PRO VITA

Išaukštintoji moteris

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius laimina į atlaidus Pivašiūnuose susirinkusius maldininkus

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Rugpjūčio 10-16 dienomis Pivašiūnuose vyko didieji Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų - Žolinės - atlaidai. Visą savaitę į Pivašiūnus plūdo dešimtys tūkstančių žmonių, maldininkai iš aplinkinių kaimų ir miestelių bei užsienio. Pasimelsti prie Švč.M.Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos paveikslo ėjo jaunimas ir pagyvenę žmonės, vietiniai bei iš toliau atvykę maldininkai. Rugpjūčio 15-ąją iškilmėse dalyvavo net septyni vyskupai: Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Kaišiadorių, Šiaulių, Telšių, Vilkaviškio vyskupai Juozapas Matulaitis, Eugenijus Bartulis, Jonas Boruta, JS, Rimantas Norvila, Vilniaus arkivyskupo augziliaras Juozas Tunaitis ir Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis, MIC. Šv. Mišių koncelebracijai prie šventoriuje įrengto altoriaus vadovavo arkivyskupas S.Tamkevičius. Šv.Mišiose pasakytame pamoksle jis daug dėmesio skyrė moters ir motinos išaukštinimui. Todėl priede „Pro vita“ spausdiname jo pasakytą pamokslą.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventė yra viena pačių gražiausių ir prasmingiausių švenčių. Tai ne tik Dievo Motinos Marijos, bet ir kiekvieno žmogaus šventė, kuri atsako į egzistencinius klausimus: ką reikia daryti, kad gyvenimas būtų laimingas, šviesus ir pilnas giliausios prasmės? Nūdienos moralinio nuosmukio akivaizdoje Marijos išaukštinimo šventė įgauna papildomą reikšmę.
Daugelio žmonių sąmonėje baigia išnykti elementari pagarba mergaitei ir moteriai. Tai liudija bulvarinė kino ir video produkcija, panašaus pobūdžio leidiniai, ant pornografijos ribos balansuojančios televizijos laidos ir net reklamos, nesugebančios apsieiti be erotinių vaizdų. Vykdoma organizuota kova prieš moters kilnumą, siekiant suniekinti gražiausią Dievo kūrinį ir paversti jį tik žaislu ir preke purvinose, godžiai pinigų ieškančiose rankose.
Švęsdami Dievo Motinos Ėmimo į dangų šventę gerai įsižiūrėkime į Švč. Mergelę Mariją - ji yra kiekvieno žmogaus, ypač kiekvienos moters, idealas. Štai kokie turime būti mes visi, jeigu norime po ilgų vergovės metų dvasiškai atsitiesti ir nueiti į Europos tautų šeimą savo vertę suprantančiais ir ginančiais žmonėmis.
Tad gerai įsižiūrėkime į Dievo Motiną, kas jos gyvenime buvo esmingiausia, kad pasimokytume ir sektume ja. Evangelija pasakoja, kad, Marijai aplankius giminaitę Elžbietą, ši pasakė: Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta. O Viešpaties angelas buvo pasakęs, kad Marija turės pagimdyti Sūnų, kuris bus Aukščiausiojo Sūnumi ir kuris išgelbės pasaulį. Įtikėdama ir sutikdama būti Dievo pagalbininke žmonijos atpirkimo plane, Marija turėjo nusilenkti paslapčiai, viršijančiai žmogiškąjį supratimą. Juk ir šiandien ne vienas šaiposi, kaipgi Marija galėjo pradėti be vyro?
Per visus išbandymus nesusvyravo Marijos tikėjimas Viešpaties žodžiais, nors tikrai galėjo šitaip atsitikti. Galime tik įsivaizduoti, kaip jautėsi Marija, kai Juozapas, matydamas savo sužadėtinę esant nėščią ir nesuprasdamas, kas įvyko, rengėsi ją palikti. Marija žinojo žydų teisę, kad už pastojimą be vyro jai grėsė mirtis, užmušant akmenimis.
Artinosi metas gimdyti, o Šventajai Šeimai, vykdant pasaulio galingųjų valią, reikėjo keliauti į Betliejų. Ką turėjo galvoti Dievo plane dalyvaujanti Marija, kai jai gyvulių tvarte reikėjo pagimdyti Sūnų? Ji nemaištavo ir nesiskundė, bet ramia širdimi priėmė pačias nedėkingiausias sąlygas.
Nespėjo Marija pasidžiaugti gimusiu Kūdikiu, kai Juozapas vieną naktį pažadino ją ir liepė skubiai ruoštis į kelionę. Tik prisiminkime, kaip jautėsi mūsų šeimos, kai pokario metais atvykę enkavėdistai įsakydavo per kelias valandas pasiimti pačius būtiniausius daiktus ir važiuoti į tremtį. Ir šį kartą Marijai reikėjo pasakyti „tebūnie”, nors Dievo planai buvo labai neaiškūs, o tikrovė - labai negailestinga.
Marija įtikėjo į Dievo žodžius, bet šis tikėjimas atvedė ją iki Golgotos. Čia turėjo išgyventi patį didžiausią išbandymą, kai jos akyse baisiose kančiose mirė mylimiausias jos ir Dievo Sūnus. Reikėjo tikrai herojiško tikėjimo priimti tokį likimą, kuris ištikdavo tik didžiausius piktadarius. Žmogaus protas buvo bejėgis ką nors paaiškinti, todėl, Jėzui tariant Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią, Marijos širdis kartojo: „Tebūnie”.
Marijos tikėjimo kelias atsikartoja Bažnyčios gyvenime. Ji, kaip ir Marija, yra įtikėjusi Viešpaties žodžiu ir sutikusi prisiimti visas iš to kylančias pasekmes - taip pat ir kryžių, kuris kartais ateina pačiu netikėčiausiu būdu. Pačiu sunkiausiu Lietuvai metu Bažnyčia buvo bene vienintelė institucija, kuri palaikė lietuvio dvasią, kad ši nesusitaikytų su vergo pančiais. Vietoj padėkos nūnai ant jos galvos pilama tiek daug purvo, tarsi ji būtų paskutinė nenaudėlė. Prisimenamos seniausios Bažnyčios vaikų nuodėmės, kad vis iš naujo būtų pakurstoma prieš ją neapykanta ir sužadinamas noras nepasitikėti ta, kuri nuolat budina žmonių sąžines ir nesiliauja kreipusi jų akis į dangaus žvaigždes.
Mums, Bažnyčios vaikams, dėl ištinkančių persekiojimų ar niekinimų nereikia nei stebėtis, nei per daug sielotis, nes, priėmus Dievo žodį, reikia priimti ir visas iš to išplaukiančias pasekmes.
Marija daug kentėjo, bet visuomet visus reikalus kūdikiškai patikėdavo Aukščiausiojo sprendimams. Ji kentėjo, bet nesvyravo ir visuomet Dievo valiai sakė „taip”. Čia yra jos didybė. Šitai paruošė ją dienai, kurią šiandien minime ir švenčiame. Ėmimo į dangų šventė yra Marijos pergalės šventė. Ją švęsdami, kiekvienas susimąstykime, kaip mums sekasi Dievui sakyti “taip”, kai daug ko trūksta ir kai girdime žmones kalbant, kad jie ne tokio gyvenimo tikėjosi iš laisvos Lietuvos.

Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS