Nuodėmė

Alma mokėsi aukštojoje mokykloje. Mokslai jau buvo įpusėti, kai vieną vakarą šokiuose susipažino su Algiu. Jis taip pat siekė aukštųjų mokslų, tik kitos specialybės.
Labai greitai prabėgo beveik metai nuo jų pažinties, ir vieną vakarą, atėjus Algiui, Alma pasakė: „Aš laukiu kūdikio, tu būsi jo tėvas“. Vietoj meilių žodžių tą kartą Alma išgirdo žodžius, kuriuos jos kūdikio tėvas pasakė net negalvodamas: „Dabar tavęs aš vesti negaliu, man reikia baigti mokslus. Daryk, kaip ir kitos – susitvarkyk, nutrauk nėštumą“.
Juodu daugiau nesusitiko. Alma išvažiavo į namus, savo „bėdą“ išdėstė motinai. Motina labai supyko, jai nepatiko, kad duktė nusprendė daryti taip, kaip patarė Algis. Motina paglostė dukrai galvą ir pasakė: „Vaikeli, didelė nuodėmė žudyti žmogų, nors jis dar negimęs. Jis – žmogus, jis – tavo dalelė“. Po tokio pokalbio Alma susimąstė. Viską gerai apgalvojusi, Alma suprato, kad mama teisi, ir nusprendė gimdyti. Mama žadėjo padėti jai užauginti mažylį. Bėgo dienos, Algis nesirodė. Alma pagimdė dukrytę, išrinko jai gražų Monikos vardą. Po visų „atostogų“ Alma vėl kibo į mokslus. Mama augino mažąją, Alma mokėsi. Pagaliau Alma mokslus baigė.
Algis taip pat jau buvo baigęs aukštąją. Netikėtai vieną šeštadienio vakarą jis atvyko į Almos namus. Po ilgo nesimatymo puolė atsiprašinėti Almos ir jos mamos. Ilgai kalbėjosi ir aiškinosi, teisinosi. Ir Alma nesispyriojo, kai Algis pasiūlė susituokti. Jei ne motinos geri žodžiai, būtų įvykusi didelė klaida ir nuodėmė.
Po vestuvių abu gražiai gyveno. Laiminga buvo ir motina, kad dukra jos gerų žodžių paklausė, laiminga ir mažoji Monika, turėdama tėvelį ir mamytę. Alma dėkojo Dievui, kad jai apšvietė protą ir ji nepadarė didelės klaidos.

Joana JANKAUSKIENĖ
Virbalis,
Vilkaviškio rajonas

© 2003"XXI amžius"