylėti

Žmonės, kažkada susidūrę su prievarta, savo atsaką į šį reiškinį apibūdina taip: „Nebetylėti“. Galbūt kažkam mūsų visuomenėje pasirodys neįtikėtina, bet, pažymint 30-ąsias aborto legalizavimo metines, teismui bylomis Roe prieš Veidą ir Dau prieš Boltoną pripažinus šią vaikžudystę teisėta veika, vis daugiau moterų, patyrusių abortus, vienijasi į draugijas, vadovaudamosi šūkiu „Nebetylėti“. Ir šios draugijos - jokiu būdu ne kokie slapti pogrindiniai sambūriai, užsiimantys su tiesa gerokai prasilenkiančios propagandos skleidimu, o teisėtos, federalinės valdžios globojamos klinikos.
Šios moterys nemano esančios išsilaisvinusios, sustiprėjusios ar įgijusios garbės dėl to, kad joms kažkada teko patirti abortą. Priešingai - jos jaučiasi įkalintos, susilpnintos ir sužeistos. Kaip įprasta tokiais atvejais, jos buvo pasotintos melagingais pažadais. Joms buvo pasakyta, kad ši procedūra išspręs jų problemas. Tačiau taip neatsitiko ir ankstesnės bėdos nublanko prieš poabortinio sindromo atvertas fizines ir psichologines žaizdas.
Ką šiandien šios moterys daro kitaip, nei darė pastaruosius 30 metų? Sausio 22-ąją suėjo lygiai 30 metų tos dienos, kai buvo legalizuoti abortai. Taigi šios moterys rinkosi prie Kapitolijaus pastato Vašingtone, būrėsi į viešus sambūrius didesniuose Amerikos miestuose, stovėdamos ant Aukščiausiojo Teismo laiptų laikė iškėlusios plakatus su užrašu: „Aš gailiuosi savo aborto“. Šią kampaniją parėmė nacionalinė „Vyskupų už gyvybę“ organizacija, Teisingumo fondas ir „Kunigai už gyvybę“.
Paklausite: kam visa tai? Jei abortas yra tokia skausminga ir traumuojanti patirtis, tai kodėl reikėtų siekti viešumos?
Atsakymas glūdi suvokime, koks gėdingas ir skausmingas yra tylėjimas apie abortą. Sielvartas, kylantis po aborto, gydytojos Terezos Berk žodžiais tariant, yra „uždraustas sielvartas“. Jis nėra pripažintas, nėra atviras ar užjaučiamas. Žmonės nesiunčia užuojautos laiškų ir nesiūlo apie tai pasikalbėti iš širdies. Moterys, kurioms po aborto kyla depresija, yra verčiamos jaustis „pernelyg jautrios“ it netgi nevisprotės. Visuomenė bando joms primesti nuomonę, kad tai buvęs natūralus jų pasirinkimas problemai išspręsti, Tad kam liūdėti dėl to? Tokie klausimai, savaime suprantama, parodo visišką žmonių aklumą prieš amžiną tiesą, jog vaiko mirtis žaloja motiną, ir ta žaizda jai niekad neužgyja.
Šios moterys pavargo nuo visuomenės advokatavimo joms ir kalbėjimo už jas apie jų pasirinkimą. Jos trokšta tarti žodį visam pasauliui, jog tai, ką vadina „pasirinkimu“ ar „teise“, iš tiesų yra skausminga našta visam gyvenimui.
Ne kiekviena abortą patyrusi moteris jaučiasi pakankamai pagijusi ir tvirta, kad viešame visuomenės sambūryje galėtų iškelti plakatą su žodžiais: „Aš gailiuosi savo aborto“. Todėl judėjimo „Nebetylėti“ dalyvės viliasi, kad jų kampanija padės panašaus likimo moterims nusimesti tą sunkų uždrausto sielvarto naštą ir prabilti apie savo skausmą.

Kun. Frenkas PAVONĖ
„Kunigai už gyvybę“ direktorius

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija