"XXI amžiaus" priedas apie gyvybės apsaugą, 2003 m. balandžio 11 d., Nr. 4 (29)

PRIEDAI









Ką pasėsi, tą ir pjausi

Pokario metais žmonės gyveno vargingai. Daugelis net duonos neturėjo. Po karo vyrų mažai buvo likę. Vieni buvo paimti į karą, kiti dar negrįžę iš Vokietijos, dar kiti išėjo į mišką pas partizanus. Merginų, našlių ir gyvanašlių buvo daug. Vyrų likę vienas kitas. Jei merginai pasisekdavo susirasti jaunikį, tai tuojau pat susituokdavo.
Tais sunkiais pokario metais Anelė ir Jonas sukūrė šeimą. Viename tuščiame namelyje juodu apsigyveno. Anelė buvo apsileidusi, dirbti nenorėjo, tik į vyrus dairėsi. Jonas buvo darbštus, jis ir už žmoną dirbdavo. Pagyveno Anelė su Jonu pusantrų metų ir susirado meilužį. Su juo susitikdavo netoli esančiame pušynėlyje. Įsiliepsnojo tarp jų meilė. Norėjo gyventi kartu visą amžių. Žadėjo vienas kitam niekada nesiskirti. Tik rūpestis – kaip atsikratyti Jonu. Meilužiai kartą nusprendė: reikia Joną nužudyti. Taip ir padarė. Anksti rytą dar miegantį Joną užmušė ir pakišo po tilteliu. Atsikračius Jono, jų meilė truko neilgai. Tuometė milicija juos tuoj sučiupo. Teismas atseikėjo po dešimt metų kalėjimo. Iš įkalinimo vietos Anelė grįžo anksčiau. Laukė sugrįžtančio meilužio, bet jis į Lietuvą negrįžo. Atlikęs bausmę, Rusijoje susirado moterį ir pasiliko ten gyventi. Anelė liko viena. Neteko nei vyro, nei meilužio. Praėjus metams, Anelei pasipiršo nevedęs Petras. Ji sutiko ir juodu susituokė. Sugyveno keturias atžalas: du sūnus ir dvi dukras.
Anelė buvo bloga žmona, šeimininkė ir motina, be to, tinginė ir girtuoklė. Mažųjų vaikų širdelėse sėjo blogį. Juos mokė vogti. Vyresniuosius savo sūnus siųsdavo į kaimynų daržus. Vaikai parnešdavo visko: agurkų, svogūnų, morkų. Kaimynai sakydavo: „Ką pasėsi, tą ir pjausi. Jei vagia maži, tai vogs ir suaugę“. Taip ir buvo. Sūnūs, nesulaukę net devyniolikos, už įvairias vagystes sėdo į kalėjimą. Po kelerių metų jaunesnysis grįžo atlikęs bausmę. Antrajam teko kalėti ilgiau, nes ir kalėjime būdamas darė nusikaltimus. Anelės dukra Alma taip pat pamėgo taurelę. Ištekėjusi susilaukė keturių vaikų. Jos vyrą už vagystę nuteisė kalėti. Alma, likusi viena, girtavo. Palikdavo užrakintus vaikus, iškeliaudavo kažkur ir ilgai negrįždavo.
Alkani vaikai belsdavo į langus. Susidomėjo kaimynai ir pranešė apylinkės tarybai. Almai atėmė motinystės teises. Vaikai buvo išvežti į vaikų namus. Praėjus porai metų, iš kalėjimo grįžo Almos vyras, bet su ja negyveno. Jis nuvažiavo į vaikų namus ir dvi savo atžalas parsivežė, o kitus du liepė pasiimti Almai, bet ji nepasiėmė. Vaikai užaugo vaikų namuose.
Jauniausia Anelės ir Petro dukra Nijolė nuo mažens augo pas bevaikius kaimynus. Jie augino ją religingai, vesdavosi į bažnyčią. Nijolė išaugo visaverčiu žmogumi, sukūrė šeimą, augina ir myli savo vaikus.
Anelės vyras Petras jau miręs. Ji gyvena su savo dukra Alma labai vargingai. Abi labai susenusios, pajuodusios. Degtinė atėmė grožį ir sveikatą. Visą gyvenimą nenorėjusios dirbti, tik vogti. Kai nedirbi, tai nieko ir neturi. Veltui niekas nieko neduoda.
Tokia Anelės ir jos vaikų gyvenimo istorija. Girtavimas ir tingėjimas dirbti nė vienam neatnešė laimės.

Joana JANKAUSKIENĖ
Virbalis,
Vilkaviškio rajonas

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija